Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Ponas Bredlis liko man skolingas. Jis paėmė tai, kas priklauso man: mano kekšę!

Vyras grėsmingai žengė artyn ir įžūliai atsirėmė rankomis į prekystalį.

Marianai pasidarė silpna. Iš arti jis atrodė senas ir suvargęs. Pagyvenęs pagyrūnas. Tik neišsiduok, kad miršti iš baimės! – ragino ji save.

– O ko nori iš tikrųjų? – paklausė dusliu balsu.

– Juk sakiau. Noriu pasiimti mergaitę, kuri priklauso man, tą, su kuria ką tik maloniai paplepėjom.

– Ar pakvaišai? Tai mūsų duktė. Viljamo Bredlio ir mano! Tau neturėtų rūpėti mano vaikai. Dink iš čia! Jei mano vyras tave pamatys, gausi į kailį!

– Oho, vis dar alsuoji karščiu, mano mažoji juodoji velniūkšte, – pašaipiai sušnypštė atvykėlis. – Bet grįžkim prie verslo! Užuot sumušęs tavo vyrą kaip obuolį, mielai atsisakyčiau susitikimo su juo, jei atiduotum mano dukterį!

– Po galais, nė nedrįsk apie tai galvoti, niekada neatiduosiu tau mūsų vaiko. Gal tau pasimaišė? Mes gyvenam ne Espoje, kur motinos parduoda vaikus, kad šeima nemirtų iš bado.

– Pažvelk man į akis! – šiurkščiai paliepė jis. – Na, ką ten matai? Mergaitės akis! Be to, ji kaip du vandens lašai panaši į mano motiną.

Mariana sutrikusi nusisuko.

– Kaip… Kaip tu mane radai? – paklausė virpančiu balsu.

– Sandherste beveik nieko neliko. Daugelis vyrų iškeliavo į Naująją Zelandiją, tad ir aš nusprendžiau čia ieškoti laimės. Na, vieną dieną eidamas pro šalį pastebėjau užrašą Bredliai . Tada patykojau. Ir įsitikinau, kad tai tas pats vyrukas, su kuriuo tu dingai; panūdau išmalti jam snukį už man padarytą žalą. Bet dabar sugalvojau šį tą geresnio.

– Prašau, eik iš čia! Gal tau reikia pinigų? Atiduosiu visus, kiek turiu kasoje.

– Negi ketini neteisėtai atimti mano mylimą vaiką? – nusišaipė Valdemaras.

– Liaukis šlykščiai maivęsis! Tu nė nežinojai, kad turi dukterį! Nori ją pasiimti tik todėl, kad iš jos… – Išsigandusi Mariana užsidengė delnu burną.

– Dėkoju! Taigi prisipažinai. Aš maniau, ji tikrai panaši į mane, bet tai galėjo būti ir kvailas sutapimas…

Gaudydama orą, Mariana iššoko iš už prekystalio ir puolė jį.

– Tu, šlykšti kiaule! – švokštė, iš visų jėgų kumščiuodama jam į krūtinę.

Bet vyras tik juokėsi ir stipriai suspaudė jai rankas.

– Ak, mano maža juodoji velniūkšte! Šitaip gali sukelti nepadorių minčių, nors ir nesi tokia žavi jauniklė kaip anuomet. Atidžiai klausyk, ką tau pasakysiu: ateisiu šiandien vakare. Ir paimsiu savo vaiką, supratai? Kaip kompensaciją už tai, kad jis pasiėmė tave.

– Tu gi jos ne… – sukaupusi paskutines jėgas ištarė Mariana.

– Ką tu sau manai? Aš neketinu atiduoti savo kūno ir kraujo tiems bjauriems šikniams. Be to, ji ne tokia žavi kaip jos motina. Tačiau aš irgi neinu jaunyn, taigi norėčiau turėti mylimą dukterį, kuri virtų man valgyti ir tvarkytųsi namie. Juk ji moka gaminti, tiesa?

Mariana stovėjo kaip apdujusi. Ji neištarė nė žodžio.

– Iki vakaro! – nusišypsojo Valdemaras ir atsisveikindamas stipriai įgnybo jai į sėdynę.

Mariana sustugo – ir iš pykčio, ir iš nevilties. Kai jis išėjo, ji taip pat spruko iš parduotuvės. Ant durų pakabino lapelį, kuriame gražia rašysena buvo parašyta: „Tuoj grįšiu!“

Jei Mariana Bredli tą akimirką būtų žinojusi, kad niekada daugiau nestovės už šio prekystalio, jai būtų plyšusi širdis.

Ji užbėgo laiptais į viršų ir įpuolė į virtuvę.

– Mama, čia, koridoriuje, buvo toks keistas vyras…

Mariana netarusi žodžio priėjo prie dukters ir stipriai ją apkabino.

– Jis niekada daugiau nepasirodys, – sumurmėjo ji.

Anabelė žvelgė į motiną apimta džiaugsmo ir nuostabos. Ir Mariana žinojo kodėl. Ji retai kada apkabindavo Anabelę. Labai retai! Kad tik greičiau grįžtų apsipirkęs Viljamas! – mąstė moteris, padėdama dukrai skusti bulves.

Iš karto po pietų Mariana paėmė už rankos Viljamą ir, vaikų nuostabai, pareiškė:

– Mes šiandien gulsim pietų pogulio. – Ir nusitempė vyrą į miegamąjį.

Bredlių namuose buvo ilsimasi tik pietaujant. Kitu laiku jie aptarnaudavo klientus.

Viljamas pakluso. Vos tik uždarė duris, nekantraudamas pasiteiravo:

– Mariana, kas pasidarė? Tu išblyškusi kaip lavonas. Sakyk, kas slegia tau širdį.

Mariana garsiai pravirko. Tačiau netrukus susitvardė ir viską papasakojo Viljamui.

Šis rūsčiai sugniaužė kumščius ir piktai sušvokštė:

– Tas kiaulė negaus mano dukters. Nė neabejok. Tegul tik jis ateina.

Mariana atsiduso.

– Manai, susidorosi su juo?

– Žinoma, bet jūs turit dingti. Visos keturios. Bus geriausia, jeigu važiuosi su vaikais į kalnus, į apleistą Tomo trobelę. Žinai gi. Į tą, kur pernai vasarą ilsėjomės savaitę.

– Bet kaip mes ten nusigausim be tavęs? Mūsų vežimas toks didelis, aš nesugebėsiu važiuoti juo per kalnus…

– Juk Olivija moka joti, tiesa?

– Taip, geriau už mane!

– Puiku, tada parūpinsiu jums stiprius arklius, kurie galėtų panešti po du žmones. Tu josi su Anabele, o Olivija su Abe.

Viljamas nuskubėjo prie durų.

– Kur tu leki?

– Arklių. Kuo greičiau išvyksit, tuo bus geriau. Norėčiau, kad būtumėt kuo toliau nuo to žmogaus. Žodžiu, aš atvesiu arklius, o tu pasakyk vaikams, kad jojat į kalnus.

Buvo matyti, jog Viljamas stengiasi kalbėti ramiai, bet Marianos neapgausi. Ji jautė, kad iš įsiūčio jis net verda.

Mintis viską metus joti į kalnus Marianos dukterų nesužavėjo. Joms buvo atostogos, bet mergaitės turėjo savų planų. Anabelė ketino po pietų aplankyti draugę, Olivija nekentė Tomo, tėčio draugo, kalnų trobelės. O Abigailė norėjo žaisti su kaimynų vaikais.

Mariana buvo griežta.

– Imkit tik būtiniausius daiktus. Po valandos išjojam!

Po valandos jos su daiktais jau stovėjo prie namų. Jei padėtis nebūtų buvusi tokia rimta, išvydusi mergaites Mariana būtų skambiai nusijuokusi. Seserys buvo labai skirtingos, tad ir kelionei pasiruošė skirtingai. Olivija laikė lagaminą, kuriame tikriausiai buvo sugrūstos visos suknelės, Anabelė spaudė rankoje nedidelį krepšį – matyt, su būtiniausiais daiktais, o Abigailė, be dviejų lėlių, kurias laikė po pažastimi, neturėjo nieko.

Mariana svarstė, kaip įtikinti Oliviją, kad gražiąsias sukneles paliktų namie, bet iš už kampo pasirodė Viljamas, sėdintis nedidukame vežime, kuris tiko ir kelionei po kalnus. Vadinasi, tilps ir Olivijos lagaminas.

Viljamas padrąsinamai nusišypsojo žmonai ir padėjo mergaitėms susikrauti daiktus.

Prieš įsitaisydama vežėjo vietoje, Mariana stipriai apkabino vyrą; ji stengėsi nepravirkti. Dukterys neturi pamatyti jos raudančios. Regis, mergaitės ir taip nujautė, kad virš jų pakibo nelaimė, nes buvo neįprastai tylios. Šiaip jau seserys be perstojo plepėdavo ir ginčydavosi, bet šiandien atrodė sutrikusios. Net mažoji Abigailė buvo ne tokia linksma kaip paprastai.

– Pasisaugok! – Viljamui į ausį sušnabždėjo Mariana.

– Aš viską sutvarkysiu, – narsiai atsakė jis.

– Labai tave myliu, – sukuždėjo Mariana.

Viljamas apkabino ją dar stipriau. Visu kūnu pajuto šilumą. Mariana dar nė sykio taip nuoširdžiai neištarė šių žodžių! Daug metų jis to laukė – ir štai, negandos valandą, ji švelniai kaip niekada prisipažino mylinti. Tai suteikė jėgų. Viljamas ilgai mojo savo šeimai.

Valandos iki vakaro slinko be galo lėtai. Viljamas vis labiau nervinosi. Jis buvo taikus žmogus ir niekada nieko nebuvo sumušęs. Todėl troško, kad tas vyras apskritai nepasirodytų, bet, regis, taip nebus.