Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Gordonas į visa tai žvelgė skeptiškai. Jam būtų labiau patikęs aiškumas, bet kai seserų nuomonę palaikė dar ir Patrikas, jis nebesipriešino. Jam buvo svarbiausia, kad Paikai gerai sektųsi, nes mergina juk taip nuoširdžiai padėdavo Anabelei.

Visą dieną Paika rūpinosi Mariana ir padarė tikrą stebuklą. Mariana leidosi pasodinama į vežimėlį, jame pasirodydavo net per pietus. Ji tapo truputį pakantesnė Anabelei, pagalvojo Gordonas, kai jųdviejų su Mariana žvilgsniai susitiko. Tačiau „senoji drakonė“ – taip jis vadindavo uošvę jai negirdint, – dabar spoksojo į jį toli gražu ne draugiškai.

– Kokių siaubingų prieskonių pridėjai į ėrienos kepsnį? – prie stalo ėmė bartis ji.

Anabelė nukaito.

– Man labai skanu, kai Ruiha pagardina kepsnį.

– Tu leidi jai pačiai pasirinkti prieskonius? Mano laikais to nebuvo!

Motinos kritika Anabelę išgąsdino.

Negelbėjo net tai, kad visi prie stalo patikino, jog ėrienos kepsnys labai gardus. Netgi mažoji Emilė nuoširdžiai pareiškė:

– O man patinka, ką pagamina teta Anabelė ir Ruiha.

– Bet šį sykį tai šlykštu! – savo nuomonės laikėsi Mariana.

Paika piktai pažvelgė į ją.

– Valdyk liežuvį, mama! – suniurzgė Gordonas, supratęs, kad per gerai galvojo apie uošvę. Mariana kaip ir anksčiau puolė Anabelę.

Vienintelė Abigailė nedalyvavo pokalbyje. Ji bukai dėbsojo į lėkštę, paskui staiga pašoko ir atsiprašiusi skubiai išskuodė į lauką.

– Matai, jai taip pat neskanu, – triumfuodama pranešė Mariana.

– Klystat! – skubiai paprieštaravo Patrikas. – Jos blogos savijautos priežastis visai kita.

– Dėl Dievo meilės, kas jai pasidarė? – regimai išsigandusi paklausė Mariana.

– Ji turėtų pati pasakyti, – išsisukinėdamas atsakė Patrikas ir nuraudo.

Kai Abigailė grįžo, jos veidas buvo ne baltos, o žalsvos spalvos. Mariana išsigandusi pažvelgė į ją.

– Aukseli, negi sergi? Aš neišgyvensiu, jei ir tu mirsi. Girdi?

Patrikas griežtai pažvelgė į ją.

Abigailė sutrikusi apsidairė ir pagaliau paaiškino:

– Aš laukiuosi vaikelio!

– Betgi jau per vėlu. Tau jau per trisdešimt. Tokio amžiaus moterys nebegimdo, – išsprūdo Marianai.

– Mama! – iš visų pusių pasigirdo priekaišto kupini balsai.

– Aš tik norėjau pasakyti, kad tai neįprasta. Kai laukiausi tavęs, buvau jaunesnė nei tu dabar, o tu – mano pagrandukė.

Abigailė atsiduso.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, – pašoko Anabelė ir apkabino seserį.

– O tu, ar tu nesidžiaugi? – Mariana gudraudama paklausė Emilės, nes mergaitė nepuolė sveikinti pamotės.

– Dar kaip! Tikiuosi, kad bus sesutė. – Visa švytėdama mergaitė išdidžiai pažvelgė į Abigailę ir Patriką.

– Tai reikėtų atšvęsti, – aistroms truputį nurimus pasiūlė Gordonas. – Rūsyje turiu butelį šampano, likusį nuo Naujųjų metų, – pridūrė ir nuskubėjo jo atnešti.

Išgėrus šampaną, Paika su Gordonu nugabeno Marianą į jos kambarį. Ją reikėdavo nuolat tampyti laiptais aukštyn žemyn, ir Gordonas neniurnėdamas atlikdavo tą darbą du kartus per dieną. Nuo tada, kai Marianos gyvenimas ėmė priklausyti nuo žento, ji elgėsi su juo itin meiliai. O jis išliko abejingas. Anksčiau nekreipdavo dėmesio į uošvės patyčias, dabar pro ausis praleisdavo jos pagyrimus.

Tik dėl vieno dalyko jis niršo ant Marianos – kad toji tyčiojasi iš Anabelės. Jis būtų su malonumu išklojęs jai savo nuomonę, bet Anabelė griežtai uždraudė taip elgtis.

Mariana tvirtai apkabino jį už kaklo ir leidosi nunešama į kambarį. Gerai, kad ji tokia lengva, galvojo jis. Atsargiai paguldė ją ant lovos ir pasuko prie durų.

– Ačiū, mielas Gordonai, tu toks stiprus, ypač pagalvojus apie tavo amžių, – pragydo Mariana, jam išeinant.

Paika vos sulaikė šypseną. Ji nurengė Marianą, kuri ketino popiet numigti, paskaitė ir apklojo. Paika seniai nebepasakojo jai maorių istorijų, o skaitė knygas, kurias pati mielai ryte rydavo. Patrikas turėjo didelę biblioteką ir leido kiek nori ja naudotis.

Šiandien Paika skaitė iš „Daktaro Džekilo ir pono Haido“ romano, kuris, jos nuomone, nelabai tinkamas skaitalas prieš miegą, bet Mariana mėgo tą istoriją. Truputį paskaičiusi ir pamačiusi, kad Mariana nė neketina užmigti, Paika ryžtingai užvertė knygą.

– Miegok, Mariana. Pavakary aš ateisiu, o tada mudvi trauksim prie ežero, – pasakė griežtai.

Mariana suniurzgė duodama suprasti, kad mielai dar truputį pasiklausytų.

– Manai, normalu, kad Abigalė dabar laukiasi? – staiga paklausė ji.

Paika nusišypsojo.

– Taip, žinoma, tai stebuklas. Ji bus nuostabi mama! O dabar miegok!

Paika skubiai šmurkštelėjo iš kambario. Kad ir kaip ji džiaugėsi vėlyva Abigailės laime, bet per visus pietus tyliai svarstė, ar pati kada nors susilauks vaikelio. O svarbiausia – nuo ko? Iš pradžių ji nenorėjo tekėti už pakeha , o dabar nenori maorio. Gerasis Maaka! Pamėgino įsivaizduoti jo veidą, bet nepavyko, nes nevalingai prieš akis išnirdavo Dunkano bruožai. Ji nusišypsojo. Na taip, ji puikiai žino, nuo ko nori susilaukti vaikų…

Apačioje, svetainėje, Paika sutiko Anabelę. Rankoje ji kažką laikė. Jos skruostai buvo paraudę iš susijaudinimo.

– Kaip gerai, kad tave sutikau, – sušnabždėjo Anabelė. – Svarsčiau, gal reikėtų Abigailės vaikui ką nors padovanoti. – Susigėdusi ji atkišo mažą skudurinę lėlytę.

Paika apstulbusi pažvelgė į žaislą.

– Žinau, ji sena ir apiplyšusi. Neketinu jos dovanoti, tik noriu pasiūti panašią, – teisinosi Anabelė.

Bet Paikos mintys jau buvo kitur. Iškilo neryškūs ankstyvos vaikystės prisiminimai. Ji atsargiai ištiesė rankas, svajingai paglostė skudurinę lėlę ir sumurmėjo:

– Aš irgi turėjau tokią lėlę. Lygiai tokią pat.

Anabelė suakmenėjo.

– Ne, Paika, ši lėlė – vienintelė, nes aš pati ir eskizą nupiešiau, ir pasiuvau. Be jokio pavyzdžio. Norėjau, kad būtų panaši į Elizabetę. Su didelėmis akimis. Pažiūrėk, kokias didžiules sagas prisiuvau. Ir plačią šypseną… – Anabelė staiga nutilo.

– Galbūt aš kažką painioju, – skubiai tarė Paika. – Vienintelis dalykas, kurį prisimenu, – kad turėjau skudurinę lėlę, kurią mylėjau labiau už gražiai aprengtas porcelianines lėles; jų negalėdavau pasiimti į lovą, nes buvo šaltos ir kietos.

– Tu turėjai porcelianinių lėlių? – nepatikliai paklausė Anabelė.

Paika gūžtelėjo pečiais.

– Man regis, taip, bet tų kitų lėlių neprisimenu. Tik skudurinę su rudomis sagomis vietoj akių. Ji buvo graži ir minkšta.

– Rudos sagos? – Anabelė apstulbusi žvelgė į Paiką. – Rudos sagos? – pakartojo griežtai. – Ar tikrai?

Paika tuo neabejojo, bet ją išgąsdino Anabelės tonas.

– Mano lėlė tikriausiai buvo visiškai kitokia, – netvirtai sumurmėjo ji, nors galvojo priešingai. Ši lėlė buvo tokia panaši į jos turėtąją, kad mergina galėjo prisiekti, jog tai – toji pati.

– Ir tu esi tikra, kad turėjai tokią lėlę? – dar atkakliau klausinėjo Anabelė. Ji įdėmiai žvelgė į Paiką.

Mergina atlaikė jos žvilgsnį.

– Manai, pasakoju nesąmones, tiesa? Bet aš neketinu tavęs apgaudinėti. Žinau, kad būdama maža turėjau tokią lėlę. Ir kad ji vieną dieną staiga dingo. Tik nepamenu, kodėl ją pamečiau, apskritai neprisimenu, kas vyko iki sulaukiau šešerių. Ir apie lėles buvau pamiršusi. Tik kai pamačiau taviškę, prisiminiau savo Lilę.

– Tavo lėlės vardas buvo Lilė ? – Anabelės balsas virpėjo.