Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Kaip didžiuotųsi Alanas Hamiltonas, jei mane čia pamatytų! – pagalvojo vaikinas ir tuo metu išgirdo: „Labas vakaras.“

Daktaras Makmarėjus buvo apsivilkęs kaip ir dera tokiai progai, nes juk bus prašoma jo dukters rankos. Ir vis dėlto jis nešvytėjo gerumu, kaip praeitą vakarą. Buvo truputį santūresnis.

Tarnaitė atnešė užkandžių prie vyno. Pažvelgus į maorę, Dunkano veidu nuslinko šešėlis. Ar daktaras jau žino, kas toks ketina tapti jo žentu? Gal tai ir yra jo šaltumo priežastis?

Vos tarnaitė uždarė kambario duris, Dunkanas provokuojamai paklausė:

– Mielas daktare, ar jūs žinot apie mano kilmę?

Daktaro Makmarėjaus veidas suakmenėjo.

– Duktė man viską pasipasakojo, jei tai turite omenyje. Kad jūsų motina kadaise mylėjo maorį. Tai, mielasis, man nerūpi, aš noriu tik vieno: kad niekada neįskaudintumėt mano vaiko. Jei taip nutiks, aš išmesiu jus, jaunuoli, iš namų, kad ir kas būtumėt, baltasis ar maoris!

Daktaro balse buvo girdėti grasinimo gaidelė, o veidas virto kauke.

Vadinasi, Klara papasakojo jam apie Paiką, dingtelėjo vaikinui, ir tai buvo nemalonu.

– Neketinu skaudinti jūsų dukters, – šaltai atšovė jis.

– Po to, kai išsiaiškinot svarbiausius klausimus, gal galėtume susidaužti? – pamėgino juokauti Klara.

Kambaryje tvyrojo įtampa. Negelbėjo netgi Klaros pastangos užmegzti pokalbį.

Daktaras grėsmingai šnopavo, o Dunkanas Klaros ir jos tėvo draugijoje jautėsi vis nesmagiau. Kad ir kaip jį žavėjo merginos ir tėvo santykiai, šį sykį buvo nueita per toli. Jis įsivaizdavo Klarą po kiekvieno ginčo šeimoje bėgančią pas tėvelį.

Išgėrus po taurę, daktaras kaipmat atsistojo ir sumurmėjo:

– Eisiu į savo kambarį. Jei jums manęs prireiktų, kvieskit, bet nemanau, kad prireiks. – Jis metė į dukterį įspėjamą žvilgsnį, tarsi sakytų: netekėk už jo!

– Kas šiandien pasidarė tavo tėvui? – šiurkščiai paklausė Dunkanas, kai daktaras uždarė duris.

Klara pažvelgė į vaikiną ir atsiduso.

– O gal tu man pasakytum, kas pasidarė tau? Nereikia būti aiškiaregiu, kad pastebėtum, jog kažkas aptemdė mūsų santykius. Kur tavo jaunatviškas žavesys, tavo humoras? Kur šiltas žvilgsnis, kai žiūri į mane savo rudomis akimis? Negi per vieną naktį viskas dingo?

– Bet kodėl tavo tėvas kišasi? – įsižeidęs burbtelėjo Dunkanas.

– Nuo tada, kai tėvas žino apie kitą…

– Ak, tu jam vis dėlto papasakojai, – sušnypštė Dunkanas, bet tuoj pat susigėdo dėl savo elgesio.

– Aš tik užsiminiau, kad tu jau sykį labai mylėjai moterį, – teisinosi Klara valdydamasi, kad tik nepravirktų.

Liūdnos jos akys sugraudino Dunkaną. Rūpestingas tėvas juk turi teisę apsaugoti dukterį nuo nelaimių. Vaikinas nurijo seilių gumulą, užspaudusį gerklę.

Pagaliau jis susivaldė ir dusliu balsu ištarė:

– Klara, nenoriu tavęs skaudinti. Patikėk. Aš vesiu tave, bet pirmiausia turiu kai ką pasakyti.

– Tu vis dar myli ją? – baugščiai paklausė Klara.

Dunkanas taip sutriko, kad nežinojo, kur sukti akis. Jo žvilgsnis klaidžiojo po kambarį, paskui jis prabilo:

– Šiandien gavau du laiškus. Vieną – nuo savo tikrojo tėvo, kitą – nuo Alano Hamiltono. Ir dabar jau žinau, kodėl Paika anuomet mane paliko… – Jis nutilo.

– Kodėl?

– Mano tėvas, na, Alanas Hamiltonas, jai pasiūlė pinigų, kad tik mane paliktų. Jis įtikinėjo, esą vieną dieną aš imsiu jos nekęsti.

Dabar Dunkanas įrėmė žvilgsnį į Klarą.

– Ar esi tikra, kad nesielvartausi, jei tavo vaikai bus visiškai nepanašūs į mane? Mano tėvas nėra labai tamsios odos, bet galbūt jo protėviai…

– Dunkanai, liaukis! Jei turi abejonių dėl mūsų santuokos, tai ir kalbėk apie jas, o ne paistyk nesąmones! – piktai žybtelėjo akimis Klara.

– Atleisk, aš visiškai sutrikęs. Žinoma, suprantu, tu viską gerai apsvarstei. Na, tada pasakysiu visą tiesą. Paika neištekėjo už to maorio, o gyvena pas mano tetą ir senelę Rotorua. – Jis pamėgino Klaros akyje išskaityti, kokius jausmus sukėlė jo žodžiai, bet merginos veidas liko ramus. – Klara, tai nekeičia mūsų planų. Aš vesiu tave. Aš… aš myliu tave. Tu esi moteris, su kuria noriu būti laimingas. Aš tik truputį išsimušęs iš vėžių, nes taip netikėtai buvau priverstas mintimis grįžti į praeitį, ir, patikėk manimi, Paika man jau nebe…

Tačiau atsižadėti savo gyvenimo meilės jis nespėjo – Klara prispaudė smilių jam prie lūpų.

– Tai ko gi tu lauki?

Dunkanas klausiamai pažvelgė į merginą.

– Ji neištekėjo už kito vyro, nes myli tave. Ir tu neturi teisės vesti kitos moters, nes myli ją. Nedelsk, Dunkanai. Kuo greičiau važiuok į Rotorua, grįžk pas savo moterį!

– Bet aš… ne… aš vesiu tave, – silpnai prieštaravo jis.

– Dunkanai, nesunkink padėties! Klausyk savo širdies. Ar ji vis dar spurda pagalvojus apie Paiką?

Dunkanas nuleido akis. Jis tikėjosi, kad ji negirdi jo širdies plakimo.

– Ak, Klara! Aš myliu… aš vis dar ją myliu. Ir vis dėlto… Tu esu nuostabi moteris… Kaip galėčiau atsidėkoti tau už supratimą?

– Dunkanai, patylėk! Aš linkiu tau didžiausios laimės, bet dabar jau eik. Ir kuo greičiau. Noriu pabūti viena!

Dunkanas skubiai atsistojo – galbūt kiek per skubiai.

– Manau, rasi duris ir vienas! – dusliu balsu tarė Klara ir neatsisveikinusi nušiugždėjo pro šalį.

Rotorua, 1901 m. birželis

Privažiavus geizerį, lietus liovėsi. Gordonas pasodino uošvę ant uolos ir juokaudamas paliepė niekur nelaipioti kaip aną sykį. Mariana nesupyko.

Visi laukė, kada geizeris išsiverš, bet jis neskubėjo. Taigi tylėdami sėdėjo vienas šalia kito, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Anabelė prisiminė, kaip šioje vietoje nukrito mama, Mariana spėliojo, ar vėl pasirodys Elizabetės dvasia, o Gordonas svarstė, gal dėl nugaros skausmų reikėtų kreiptis į daktarą Fulerį.

Anabelė ir Gordonas įtemptai žvelgė į priekį, o Mariana akies kampučiu šnairavo į uolą. Kaip tik tenai ji anuomet regėjo Elizabetės dvasią. Staiga jai pasirodė, kad vėl ją mato. Lizė, apsidžiaugė ji. Bet tai buvo ne Elizabetė, o Viljamas.

Mariana užsimerkė. Dabar Viljamas stovėjo visai greta. Ir ji ėmė kalbėtis su juo mintyse.

Kaip norėčiau ateiti pas tave, mylimasis! Pas tave ir Oliviją!

Jis nusišypsojo. Pakartok dar sykį. Taip gražiai skamba!

Mylimasis!

Netrukus būsi pas mus, bet tu dar reikalinga čia. Abigailei, kai gims kūdikis. Dukterys juk turi tūkstančius klausimų motinoms. Netrukus sulauksi trokštamo vaikaičio.

Viljamai, pasakyk, ar Elizabetė pas jus, ar vis dar pas mus?

Bet Viljamas jau buvo dingęs.

– Mama, užsisvajojai? – paklausė Anabelė. – Geizeris – pažvelk, jis kyla aukštyn.

Kai Pohutu ėmė spjaudyti fontanus, Anabelė ir Mariana susikibo už rankų.

Paika sėdėjo svetainėje delnais parėmusi galvą. Ji buvo taip paskendusi mintyse, kad nieko aplinkui nematė.

Tik kai Anabelė paglostė jai pečius, pakėlė galvą.

– Vaikeli, kas atsitiko? Atrodai siaubingai nuvargusi. Ką tas senis tau padarė?

– Iš jo sužinojau, kad visas mano gyvenimas buvo melas. Mano mama buvo visai ne… – Paika nutilo.

– Pasakok! – Marianos akys smalsiai žybtelėjo.

– Mama, leisk jai atsigauti, – įsiterpė Anabelė ir priekaištingai pažiūrėjo į Marianą.

– Iš tikrųjų aš esu pakeha , mano mama, na, Merė, išgelbėjo mane, kai buvau maža mergaitė. Buvo naktis…