Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Manau, taip. Taip, ji buvo vardu Lilė, dabar gerai prisimenu.

Anabelė garsiai sukūkčiojo.

– Aš nenorėjau tavęs pravirkdyti, – puolė atsiprašinėti Paika, apkabindama Anabelę.

– Tai aš turiu atsiprašyti tavęs, – kūkčiojo Anabelė. – Tu nieko bloga nepadarei. Turbūt esu ne vienintelė mama, kuri savo dukteriai pasiuvo skudurinę lėlę. Aš verkiu, nes prisiminiau savo dukrytę.

Paika užjausdama apkabino Anabelę.

Mariana niekaip negalėjo užmigti. Netikėtas jos auksinio vaiko nėštumas sužadino prisiminimus. Ji vylėsi, kad gims mergaitė. Tokia, kaip Elizabetė. Ir panaši į ją, Marianą. Moteris išsigando supratusi, kad senokai nebegalvoja apie vaikaitę. Tad dabar mintys ėmė suktis vien apie ją. Mariana prisiminė akimirką, kai paėmė kūdikį ant rankų ir lengviau atsiduso – vaikaitės akys buvo ne žalios kaip Anabelės. Ir apskritai, ta miela mergytė buvo visiškai nepanaši į Anabelę ir į tą kiaulę, kuris išniekino ją, Marianą. Ne, Elizabetė buvo panaši į ją, senelę. Maža nekalta Mariana.

Marianos rankos ėmė virpėti – ji prisiminė, kaip prieš daugelį metų jai pačiai padavė jos kūdikį. Šlykštų kūdikį. Kai iš arti pamatė savo niekintojo akis, ji nusisuko. Tąsyk jai atrodė, jog tai Valdemaras šaiposi: „Pažvelk, tu niekada manęs neatsikratysi!“ Gal dėl to ji pasidarė bloga motina, kad nenorėjo mylėti niekintojo akis turinčios dukters, o tik Viljamo vaikus? Gal todėl širdo, kad negalėdavo pakęsti Anabelės žvilgsnio? Arba kad kartais trokšdavo sviesti jai į veidą: Tu mums nepriklausai. Vyras, kuris tave lepino labiau nei kitas dukteris ir mylėjo labiau už viską pasaulyje, nėra tavo tėvas.

Mariana tyliai verkė. O, Viljamai! Tu privertei mane duoti garbės žodį, kad niekada nepasakysiu Anabelei, kieno ji duktė. Bet ar Viljamas būtų vertęs ją prisiekti, jei būtų žinojęs, kokią kainą teks sumokėti visai šeimai? Juk visa tai įvyko vien trokštant apsaugoti Anabelę nuo siaubingos tiesos.

Šiurpdama Mariana prisiminė tą dieną, kai jaukus gyvenimas su aukso ieškotoju Viljamu Bredliu baigėsi šitaip liūdnai.

Danidinas, 1875 m. sausis

Savo gyvenimu Mariana buvo patenkinta. Laimė, jos nuomone, – tai visai kas kita. Kažkas, kas skirta vien turtingiesiems, nežinantiems, kur dėti pinigus. Laimė – ne mergaitei iš Espos.

Ramybės valandėlėmis ji retkarčiais prisimindavo, kaip kadaise Espoje badavo. O kai pagalvodavo, kokiame pertekliuje gyvena dabar, pajusdavo dėkingumą. Ypač pažvelgusi į abi gražutes savo dukteris. Joms niekada neteks taip plūktis kaip jai. Tuo ji buvo tikra. Joms galioja kiti įstatymai. Jos mėgausis tikra laime.

Mariana ir Viljamas turėjo gražų namą miesto centre. Jie gyveno antrame aukšte, o apačioje buvo parduotuvė. Pirmiausia jie atidarė krautuvėlę aukso ieškotojams, nes Viljamo spėlionės pasitvirtino: neprabėgus nė metams, Danidinas tapo aukso ieškotojų miestu. Pagaliau ir Naujosios Zelandijos Pietų saloje prasidėjo aukso karštligė. Dabar jų krautuvėje apsiperka garbingi miesto piliečiai. Pas Bredlius galėjai gauti visko: bulvių, vaisių, daržovių, žvejybos kabliukų, darbinių švarkų, skustukų ir kitų įrankių.

Aptarnaujant klientą, Marianos mintys vis imdavo suktis apie vyriausiąją dukterį. Netrukus reikės ją ištekinti, bet tai ne taip paprasta. Nė vienas jaunuolis ja nesidomėjo. Ir ji nesidomėjo jais. Anabelei beveik septyniolika, o ji dar nė sykio nebuvo įsimylėjusi. Paskui Oliviją kavalieriai sekiojo būriais, bet jiedu su Viljamu susitikinėti su vaikinais jai neleido. Penkiolikos metų mergaitė buvo per jauna tekėti. Be to, viduriniosios dukters atžvilgiu Mariana turėjo didesnių planų. Jos būsimas vyras privalo būti kilęs iš geriausios šeimos mieste. Anabelei tokie griežti reikalavimai nebuvo taikomi.

Pagalvojusi apie vyresnėlę, ji sunkiai atsiduso. Mergina nebuvo tokia žavi kaip Olivija.

– Ji atsigimė į mane, – juokaudavo Viljamas, ir būdavo graudu žiūrėti, kaip jiedu su Anabele prisirišę vienas prie kito.

Anabelė skubėjo namo. Ji buvo užėjusi pas draugę, tad dabar vėlavo grįžti. Reikėjo paruošti pietus šeimai, tai buvo jos darbas. Mama nespėdavo išvirti valgyti, nes plušėdavo parduotuvėje. Anabelei patiko gaminti, be to, buvo nuolat giriama kaip talentinga kulinarė. Tai bene vienintelė sritis, kur ji buvo nepranokstama.

Anabelė atsargiai tykino pro parduotuvę, kad mama nepastebėtų jos vėluojant ir neužsipultų.

Ji jau stovėjo prie buto durų ir ieškojo rakto, kai už nugaros išgirdo vyrišką balsą:

– Palaukit, gražuole, noriu jūsų kai ko paklausti.

Ji nustebusi atsisuko. Iš kalbos buvo galima spėti, kad vyras – ne iš šių kraštų. Vienintelis Anabelei žinomas žmogus, lygiai taip pat kietai tardavęs anglų kalbos žodžius, buvo jos mama!

Anabelė pažvelgė į žalias šviesiaplaukio, aukšto vidutinio amžiaus vyro akis. Jo lūpų kampučiuose susimetė pašaipios raukšlelės. Jis vilkėjo baltą liemenę, buvo matyti ir įspūdinga laikrodžio grandinėlė.

– Ko norėtumėt? – mandagiai pasiteiravo ji, nors ir išsigando, kad vyras atsekė ją iki pat laiptinės.

– Aš ieškau Bredlių. Man sakė, kad jie gyvena šiame name.

– Tiesa. Aš esu Anabelė Bredli, vyriausia duktė. Jūs ieškot mano tėvo, taip?

Nepažįstamasis mįslingai šyptelėjo.

– Ak, mieliau pasišnekėčiau su tavo mama.

– Ją rasit parduotuvėje, bet ar galiu ir aš jūsų kai ko paklausti? Ar jūs – mūsų klientas? Iš kur pažįstat mano tėvus? – Anabelė įdėmiai pažvelgė į jį. Vyras jai pasirodė kažkoks keistas.

– Tai ilga istorija. Mes pažįstami iš tų laikų, kai tavo tėvas buvo aukso ieškotojas Australijoje, o tavo mama… – Nepažįstamasis nutilo, žengė žingsnį jos link ir neklausęs perbraukė ranka per šviesias garbanėles, kyšančias iš po skrybėlaitės. Anabelė išsigandusi krūptelėjo. Bet vyras nekreipė į ją dėmesio, tik sumurmėjo: – Mano mamos buvo lygiai tokie pat švelnūs plaukai. Ir tokios pat žalios akys. Tik pamanyk! – švilptelėjo pro dantis.

Anabelė žengė žingsnį į šalį. Šis nepažįstamasis jai labai nepatiko.

– Paveldėjau plaukus iš savo tėvo, – skubiai atkirto ji.

– Taigi, taigi, iš tėvo. Kalbi apie poną Bredlį, tiesa? – pasalūniškai paklausė vyras.

Anabelei staiga pasidarė baisu. Kodėl jis taip begėdiškai spokso? Ji tetroško vieno: kuo greičiau šmurkštelėti į butą ir užtrenkti duris nepažįstamajam prieš nosį!

– Kiek tau metų, mergaite?

– Septyniolika!

– Puikus amžius. Ar moki šokti arba groti ryla?

Anabelė tylėdama papurtė galvą, tada atsuko vyrui nugarą, atrakino duris ir virpančia širdimi įsmuko į namus. Išgirdo, kaip nepažįstamasis nusikvatojo. Mergina tvirtai nusprendė paprašyti tėčio, kad sutaisytų apatinę durų spyną.

Aptarnavusi pirkėjus, Mariana tvarkė lentynas. Jos visuomet turi atrodyti patraukliai, toks buvo jos nusistatymas, kurio ji griežtai laikėsi. Bredlių kolonijinių prekių parduotuvė buvo tvarkingiausia visame Danidine.

Marianos mintis nutraukė durų varpelio skambėjimas – vidun įėjo pirkėjas. Moteris prabėgomis žvilgtelėjo į žmogų ir toliau sau tvarkė lentynas. Kartais pirkėjams patikdavo netrukdomiems apsižvalgyti.

– Jei jums ko nors reikia, prašyčiau pasakyti!

– Norėčiau apvalučio vaikučio, kuris man priklauso!

Mariana išsigandusi atsisuko. Ji neteko žado, bet abejonių nebuvo: šitas žalias akis ji būtų atpažinusi iš tūkstančio. Be to, jis tebevilkėjo dabitišką liemenę.

– Valdemarai, ką… ką tu čia veiki? – paklausė ji drebančiu balsu.