Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– …naktis, kai išsiveržė Taraveros ugnikalnis, – susijaudinusi užbaigė sakinį Mariana. Jos skruostai plykstelėjo raudoniu.

Dabar susijaudino ir Gordonas.

– Naktį, kai išsiveržė ugnikalnis, tave išgelbėjo maorė? Ar prisimeni ką nors daugiau? Galbūt savo vardą?

– Ne, aš visiškai nieko neprisimenu. Galiu tik atpasakoti, ką pasakojo vadas Ara Ava. Jis sakė, kad aš esu baltųjų vaikas. Visą laiką stengiuosi ką nors prisiminti, bet nepavyksta. Kai imu galvoti apie ankstyvąją vaikystę, žioji vien tik juoda skylė.

– Atleisk, nenorėjau tavęs trikdyti, bet vieną akimirką maniau… – Gordonas prikando liežuvį ir susimąstė.

– Ar aš kada nors sužinosiu, kas iš tikrųjų esu?

– Bet juk aišku kaip dieną, – energingai įsiterpė Mariana. – Kai Anabelė vakar papasakojo, kad turėjai skudurinę lėlę vardu Lilė, mes spėliojam, ar tik nesi mūsų mažylė, juk tai – akivaizdus įrodymas. Eikš, priglausk savo seną močiutę, Lize! – susijaudinusi sušuko Mariana ir išskėtė rankas.

– Lizė? – paklausė Gordonas tyliai.

– Lizė? – pakartojo Paika ir suakmenėjo.

Tą akimirką į kambarį įėjo Abigailė.

– Abe, mano vaikeli, ji sugrįžo. Tai mūsų Elizabetė! – Bet Abigailė dėbtelėjo į motiną taip, tarsi abejotų jos sveiku protu. – O dabar tu galėsi tekėti už mūsų Dunkano ir… – tarškėjo Mariana, tačiau staiga nutilo. – Nors ne, jiedu negali tuoktis. Pastorius Elesteris visuomet kartoja, kad tuoktis pusseserei su pusbroliu – nuodėmė. Kaip tau nepasisekė!

– Mama, liaukis gi pagaliau! Negi nematai, kad Paika visiškai sutrikusi? – energingai nutraukė ją Anabelė.

Dabar visų žvilgsniai nukrypo į Paiką, kuri kaip apdujusi spygsojo į vieną tašką.

– Lizė yra Lilės mama, o Bekė yra Lilės tėtis, – sumurmėjo ji netikėtai.

Mergina užsimerkė. Ją užgriuvo seniai praėjusių laikų vaizdai: lova mažame kambarėlyje, apšviestame blyškios mėnesienos, mergaitė, šalia kurios ji guli užsiklojusi viena antklode…

– Lizė? Manau, aš turėjau draugę, ji buvo vardu Lizė. Šviesiaplaukis angelas, truputį vyresnė už mane. Ji buvo Lilės mama, o aš buvau Lilės tėtis. Naktį išgirdau balsus ir ėmiau šaukti mamą, bet niekas manęs negirdėjo. Lizė taip pat nepabudo. Aš pirštų galiukais nusėlinau prie ežero. Mačiau kanoją, paskui mane nutvėrė ta ranka. Mes bėgom į kalną. O kitame krante švietė saulė ir tryško žiežirbos.

Nuvargusi ji nutilo, atsimerkė ir nužvelgė susirinkusiuosius. Pamatė suakmenėjusius veidus. Tik Anabelės veidas pamažu švito.

– Tu esi Rebeka, Mabelės duktė, – kimiu balsu sušnabždėjo ji.

– Negali būti! – nusiminusi sukliko Mariana. – Ji Elizabetė!

– Ne, Mariana, – atsiliepė Paika. – Manau, Elizabetė buvo mano draugė. Aš esu Rebeka. Aš girdžiu mamą šaukiant: „Rebeka, nežaiskit su purvu! Išsipurvinsit!“ Aš turėjau sesutę… – Ji nutilo.

– Sakyk, ar turi ant sprando apgamą? – tyliai paklausė Anabelė.

Paika paraudo. Dunkanas sykį atkreipė dėmesį į apgamą. Ji linktelėjo.

– Širdies formos, – pasakė nusiminusi.

– Jį tu paveldėjai iš Mabelės, savo mamos.

Mariana, negalėdama patikėti, šaudė akimis tai į Anabelę, tai į Paiką.

Anabelė ašarodama sušnabždėjo:

– Tavo mamai, mano geriausiai draugei, aš kartą pažadėjau, kad auginsiu tave kaip dukterį, jeigu jai kas nors atsitiktų. Rebeka, aš myliu tave iš visos širdies kaip savą vaiką!

– Tada tu būsi mano vaikaitė! – ėmė kūkčioti ir Mariana.

Tik Abigailė liko rami. Šelmiškai šypsodamasi ji pareiškė:

– Dabar tavo santuokai su Dunkanu niekas netrukdo…

– O aš taip nesakyčiau. Kyla klausimas, ar prasminga tau, baltajai merginai, tekėti už maorio… – prakalbo Mariana, bet garsus protestas ją nutraukė.

Anabelė, Abigailė ir Gordonas vienu balsu sušnypštė:

– Mama!

Į duris kažkas pasibeldė ir, nelaukęs leidimo, į kambarį įėjo Anaras Rangitis.

– O, nenorėjau trukdyti, – išsprūdo jam, pamačius visą šeimą iškilmingai sėdinčią aplink stalą. – Maniau, Paika viena.

– Tada eikit iš čia! – purkštelėjo Mariana, bet Anabelė mandagiai pakvietė jį sėstis.

– Aš neilgam, – atsiprašinėdamas teisinosi vyras ir pasisuko į Paiką.

Tačiau nespėjo nieko pasakyti, nes Mariana vėl ėmė šnypšti:

– Ko jums reikia, vargingas suvedžiotojau!

– Bet mama…

– Ponia Parker, žinau, kad norit man padėti, bet šįkart nesileisiu jūsų mamos išplūstamas ir išvejamas. Esu tikras: jei jūsų, ponia Bredli, anuomet nebūtų apsėdusi mintis pripiršti dukterims geresnius pakeha , jūsų duktė galbūt būtų turėjusi drąsos pakovoti už mūsų meilę.

– Meilę? Tik nejuokinkit manęs! Tikriausiai jūs paėmėt Oliviją jėga. Ir ji netikėtai pastojo nuo žmogaus, kurio nemylėjo. Jei būčiau žinojusi, būčiau patarusi padaryti taip, kaip pasielgiau pati: surasti savo vaikui kitą tėvą, padorų kaip Viljamas… – Išsigandusi ji užsidengė rankomis burną.

Keturios poros akių įsmigo į ją.

– Norėjau tik pasakyti, kad mano duktė Olivija, e… – sumikčiojo Mariana.

Anabelė išbalo kaip kreida.

– Manau, suprantu, ką norėjai pasakyti, – tyliai ištarė ji.

– Atleisk, Anabele, man netyčia išsprūdo! Prisiekiau Viljamui, kad tu niekada nesužinosi. Jis darė viską, kad tik apsaugotų tave nuo tiesos. Tas kiaulė mus susekė, norėdamas išvaryti jį iš miesto, Viljamas su juo susimušė. Ir žmogėnas nusisuko sprandą. Vis dėlto tu pagaliau turi žinoti tiesą. Teatleidžia man Viljamas. Anabele, tavo tėvo vardas…

– Nereikia, mama! – sušuko Anabelė. – Aš turiu tik vieną tėvą – Viljamą Bredlį! Visa kita manęs nedomina. – Ji nužvelgė susirinkusiuosius ir lyg niekur nieko pasiūlė: – Papietaukim visi sykiu. – Tada pasisuko į Anarą. – Ir jūs liksit pietų, tiesa? Prašau, būkit toks malonus! Esu tikra, kad mano mama jūsų atsiprašys. Taip, mama? – Anabelė griežtai pažvelgė į motiną.

Mariana kietai sučiaupė lūpas.

– Atleiskit jai už tokį elgesį, bet per pastarąsias kelias valandas atsitiko tiek daug įvairių dalykų. Senajai poniai sunku su visu tuo susidoroti. Pirmiausia – istorija su Paika.

– Kaip tik dėl to aš čia ir atėjau! – nutraukė ją Anaras ir skubiai pridūrė: – Ohinemutu kalbėjausi su keliomis senomis moterimis, kilusiomis iš Te Vairoa ir išsigelbėjusiomis išsiveržus ugnikalniui. Jos man papasakojo, kad dviejų mergaičių lavonai taip ir nebuvo rasti. Rebekos Veir ir jūsų duktės, ponia Anabele ir pone Gordonai. Gali būti, kad Paika…

– Dėde Anarai, aš esu Rebeka. Aš prisiminiau tą naktį. Lizė buvo mano draugė. – Mergina krenkštelėjo ir skubiai pridūrė: – Aš manau, kad tetos Anabelės pasiūlymas papietauti visiems drauge nuostabus.

– Vadinasi, tu esi Rebeka? – nustebęs perklausė Anaras.

– Taip, ir tai dar geriau. Dabar Viešpaties akivaizdoje ji galės susituokti su jūsų sūnumi ir gimdyti mažuosius mišrūnus, – kandžiai ištarė Mariana.

– Mama, dar vienas žodis, ir nunešiu tave į viršų, ir iki dienų pabaigos paliksiu čiužinių laidojimo rūsyje! – rūsčiai įspėjo ją Gordonas.

– Gerai jau, tyliu, – sumurmėjo Mariana.

– Norėčiau visų paprašyti, kad ir toliau vadintumėt mane Paika! – paprašė Rebeka Veir.

Rotorua, 1901 m. birželis

Kai traukinys pagaliau sustojo Rotorua, danguje ryškiai švietė saulė. Dunkanas visą kelią nekantravo – troško kuo greičiau pamatyti tą, dėl kurios išsiruošė į kelionę. Į viešbutį eiti nusprendė pėsčiomis – norėjo apgalvoti žodžius, kuriuos tars merginai. O ką darys, jeigu Paika seniai turi kitą gerbėją? Kaip bus, jei ji išvyko? Kaip elgtis, jeigu mergina jį paprasčiausiai išvarys?