Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Klausykit, pone Rangiti. Būtų gerai, jei atsakytumėt į mano klausimus. Ar žinojot, kad aš – jūsų sūnus?

Anaras energingai papurtė galvą.

– Ne, jūsų mama vieną dieną paliko mane, kad ištekėtų už jūsų tėvo. Anuomet pasijutau kaip žaibo trenktas, nes ketinau ją vesti…

– Jūs norėjot ją vesti? Jūs iš tikrųjų ją mylėjot? – nustebo Dunkanas. Tada prisminė, kaip vaikystėje matė tėvą, besiveržiantį į mamos miegamąjį. Negi mama mylėjo šį maorį ir todėl neprisileisdavo savo vyro? Dunkaną čia mušė karštis, čia krėtė šaltis. Bet vis dėlto išdrįso paklausti: – Pone Rangiti, prašau, papasakokit man apie judu su mama!

– Ar tikrai norit išgirsti? – nedrąsiai paklausė Anaras.

Dunkanas linktelėjo.

– Ji buvo mano didžioji meilė! Kai taip netikėtai mane paliko, jaučiausi įžeistas. Aš ėmiau nebesuprasti pasaulio. Daugiau nepamilau jokios moters. Kai sužinojau, kad jūs – mano sūnus, iš karto pajutau užmirštą neapykantą. Bet pamažu pradedu suvokti, kad Olivija su manimi išsiskyrė tik todėl, kad manė, jog taip bus geriausia jos vaikui, tai yra jums. – Anaras nutilo, paskui netverdamas smalsumu pasiteiravo: – Sakykit, kaip jūsų mama sureagavo, kai sesuo paviešino paslaptį?

Dunkanas sutriko. Nuslėpti, kas atsitiko, vis dėlto nepavyks.

– Mano tėvas taip įsiuto, kad pastūmė mamą. Ji nukrito ir…

– Berniuk, kalbėk gi! – Anaras išbalo.

– Ji suklupo ir…

– Jis ją nužudė! – suvaitojo Anaras.

– Ne! – energingai paprieštaravo Dunkanas. – Jos galvoje buvo auglys ir bet kurią akimirką galėjo trūkti. Anksčiau ar vėliau ji būtų mirusi. Mano tėvas nekaltas.

Tą akimirką Anaras garsiai sukūkčiojo. Paplūdęs ašaromis susverdėjęs žengė prie Dunkano ir ėmė raudoti jam ant peties.

Dunkanas irgi nebesivaldė. Pagaliau ir jis ėmė gedėti savo mamos.

– Tėve! – kūkčiojo jis. – Tėve!

Anaras pakėlė galvą ir pažvelgė į vaikiną it regėtų stebuklą.

– Mano sūnau! Aš turėjau tai numanyti. Jau teismo salėje pamilau tave ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl man taip patinka tas Hamiltonas.

Abu vyrai apsikabino ir ilgai laikė vienas kitą glėbyje.

Pagaliau susėdo ant sofos. Staiga Anaras beveik baimingai pažvelgė į sūnų.

– O tavo tėvas, tai yra ponas Hamiltonas, ką jis sako?

– Manau, tik apsidžiaugė, kad išėjau.

– Ką reiškia „išėjau“? – nustebo Anaras.

– Ligi šiandien tėvas manė, kad sesuo melavo. Bet dabar jis žino tiesą. Todėl aš pasakiau jam, kad su Hamiltonais nebenoriu turėti nieko bendra. Tada nuėjau pas teisėją Delmorą ir paklausiau tavo adreso.

– Ir kas toliau? – neryžtingai pasiteiravo Anaras.

– Danidine studijuosiu teisę. Ar prisimeni, ką sakei teismo koridoriuje?

– Kad būtum geras teisėjas?

– Teisingai. Iš Hamiltonų rūmų pasiėmiau tik asmeninius daiktus ir susitaupytus pinigus. To, ką turiu, užteks nuvažiuoti į pietus. Galbūt kada nors tu didžiuosiesi manimi.

– Aš jau dabar didžiuojuosi, – ryžtingai tarė Anaras, atsistojo ir nuėjo prie rašomojo stalo. Iš stalčiaus išėmė ryšulėlį banknotų ir padėjo priešais Dunakaną ant stalo. Paskui nusišypsojo. – Kai buvau jaunas, turėjau tik vieną norą: kad tapčiau toks turtingas kaip pakeha . Vėliau, po mamos mirties, paveldėjau tėvo palikimą, apie kurį nė nenutuokiau. Jis buvo pardavęs pakeha savo žemę. Tų pinigų nenorėjau liesti, nes buvau įsitikinęs, kad jie purvini, tačiau dabar jau matau prasmę. Jie pasitarnaus, kad mano sūnus gautų padorų mokslą. Dunkanai, prašau, paimk! Neabejoju, kad protėviai nori šito.

Dunkanas apstulbęs žvelgė į banknotus.

– Bet… bet čia visas turtas, – sumikčiojo jis. – Jokiu būdu neimsiu, – silpnai paprieštaravo.

– Aš liepiu tau, sūnau! – Anaras drąsinamai nusišypsojo.

– Gerai, paimsiu, – sujaudintas ištarė Dunkanas. Jis kiek patylėjo, tada pagaliau išdrįso užduoti klausimą, dėl kurio čia ir atėjo: – Tėve, o kur Paika?

Anaras buvo užkluptas taip netikėtai, kad net paraudo.

– Ji tekės už Maakos, – atsakė negarsiai.

– Vadinasi, tai dėl jo ji slapčia pabėgo nuo manęs! – iškošė pro dantis Dunkanas.

Anaras grūmėsi pats su savimi. Ar papasakoti vaikinui, kad ponas Hamiltonas labai įžeidė Paiką ir kodėl ji pabėgo į Oklandą? Tačiau kokia prasmė? Dunkanas ir Paika vis tiek nebus kartu.

– Ne, ji manė, kad judviem nieko neišeis. Su Maaka ji susitiko gerokai vėliau, čia, Oklande, ir tik todėl, kad aš jį pakviečiau. Jis dirbo su manimi, paskui buvo priimtas į nacionalinę regbio komandą.

– Bet kodėl ji nepasikalbėjo su manimi? Tiesiog ėmė ir dingo, tai žiauru, – nusiminęs ištarė Dunkanas.

– Ji – šauni mergina. Manau, norėjo padaryti kaip geriau. Apsaugoti tave ir save nuo didžiulės klaidos.

– O tu priešinaisi tai santuokai todėl, kad tave paliko mano mama. O, koks žiaurus sutapimas! – sunkiai atsiduso Dunkanas.

– Labai norėčiau atitaisyti visas klaidas, – nusiminęs ištarė Anaras.

Rotorua, 1901 m. sausis

Kai Paika išlipo iš traukinio, jos širdis šokinėjo iš susijaudinimo. Kelionė iš Oklando iki Rotorua buvo ilga, tad mergina turėjo užtektinai laiko pagalvoti. Ir ji apsisprendė: Ohinemutu pradės viską iš naujo ir pamėgins pamiršti „Pohutu viešbučio“ gyventojus. Blaškymasis tarp abiejų pasaulių laimės tikrai neatneš. Reikia apsispręsti. Jos ateitis – Maaka ir Te Arava genties žmonės. Juk mama kilusi iš šių vietų. Tokį sprendimą jai siūlė protas. Tačiau širdis vis tiek ilgėjosi Parkerių šeimos.

Kas gi atsitiko, kad mane taip magiškai traukia tie žmonės, nors anksčiau, Dargavilyje, buvau tiesiog apsėsta minties, kad noriu gyventi maorių kaime? – svarstė Paika, keldama lagaminą iš traukinio.

– Gal galėčiau padėti? – pasiteiravo gerai pažįstamas balsas. Ji atsigręžė ir pamatė nustebusias pono Parkerio akis.

– Paika, tu?

– Pone Gordonai? Ar jūs taip pat važiavote šiuo traukiniu?

– Taip, gaila, kad anksčiau nesusitikome. Tai būtų sutrumpinę siaubingai ilgą kelionę. Na, bet tavo atvykimas bus staigmena! Tai apsidžiaugs senoji drakonė išgirdusi, jog grįžai! Ji labai išsiilgo tavęs. Ak, gaila, Anabelė pasiliko Oklande! Vos įkalbėjau dar pabūti drauge su Abigaile ir Patriku. Ji veržėsi šiandien pat važiuoti namo, bet įtikinau, kad vertėtų truputį pailsėti ir apsipirkti mieste. – Gordonas taip džiūgavo, kad neleido Paikai nė žodžio ištarti. Visi buvo išsiilgę Paikos. Jis sukrovė lagaminus į vieną iš vežimaičių, stotyje lūkuriavusių atvykstančių keleivių, ir tauškėjo toliau: – Ak, vaikeli, paskiau, namie, viską papasakosiu smulkiau. Tu galėsi apsigyventi savo kambaryje šalia motinos. Anabelė nieko ten nepakeitė. Ji nuolat kartodavo: „Na jau ne, kur gi dėsis Paika, kai grįš?“ – Ir tik kai jiedu įsitaisė vežimaityje, Gordonas pastebėjo, kad Paikos veidas drėgnas nuo ašarų. Jis atsisėdo šalia merginos ir guosdamas apkabino per pečius. – Tai džiaugsmo ar liūdesio ašaros? – paklausė sutrikęs.

– Paika! Pone Gordonai! – pasigirdo uždusęs balsas. Tai buvo Ruiha, pasipuošusi gražiausia savo suknele.

Ji atėjo manęs pasitikti, o aš visiškai pamiršau, pagalvojo Paika, bet Gordonas jau prišoko prie gerosios Ruihos ir padėjo įlipti į vežimaitį.

– Ką tu veiki sekmadienį stotyje? – geraširdiškai paklausė Gordonas, prieš tai nurodęs vežėjui, kur juos nuvežti.

Ruiha maldaujamai pažvelgė į Paiką – norėjo, kad mergina pati viską paaiškintų ponui Parkeriui, bet toji tik vos vos papurtė galvą ir ryžtingai tarė: