Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Здесь есть возможность читать онлайн «Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Didžiųjų geizerių slėnyje: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Didžiųjų geizerių slėnyje»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Romano „Maorės prakeiksmas“ autorė šįkart pasakoja XIX a. Naujojoje Zelandijoje gyvenančios šeimos istoriją. Per ugnikalnio išsiveržimą dingsta Anabelės Bredli dukrelė, ir ši nelaimė palaužia ir suskaldo visą gausią šeimą. Ir tik po daugelio metų, visiems vėl susirinkus šeimos viešbutyje, kurį Anabelė paveldėjo iš kaprizingos motinos, ir padedant nežinia iš kur atsiradusiai jaunai maorei, į šeimos gyvenimą pamažu grįžta taika, viltis ir meilė.

Didžiųjų geizerių slėnyje — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Didžiųjų geizerių slėnyje», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Bet Viljamas čiupo ją už sijono.

– Mariana, jis negyvas!

– Kas negyvas?

– Valdemaras. Mes susimušėm, ir jis nukrito nuo laiptų. Nusilaužė sprandą.

– O dangau, kas dabar bus?

– Dabar turim ramiai apmąstyti, kur keliausim.

– Bet kodėl negalim grįžti namo? Juk tas žmogus nieko mums nebepadarys.

– Nes vieną dieną suras jo lavoną. Ir jei pėdsakai atves pas mane, vyks tyrimas, ir tada Anabelė sužinos, kad tas kiaulė buvo jos tėvas.

– Bet vien dėl to negalim taip imti ir viską palikti… Galbūt jie jo neras…

– Privalom! Mariana, prašau, prisiek, kad niekada jokiam žmogui apie tai neprasitarsi! Vargšelei tai sudaužytų širdį. Ar supratai?

Mariana vangiai linktelėjo.

– Prašau, prisiek!

– Prisiekiu: joks žmogus iš mano lūpų neišgirs, kad Anabelė – ne tavo duktė.

– Dėkoju tau, Mariana. O dabar pagalvokim apie ateitį. Sukroviau į vežimą būtiniausius daiktus, esam susitaupę nemažą sumą pinigų, taigi galėsim kur nors kitur atidaryti parduotuvę… – Jis staiga nutilo ir užsidengė veidą rankomis. – Aš pamiršau pasiimti pinigus, – tyliai prisipažino.

Jau keturias dienas jie gyveno trobelėje; antrą naktį Viljamas išvažiavo pinigų. Mariana nerimavo, kodėl jis vis negrįžta.

Per tą laiką mergaitės susitaikė su mintim, kad gyvens trobelėje. Visos trys bėgdavo prie upės gaudyti upėtakių. Anabelė buvo beprotiškai laiminga radusi seną meškerę, mat Viljamas buvo išmokęs ją žvejoti. Nuo pat vaikystės jiedu dažnai važiuodavo prie upės.

Mariana sėdėjo ant žolės ir stebėjo dukteris. Žvejojant vadovavo Anabelė. Net Olivija pakluso jos įsakymams, nors, vilkėdama puošnią miestietišką suknelę, laikėsi truputį nuošaliau. O Anabelė su Abigaile visą dieną bėgiodavo užsimetusios tik baltus lininius apatinius marškinius.

Ir šįkart Marianai krito į akis, kokia vaikiška tebėra Anabelė. Išrinkti jai gerą vyrą bus ne taip paprasta. Ir apskritai, kas jų laukia ateityje? Ar ji sugebės surasti tinkamus vyrus savo dukterims, jei šeima bus priversta bėgti į kokį nors šalies užkampį? Viljamas minėjo vietovę, kurios pavadinimas buvo Rotorua, jis tvirtino, esą tokioje atkampioje vietoje niekas jų neras. Esą ten galima užsidirbti iš keliautojų, nes netoliese plyti garsiosios terasos. Viljamui apie tai neseniai papasakojęs vienas klientas. Toje vietovėje maoriai neblogai pelnosi iš žmonių, geidžiančių pamatyti tą gamtos stebuklą.

Širdyje Mariana vis dar tikėjo, kad gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Ji atsiduso. Kur taip ilgai užtruko Viljamas?

Tai negeras ženklas, dingtelėjo Marianai, kai Anabelė pagavo retai pasitaikantį rudąjį upėtakį. Mergaitė spindėjo iš laimės, bet kai nuėmė spurdančią žuvį nuo kabliuko ir įmetė į kibirą, Olivija sukliko.

– Mūsų vakarienė! – išdidžiai sušuko Anabelė.

Net jei Marianai atrodė, kad žvejyba – panelėms netinkamas užsiėmimas, dukteriai pavykus pagauti žuvį apsidžiaugė, kitaip būtų tekę pasitenkinti vien batatais.

– Puikus darbas! – pagyrė Mariana. – Galbūt pagausi dar vieną, kad užtektų visiems.

– Aš nė kąsnelio neimsiu į burną, – maivėsi Olivija.

– Tu bambeklė! – įsiterpė Abigailė.

Anabelei seserų kivirčas nerūpėjo. Įgudusiu judesiu ji vėl užmetė meškerę ir po kelių minučių ištraukė dar du spurdančius upėtakius.

Po vakarienės visos kiek pasėdėjo verandoje ir sužavėtos stebėjo, kaip už kalno leidžiasi saulė, bet kuo labiau temo, tuo labiau augo Marianos nerimas.

– O kur tėvelis? – klausinėjo Abigailė.

– Vienas iš mūsų turi dirbti parduotuvėje, – išsisukinėdama paaiškino Mariana ir nuvarė dukteris miegoti. Laukimas tampė nervus. Ji taip jaudinosi, kad liko laukti terasoje net tada, kai danguje sužibo žvaigždės.

Staiga išgirdo kanopų dunksėjimą. Viljamas. Pagaliau!

– Kur taip ilgai užtrukai? – pašnibždom paklausė ji.

– Turim kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Jie rado jį.

Virš jų ryškiai spindėjo žvaigždės, ir Mariana gerai matė Viljamo veidą; ji išsigando. Vyras buvo išblyškęs, plaukai susitaršę. Akys atrodė senos ir pavargusios.

– Dėl Dievo meilės, kas atsitiko?

Iš siaubo negalėdamas ištarti nė žodžio, jis padavė žmonai žaislinę dėžutę iš parduotuvės.

Nustebusi Mariana pavartė žaislą rankose.

– Atidaryk! – tyliai paprašė jis.

Mariana atidarė. Dėžutėje rado laikraščio iškarpą. Skaitydama vis labiau balo.

– Išvykstam iš pat ryto! – ryžtingai nusprendė ji.

– Aš myliu tave! – sušnabždėjo Viljamas ir padavė jai didelę dėžę.

Negalėdama patikėti, Mariana spoksojo į savo rylą.

Danidinas, 1901 m. birželis

Dunkanas nuomojo kambarį pas seną škotę, netoli Otago universiteto. Iš pradžių lankė teisės paskaitas, bet paskui nutarė studijuoti mediciną. Jis visuomet šito troško, tad pagaliau nusprendė eiti savo keliu. Tikrasis tėvas nori, kad jis būtų teisininkas, o jį užauginęs tėvas – kad taptų agatmedžių dervos pirkliu. O dabar jis bus tuo, kuo pats svajojo tapti.

Pasirinkęs mediciną, Dunkanas pasijuto truputį geriau. Bent jau dėl savo profesinės ateities. O šiaip vaikinas vis dažniau tyliai sau mąstydavo. Kai nesėdėdavo prie vadovėlių, ilgai vaikštinėdavo toli nusitęsusiais miesto paplūdimiais. Sūrus jūros kvapas ir gaivus vėjas padėdavo surikiuoti mintis. Dunkanas ilgai abejojo, bet pagaliau prisivertė parašyti Alanui Hamiltonui laišką. Oficialiai jis vis dar buvo Alano sūnus, tad norėjo žinoti, ar viskas taip ir liks. Laišką jis išsiuntė prieš kelias savaites ir dabar svarstė, ar gaus atsakymą.

Stiprus brizas išjudino jūrą ir bangos ošdamos dužo į krantą. Įdomu, kur gyvena Paika su Maaka? – galvojo Dunkanas. Paskutiniame laiške tėvui, su kuriuo jis nuolat susirašinėjo, pagaliau išdrįso paklausti apie merginą, bet atsakymo dar negavo. Ar Klara padės jam ilgainiui užmiršti Paiką?

Su bendramoksliais jis bendravo mažai – pirmiausia reikėjo susigaudyti savyje. Tik su gražuole Klara praleisdavo daugiau laiko. Mergina, kaip ir jis, studijavo mediciną. Nors moterims Otago universitete buvo prieinamos visos studijų programos, tik nedaugelis ketino dirbti šį darbą, o ne tapti vien žmonomis ir mamomis. Klara buvo išimtis. Ją rėmė tėvas, nes buvo vienturtė. O šiandien daktaras Makmarėjus ir jo duktė pakvietė Dunkaną vakarienės.

Dunkanas nežinojo, ar džiaugtis kvietimu, – baiminosi, kad jo apsilankymą Klara gali išsiaiškinti neteisingai. Lig šiol jųdviejų santykiai buvo tiesiog draugiški, bet jis jautė, kad mergina tikisi iš jo šio to daugiau. Dunkanas pats nesuprato, kodėl ją pabučiavo. Ji buvo graži mergina ir negalėjo atsiginti gerbėjų. Danidine nebuvo medicinos studento, kuris nebūtų jos įsimylėjęs.

Dunkanas staiga sustojo. Jį sustabdė ne atšiaurus vėjas, bet mintys. Negaliu mylėti moters, kuri tyliai dingo iš mano gyvenimo, pasakė jis sau ir priėmė sprendimą. Pasistatė palto apykaklę ir tuščiu Sen Klero paplūdimiu patraukė namo.

Daktaras Makmarėjus su dukra gyveno puikiame mediniame name. Daktaro žmona buvo neseniai mirusi. Dunkanas ir Klara pasijuto artimesni, nes abu gedėjo mirusių mamų.

Duris atidarė Klara; pamačius Dunkaną, žydros jos akys nušvito. Prieškambaryje pasirodė merginos tėvas ir džiugiai pasisveikino su atvykėliu. Šiuose namuose viešpatavo ne formalus mandagumas, o tikras nuoširdumas. Todėl Dunkanas iš karto pasijuto puikiai.

Tokia proga Klara paruošė ėrienos kepsnį, tik vis atsiprašinėjo, kad nėra gera virėja. Jos tėvas nusijuokė ir pokštaudamas paaiškino, esą duktė prašosi pagyrimo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Didžiųjų geizerių slėnyje»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Didžiųjų geizerių slėnyje» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Didžiųjų geizerių slėnyje»

Обсуждение, отзывы о книге «Didžiųjų geizerių slėnyje» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x