Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Esu laiminga grįžusi namo.

– Namo? – nustebusi pakartojo Ruiha.

– Taip, žinoma, jos namai pas mus. Esam tokie laimingi, kad vaikas pagaliau sugrįžo, – juokdamasis tarė Gordonas ir nuoširdžiai prispaudė Paiką prie krūtinės.

Ruiha griežtai pažiūrėjo į Paiką.

Paika atsiduso. Ji apsisprendė. Jos protas galutinai pralošė. Likimas jai atsiuntė Gordoną, todėl ji eis su juo ten, kur linko ir pačios širdis.

Mergina laiminga nusišypsojo. Viskas čia tebebuvo taip, kaip prieš jai išvykstant: susirinkimų namas, meilės sala ežere ir sieros kvapas, apgaubęs visą miestelį. Paika atsiduso. Ji iš tikrųjų pasijuto esanti namie.

Nekantraudama laukė, kada galės aplankyti ir nustebinti Marianą, bet Gordonas paprašė būti atsargiai. Jis papasakojo apie Olivijos mirtį ir kad grįžta iš jos laidotuvių.

– O kaip sekasi Dunkanui? – susirūpino Paika.

– Ak, kaip jau ten jam gali sektis? Baisu, kai prarandi mamą, – išsisukinėdamas tarė Gordonas.

Jis tikėjosi, kad grįžusi viską papasakos Anabelė, nes buvo sunku nuspėti, kaip elgsis Paika sužinojusi, kas yra tikrasis vaikino tėvas ir kad Dunkanas iš karto po laidotuvių paliko tėvų namus. Taip, Anabelė tikriausiai papasakos geriau už jį.

Truputį vėliau Paika tyliai įsėlino į Marianos miegamąjį ir sustingo iš siaubo. Mieganti Mariana atrodė visiška senutė. Jos grožio nebuvo likę nė ženklo. Mergina sukrėsta susmuko ant kėdės šalia lovos.

Kai Mariana atsimerkė ir pamatė viešnią, jos veidas pasikeitė. Akys ėmė spindėti, sielvarto iškreiptos lūpos plačiai nusišypsojo, atrodė, kad net raukšlėta oda kažkokių burtų galia išsilygino.

– Paika, vaikeli, ar čia tikrai tu? Mano maldos buvo išgirstos. Žinojau, kad po Olivijos mirties mane tik vienas dalykas priverstų likti šioje žemėje – tavo sugrįžimas. Eikš pas mane!

Paika pasilenkė prie Marianos ir leidosi apkabinama. Apkabinimas buvo stipresnis, nei galėjai tikėtis iš tokios išsekusios žmogystos.

– Negi jūs ir vėl užsidarėt savo čiužinių laidojimo rūsy? – nusijuokė Paika.

– Nuo tos dienos, kai tu pabėgai, guliu čia ir trūniju.

– Negi negavot mano laiško?

– Gavau, bet laiškas neatstos tavo dainų, tavo šilumos ir tavo griežtumo, kai man būtina susiimti.

Paika perdėtai griežtai pagrasė Marianai pirštu.

– Gerai, liksiu pas jus, bet tik su viena sąlyga: kad nuo rytdienos čia bus kitokia tvarka. Jūs skubiai paliksit čiužinių laidojimo rūsį, – paliepė juokaudama, bet paskui surimtėjo: – Labai apgailestauju dėl jūsų dukters.

Mariana atsiduso.

– Taip, tas alinantis galvos skausmas. Olivija mirtinai sirgo. Patikėk manimi, motinai plyšta širdis, kai duktė išeina anksčiau už ją.

– Kaip gerai, kad dar turit Abigailę ir Anabelę!

– Taip, taip, mano gerasis auksinis vaikas, laimė, ji man dar liko, – sumurmėjo senutė.

Išgirdusi tokius žodžius, Paika krūptelėjo. Negi Mariana nebesuvokia, ką sako?

– Nepamirškit geraširdės Anabelės! – primygtinai pridūrė Paika.

– Taip, Anabelė, toji geraširdė, – kaip kalbanti papūga pakartojo Mariana.

Marianos nusistatymas visiškai nepasikeitė, niūriai pagalvojo Paika. Kaip Anabelė gali ją vis dar nuoširdžiai mylėti?

– Dabar aš jus, Mariana, paliksiu vieną, – tarė ji tyliai. – Man dar reikia parašyti laišką. Tada atnešiu jums vakarienę.

– Aš nealkana…

– Argi neaiškiai pasakiau, kad dabar viskas bus kitaip? – pabrėžtinai griežtai paklausė mergina.

– Sakei, nuo rytdienos, – juokais paprieštaravo Mariana.

– Tai dėl judėjimo, bet valgyti turit jau šiandien, kad nebūtumėt per silpna, kai sėsitės į vežimėlį. Be to, liesumas jums visiškai netinka. Jis jus sendina.

– Manai, atrodau per sena? – nuoširdžiai išsigando Mariana, ir Paika tyliai sau nusišypsojo. Kaip gerai, kad Marianą galima išjudinti pasitelkus jos tuštybę.

Vos Paika atsidūrė savo kambaryje, šypsena veide išnyko. Ką ji padarė? Nusekė paskui Gordoną, jų susitikime įžvelgusi likimo pirštą. Bet gerąjį Maaką tai menkai paguos.

Mergina sėdo rašyti laišką, bet, vos pradėjusi, kaskart suglamžydavo lapą. Ji niekaip nerado tinkamų žodžių. Ar tik jis neims priekaištauti, esą ji pasislėpė pas Parkerius tikėdamasi vieną dieną pasimatyti su Dunkanu? Bet galbūt taip ir yra… Iš tikrųjų, prisipažino ji sau. Aš ilgiuosi Dunkano labiau už viską pasaulyje.

Kai taip susijaudinusi, rašyti Maakai nevalia. Reikia atgauti pusiausvyrą – pabūti gamtoje. Paika ketino nueiti prie Pohutu, bet paskui ją suviliojo šelmiški saulės spinduliai, žaidžiantys ramaus it veidrodis ežero paviršiuje, ir lyg žalias kupstas pūpsanti Makoja.

Paika nuskubėjo prie tiltelio ir įsėdo į valtį. Ritmiškai irdamasi nuplaukė į ežerą. Kuo labiau tolo nuo kranto, tuo lengviau darėsi širdyje. Ji mėgavosi saule, kuri šildė mieste spėjusią pablykšti odą, ir pajuto naują impulsą gyventi. „Pohutu viešbutis“, jos namai, vis labiau tolo.

Mergina pasiekė Makoją ir sustojo toje vietoje, kur galėjo lengvai ištraukti valtį į krantą. Ji iš lėto nusirengė, tada nuogutėlė krykšdama šoko į vandenį ir nuplaukė it žuvis. Šito ją kadaise išmokė mažas berniukas iš Taurangos. Turi mokėti plaukti, aiškino jis, kad galėtum nardyti su banginiais. Na, banginių jos gyvenime kol kas nepasitaikė. Ir berniuko vardo neprisiminė. Atmintyje įstrigo tik balsai. Be veidų.

Plaukdama kranto link, mergina staiga prisiminė kitus praeities balsus. Paskui – ir vaizdus: ji, Paika, nejudėdama sėdi prie trobelės ir klausosi barnio viduje, kuris puikiai girdisi ir lauke. Genties senoliai įtikinėja jos motiną: „Mere, jei tu jai nepasakysi, tada mes tai padarysim. Nebėk su tuo vyru! Gali bėgti į pasaulio kraštą, bet ta neteisybė visuomet tave lydės. Susiimk gi pagaliau. Ji mums nepriklauso!“ Paikos motina nusiminusi suriko: „Ji – mano duktė! Jūs to nepakeisit!“ Merė išbėga iš vyrų pirkelės, čiumpa Paiką už rankos ir liepia susirinkti daiktus. Vadas seka paskui. Išdidus, tiesus žmogus, kurio Paika labai bijo ir kurio kalbos nesupranta. Jis įdėmiai žvelgia į ją. Tada nueina. Mama dreba visu kūnu. Nakties tamsoje jie su ponu Gradičiu iškeliauja į Dargavilį.

Paika priplaukė krantą, papurtė garbanas ir atsigulė ant šilto balto smėlio. Negerumas prislėgė širdį. Staiga užplūdę prisiminimai skaudino.

Ji patraukė į puriri medžio šešėlį. Ten norėjo truputį pailsėti. Juk tik šiandien išvažiavo iš Oklando ir jautėsi pavargusi po kelionės.

Po kiek laiko ji pabudo nuo savo pačios riksmo ir iš pradžių nesusigaudė, kur esanti. Teberegėjo niūrius sapno vaizdus, tarsi tai būtų tikrovė. Širdis plakė taip, kad, rodės, tuoj suduš. Tas ugnį spjaudantis slibinas išties buvo labai tikroviškas. Kaip ir ranka, kuri tempė ją paskui save. Jai buvo smagu žiūrėti į slibiną, kuris staiga virto saule. Paskui gera nuotaika išblėso. Liko tik baimė, nežmoniška baimė, kuria ją užkrėtė mama. Bet kai pažvelgė mamai į veidą, šis pavirto svetima, tamsia, baimės iškreipta grimasa. Tai buvo ne jos mama! Paika sukliko.

Rotorua, 1901 m. gegužė

Po Olivijos laidotuvių praėjo daugiau negu keturi mėnesiai, tačiau Parkerių namuose apie Dunkaną niekas nieko nežinojo. Abigailė su Anabelė nusprendė nesakyti Marianai ir Paikai, kas tikrasis Dunkano tėvas. Kas gi pasikeistų, jei Mariana sužinotų, jog karštai mylimas jos vaikaitis – pusiau maoris? Ir argi Paikai palengvėtų sužinojus, kad kliūties didžiajai jos meilei iš tikrųjų niekada nebuvo? Anabelė slapčia tikėjosi, kad Dunkanas vieną dieną pasirodys ir išsives savo princesę.