Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Oklandas, 1901 m. sausis

Kapinės buvo prie pat jūros. Pūtė lengvas brizas, oras atsidavė druska ir dumbliais. Plieno melsvumo danguje nebuvo matyti nė debesėlio, tik klykavo žuvėdros. Anabelė stebėjo šią sceną tarsi per ploną rūko uždangą. Ji dar nė sykio nebuvo Oklande ir kaipmat ėmė ilgėtis gerai pažįstamo sieros kvapo. Moteris atsiduso. Ašaros buvo jau išsekusios. Dėl sesers išliejo jų tiek, kad akys degė kaip ugnyje. Ji nebegalvojo apie tai, kad kadaise prisikentėjo dėl aštraus Olivijos liežuvio. Ji vien tik liūdėjo. Anglikonų pastoriui giriant per anksti išėjusią anapilin ledi Hamilton, Gordonas laikė ją už rankos.

Anabelė išsiblaškiusi apžvelgė susirinkusiuosius. Alanas atrodė visiškai palūžęs, susimetęs į kuprą, paakiai paburkę, oda sudribusi. Verksmo purtoma Helena buvo įsikibusi į jį. Šalia abejingu veidu stovėjo Piteris, jos sužadėtinis.

Dunkanas stirksojo vienas nuošalėje, tarsi nepriklausytų šeimai. Jis neišliejo nė ašarėlės, bent jau tuo metu, kai Anabelė jį stebėjo. Vaikinas atrodė labai sutrikęs.

Anabelė atvyko vakar ir norėjo su juo pasikalbėti, bet jis paspruko į savo kambarį. Pasisveikinimas taip pat buvo šaltesnis nei paprastai. Kažkas tam vaikinui pasidarė. Ir kaltas ne tik liūdesys dėl motinos. Anabelė tuo neabejojo. Juk pažinojo jį kaip savą vaiką. Nusivylusi patraukė į svetainę, didžiulę, beveik kaip visas viršutinis jų namo Rotorua aukštas. Taip, Hamiltonai turėjo prabangius namus, bet pasikeisti su jais vietomis Anabelė nebūtų norėjusi. Ji ilgėjosi Rotorua – taip, kad net gniaužė gerklę. Ar senajai Ruihai pavyks sutarti su motina? – jaudinosi ji.

Sužinojusi apie Olivijos mirtį, Mariana visiškai palūžo. Ji klykė ir verkė, paskui nutilo ir užsisklendė savo skausme. Abigailė nesitraukė nuo jos lovos.

Anabelė mėgino sutelkti dėmesį į dvasininko žodžius. Tačiau ką jis gali žinoti apie seserį? Mirusioji jam buvo viso labo ledi Hamilton, turtingojo agatmedžių dervos pirklio Alano Hamiltono žmona, Hamiltonų rūmų šeimininkė.

Anabelės žvilgsnis sustojo ties Abigaile. Geroji Abigailė. Ji nesivaržydama leido lietis ašaroms. Patrikas laikė ją tvirtai apkabinęs. Jiedu atsivežė net mažąją Emilę.

– Laidotuvėse mažoms mergaitėms ne vieta, – užsiminė Anabelė, bet Emilė tik nusišypsojo.

– Nieko ten blogo, juk Olivija jau pas angelus, kaip ir mano mama, – paaiškino mergaitė. Dabar mažylė sustingusi žvelgė į karstą, leidžiamą į duobę; ji buvo įsikibusi Abigailei į ranką.

Anabelę užplūdo jųdviejų su Olivija vaikystės prisiminimai. Prieš akis ji matė žavingąją seserį, ir staiga vėl paplūdo ašaromis. Gordonas uždėjo ranką jai ant peties ir stipriai priglaudė prie savęs.

Nors iš Alano buvo telikęs šešėlis, jis surengė šermenis Hamiltonų name. Bet pats vos bepajėgė pasisveikinti su atvykusiaisiais į laidotuves.

– Puiku, kad tokią sunkią valandą visi susirinkot prie šio stalo, – ištarė kimiu balsu. – Norėčiau pasinaudoti galimybe ir pasakyti, kad dabar, po Olivijos mirties, ketinu pasitraukti iš verslo. Taip, dar šiais metais perduosiu jį mylimam sūnui Dunkanui… – Tą akimirką jam užgniaužė gerklę, kūną supurtė rauda.

Helena, kuri klausėsi it suakmenėjusi, pašoko nuo kėdės ir apkabino tėvą.

– Jis iš tikrųjų ją mylėjo, – Gordonui sušnabždėjo Anabelė.

Tada ji pamatė, kad stojasi Dunkanas. Jis buvo išbalęs kaip kreida.

– Norėčiau pasinaudoti šia liūdna proga ir jums visiems štai ką pranešti. Mielas tėve, man didelė garbė, kad pasirinkai mane savo įpėdiniu, nors verslininkas aš nekoks. Manau, Hamiltonų tradicijos būtų daug geriau išsaugotos, jei savo verslą perduotum ne man, o Helenos sužadėtiniui Piteriui. – Jis nusiminęs nutilo ir nužvelgė šermenų dalyvius.

Helena žiūrėjo į jį labai nustebusi.

Dunkanas pajuto, kaip jį užplūsta pasitenkinimo banga. Visą naktį jis nesudėjo bluosto ir svarstė, gal ligšiolinį gyvenimą reikėtų staigiai pasukti kita vaga, gal vis dėlto išdrįsti pasirinkti kitą kelią. O dabar jau trauktis nebuvo kaip.

– Aš mylėjau mamą. Manau, jūs visi tai žinot, bet prieš kelias dienas sužinojau kai ką tokio, dėl ko negalėjau užmigti.

– Dunkanai, tylėk! – sugergždė Alanas.

Bet Dunkanas ryžtingai kalbėjo toliau:

– Ta teisybė padėjo man suvokti, kad turiu eiti savo keliu. Šiandien pat išvykstu iš Oklando ir ketinu Danidine studijuoti teisę. Vienas protingas žmogus man pasakė, kad būčiau geras teisininkas. Tikėkimės, taip ir bus. O jei norit išsiaiškinti visą tiesą, klauskit Helenios. Ji žino, kas aš esu iš tikrųjų. – Taip taręs, jis pasilenkė prie tėvo, stipriai apkabino ir pasakė: – Dėkoju tau už viską! – Tada aukštai iškėlė galvą ir išėjo iš valgomojo. Jam reikėjo dar daug ką nuveikti.

– Helena, tuoj pat atvesk jį čionai! Prisiek, kad viską išsigalvojai, nes norėjai pakenkti broliui, – sukaupęs paskutines jėgas paprašė Alanas.

Helena nuleido galvą, paskui įžūliai pažvelgė į tėvą.

– Ne, tėti, aš nemelavau. Tą vakarą Rotorua savo ausimis girdėjau, kaip mama pasakė maoriui, kad Dunkanas – jo sūnus. Aš tai paneigiau iš baimės, kad tau neaptemtų protas; bet dabar nebenoriu, kad tavo verslą paveldėtų tavo kraujo neturintis žmogus. Dunkanas teisus. Piteris tam tinkamiausias. Ir labai gerai, kad Dunkanas mus pagaliau palieka.

Tai išgirdęs, Alanas dar labiau susigūžė.

Anabelė sulaikė kvapą ir nustebusi pažvelgė į Gordoną. Ji retai kada regėdavo savo vyrą šitaip sutrikusį. Abigailė taip pat klausėsi pravira burna, bet pirmoji atgavo kalbos dovaną.

– Helena, ar supranti, ką kalbi? Ir kas gi, tavo manymu, yra Dunkano tėvas? Mano sesuo visuomet vengė maorių. Patikėk. Tai aš su jais siaučiau ir žaidžiau. O mano sesuo – niekada. Taigi, ką reiškia visa ši nesąmonė?

Helena gūžtelėjo pečiais.

– Gali būti, kad ji nežaidė su maorių vaikais, bet vis dėlto jūsų maorės, tos slaugės, dėdei pasakė, kad Dunkanas – jo sūnus.

– Ponui Rangičiui? – tyliai aiktelėjo Anabelė.

– Taip, manau, tokia jo pavardė, – ramiai atsakė Helena.

Alanas liūdnai sušnarpštė, paskui sau po nosimi suniurnėjo:

– Tegul Piteris pasiima tą prakeiktą verslą, bet Dunkanas, kol aš gyvas, liks mano sūnumi.

Oklandas, 1901 m. sausis

Kai kažkas paskambino į duris, Anaras Rangitis paskendęs mintyse sėdėjo prie rašomojo stalo. Jis ilgėjosi Paikos. Tik prieš valandą nuvežė ją į stotį.

– Jūs? – išsprūdo jam, kai pažino lankytoją.

– Ar galiu įeiti? – paklausė Dunkanas.

– Žinoma, prašom. Savaime suprantama, – sumikčiojo maoris, paprastai toks pasitikintis savimi, įleido jaunuolį vidun ir paėmė jo paltą. Tada tylėdamas nusivedė vaikiną į svetainę ir pasiūlė taurę portveino.

Jaunuolis dėkingas priėmė pasiūlymą ir kone vienu mauku išlenkė taurę. Abu vyrai tebetylėjo.

Lygiai taip pat greitai Dunkanas ištuštino antrą taurę ir tik tada įdėmiai pažvelgė į Anarą Rangitį.

– Vadinasi, jūs – mano tėvas? Kada apie tai sužinojot – mano tetos sode ar anksčiau? – smalsiai paklausė vaikinas.

Anaras gūžtelėjo pečiais.

– O jūs iš kur sužinojot?

– Sesuo nugirdo jūsų ir mano mamos pokalbį sode.

– O varge! Tikiuosi, ji nepapasakojo tėvui?

– Papasakojo, jis jau žino.

– O… o jūsų mama? Ką ji sako?

Dunkanas sučiaupė lūpas ir giliai įkvėpė. Kol kas jis neketino šiam žmogui atskleisti, kas įvyko. Pirmiausia pats norėjo išgirsti, kas siejo jį ir mamą.