Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– O kuo užsiimsit ateityje, turiu omeny, kai baigsit mokslus? – pasiteiravo daktaras Makmarėjus.

– Ten, kur iš tikrųjų būsiu reikalingas žmonėms, atidarysiu nedidelį kabinetą, – išpyškino Dunkanas.

Daktaras patenkintas linktelėjo dukteriai ir pagyrė Dunkaną priėmus išmintingą sprendimą.

Klara žiūrėjo į savo bendramokslį ir šypsojosi. Iš jos veido Dunkanas suprato, ką ji galvoja: kad jis – tas žmogus, su kuriuo drauge, ateityje, ji galėtų tęsti savo tėvo veiklą ir perimti jo kabinetą.

Jei dabar jai nepasipiršiu, būsiu paskutinis kvailys, dingtelėjo Dunkanui. Prieš mane sėdi žavingiausia mergina, apie kokią galima tik svajoti, man po kojų dedama ateitis gražiausiame mieste, o aš tebegalvoju apie moterį, kuri sudaužė man širdį…

– Gal dar gabalėlį kepsnio? – mandagiai paklausė daktaras ir ištiesė vaikinui lėkštę su mėsa.

Dunkanas mandagiai atsisakė. Jam pyko širdis. Ne nuo maisto, bet nuo minties, kad yra kvailys. Jis jautėsi lyg ne savo vietoje. Mieliausiai būtų išėjęs namo.

Klara pajuto, kad vaikinui kažkas negerai. Ji įdėmiai pažvelgė į jį. Dunkanas vis labiau nervinosi.

Iš karto po vakarienės daktaras pareiškė:

– Eisiu į savo kambarį, o jūs, jaunuoli, ramiai paplepėkit su Klara. Galit neapsimetinėti. Iš jūsų nosies galiuko matau, kad norit jai kažką pasakyti. Manau, aš tik trukdyčiau, – nusišypsojo jis.

– Ne, tikrai netrukdot, – paskubėjo užtikrinti Dunkanas, bet daktaras buvo neperkalbamas.

– Neabejoju, kad turit vienas kitam ką papasakoti. Tarkim, medicininės problemos… – pajuokavo, o eidamas pro duris mirktelėjo dukteriai.

Kai jo žingsniai prieškambaryje nutilo, Klara staiga pratrūko:

– Tikriausiai tau nemalonu, turbūt jautiesi lyg lankydamasis pas būsimą uošvį. Labai apgailestauju…

Dunkanas žengė prie Klaros, apkabino ją ir švelniai prisiglaudė.

– O argi ne taip? – nusijuokė.

Klara nusišypsojo.

– Taip, bet tu neturėjai šito pastebėti.

– Užtai dabar galiu tave pabučiuoti, tiesa? – nusišypsojo jis.

– Būk geras, pabučiuok! – nudžiugo Klara.

Dunkanas švelniai suėmė delnais jai veidą ir pabučiavo. Klara atsakė tokia aistra, kad net įkaitino ir Dunkaną. Trumputę akimirką jis pasijuto laisvas rinktis patinkančią moterį.

Galbūt gerai, kad Klara visiškai kitokia nei Paika, šmėstelėjo galvoje, kai atitraukė lūpas nuo josios. Ji smulkutė, plaukai šviesūs ir lygūs, o žydrose kaip vanduo akyse bet koks vyras gali paskęsti.

Klara – ji tiesiog švyti iš laimės! Ir vis dėlto vos pagalvojęs apie Paiką, Dunkanas vėl ėmė abejoti. Pasipiršiu jai tik tada, kai būsiu visiškai apsisprendęs, dingtelėjo jam, nė už ką nenoriu jos įžeisti. Ji taip patikliai žvelgia į mane! Negaliu jos nuvilti. Staiga jam toptelėjo viena mintis.

– Klara, – prabilo jis švelniu balsu, – prieš prašydamas tavo rankos, turiu pasakyti kai ką svarbaus.

Ji krūptelėjo ar jam tik pasirodė?

– Tu myli kitą? – išsigando ji.

– Ne… taip… Tai tik… Kartą mylėjau merginą, – sutrikęs sulemeno jis.

Klara žengė žingsnį atgal. Jam pasirodė, kad ji ketina jį atstumti.

– Papasakok man viską! – paprašė mergina, atkakliai stengdamasi šypsotis.

– Ji vardu Paika, ji – maorė, – tyliai prabilo vaikinas. – Man neleido jos vesti, nes, pasak mano tėvo, ji ne mūsiškė. Galų gale tėvas sutiko palaiminti tą santuoką, bet tą pačią naktį ji dingo…

Dunkanas nunarino galvą. Jis nenorėjo, kad Klara matytų, kaip jis kenčia, ir įžvelgtų tikruosius jausmus.

– Tu ją vis dar myli, tiesa?

Tai jo balsas jį išdavė.

Dunkanas giliai įkvėpė.

– Nuolat apie ją galvoju, bet tai beprasmiška, nes ji veikiausiai seniai ištekėjo. Kažkada prisiekė tekėsianti tik už maorio. Taigi… o juk viskas galėjo būti taip paprasta; anuomet aš dar nežinojau, kad pats esu pusiau maoris. – Jis liūdnai pažvelgė į Klarą.

– Visa tai pasakoji man norėdamas pasakyti, kad mudu negalim būti kartu?.. – Ji staiga nutilo.

– Ne, žinoma, ne. Nenorėjau tau pasipiršti neprisipažinęs, kad sykį gyvenime jau buvau sutikęs didžiąją meilę ir…

– Ar tu peršiesi? – staiga nušvito ji.

Pamačius jos akis, Dunkano širdis sušilo. Vieną dieną aš ją iš visos širdies pamilsiu, o Paiką pamiršiu, galvojo jis, švelniai apkabindamas merginą.

– Ne, aš tai padarysiu kaip ir pridera. Bet ką pasakys tavo tėvas, sužinojęs, kieno kraujas teka mano gyslomis?

Klara nusijuokė.

– Jis išmes tave lauk! – Bet pamačiusi apstulbusį jo žvilgsnį, tuoj surimtėjo. – Tėtis nėra nusistatęs prieš maorius, be to, man jis niekada nieko nedraudžia. O aš labiausiai trokštu tapti tavo žmona.

Jie ir vėl pasibučiavo, o išeidamas Dunkanas pažadėjo ateisiąs rytoj ir oficialiai paprašysiąs jos rankos. Tada švilpaudamas patraukė namo. Žingsniuodamas šypsojosi sau. Jo ateitis dabar vadinasi šauniai: Klara Makmarėj.

Kitą rytą Dunkanas gavo iš karto du laiškus – vieną nuo Anaro, kitą nuo Alano Hamiltono. Iš pradžių vaikinas sutriko: kurį skaityti pirmą? Tada nusprendė atplėšti Anaro laišką. Vos jį išskleidė, žvilgsnis užkliuvo už Paikos vardo. Jis garsiai perskaitė:

Paika neištekėjo už Maakos. Ji vėl gyvena tavo tetos, ponios Parker, name Rotorua. Ji pati man parašė. Vaikeli, ar supranti, ką tai reiškia? Ji myli tave. Dabar važiuoju kelioms dienoms į „Pohutu viešbutį“, nes senasis vadas iš kaimo, kuriame gyveno Paika su savo mama, norėtų skubiai su ja pasikalbėti. Jis paprašė manęs, kad dalyvaučiau pokalbyje. Kai grįšiu, iš karto tau parašysiu.

– Ji laisva, – džiūgavo Dunkanas, – ji laisva! – Jis pašoko aukštyn, bet, vos nusileidęs ant žemės, prisiminė Klarą. Kelio atgal nebėra, perspėjo vidinis balsas. Neturi teisės skaudinti Klaros. Juk tu apsisprendei! Paika tave paliko. Po galais, netrukus tu vesi žavingiausią Danidino moterį, visi tau pavydės. Šalin sentimentus!

Kad prasiblaškytų, čiupo kitą laišką. Alanas Hamiltonas patikino liksiąs jo tėvu, didžiuodamasis pasigyrė agatmedžių dervos prekybos verslą perdavęs Helenai ir jos sužadėtiniui. Jis rašė ketinąs vesti našlę, bet didžioji meilė Olivija visada liksianti jo širdyje.

Tėvo žodžiai sugraudino Dunkaną ir privertė pagalvoti apie save. Ar teisingai elgiuosi vesdamas vieną moterį, nors tebemyliu kitą? – svarstė jis. Tada ėmė skaityti toliau.

Nuo to, ką perskaitė, vos nesustojo širdis.

Turiu tau kai ką prisipažinti ir meldžiu atleidimo. Ta mergina, maorė, aną naktį pabėgo neatsitiktinai. Tai mano kaltė. Aš pasiūliau jai pinigų, kad paliktų tave ramybėje. Mėginau ją įtikinti šiurkščiais žodžiais, sakydamas, kad čiabuvės ir baltojo meilė neturi jokios ateities ir padarys tave nelaimingą. Pranašavau, kad vieną dieną tu imsi jos nekęsti, nes tai santuokai ryžaisi iš meilės jai.

Dunkano akys prisipildė ašarų, jis padėjo laišką į šalį ir užsidengė veidą rankomis. Štai viskas ir paaiškėjo. Tačiau ką jam dabar daryti? Ši išpažintis atėjo viena diena per vėlai. Jis negali palikti Klaros bėdoje. Ji šito nenusipelnė. Privalu laikytis pažado. Kitaip jis niekada nedrįs pažvelgti į save veidrodyje. Todėl dar šiandien daktaro Makmarėjaus paprašys jo dukters rankos.

Rotorua, 1901 m. birželis

Gordonas buvo blogai nusiteikęs. Jau kelias dienas jam gėlė juosmenį, tad niekaip negalėjo suprasti, kodėl moterys tokiu bjauriu oru sumanė važiuoti prie geizerio. Šėlo audra, pūtė smarkus vėjas.