Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Vos sutemus, prie buto durų kažkas paskambino. Varpelio aidėjimas dar niekada nebuvo taip išgąsdinęs Viljamo Č. Bredlio. Lyg laidotuvių varpas! – pagalvojo atidarydamas duris, ir jį nupurtė šaltis.

– Ir kas gi čia? Mano meilužės pagrobėjas. Tik pamanyk!

Viljamas tvardėsi, kad tik nepaleistų į darbą kumščių. Troško tuojau pat užkimšti tam šmeižikui gerklę.

– Ar neketini pakviesti manęs vidun? – šypsodamasis paklausė Valdemaras.

– Jūs neperžengsit mano namų slenksčio! – šiurkščiai atkirto Viljamas, žengė į koridorių ir uždarė paskui save duris. – Nagi, dabar jau dinkit! O gal paraginti?

Valdemaras nebesišypsojo.

– Tik kai atiduosi mergaitę!

– Mano dukters jūs negausit!

– Tavo dukters? – Valdemaras nusikvatojo. – Ta mažoji kekšė tau apdūmė akis.

Viljamas norėjo trenkti tam niekšui į veidą, bet vis dar valdėsi. Nors kantrybė seko.

– Jūs negausit mano dukters. Nešdinkitės!

– Vadinasi, neketini man jos atiduoti? Gerai, tada mes leisim jaunajai panelei pačiai apsispręsti. Tu neuždrausi man pasakyti jai, kad esu jos tėvas. Nagi, pakviesk ją!

– Jos nėra. Reikalauju paskutinį sykį: palikit mūsų šeimą ramybėj.

Valdemaras nusikvatojo.

– Laiko turiu į valias. Aš ją vis tiek sučiupsiu ir pasakysiu. Tau nepavyks man sukliudyti…

Valdemaras nespėjo užbaigti sakinio – įniršęs Viljamas sugriebė jį už peties.

– Šito jūs nepadarysit. Kitaip…

– Drįsti man grasint? – Valdemaras pastūmė Viljamą.

Šis suklupo, bet paskutinę akimirką įsitvėrė laiptų turėklo. O tada nebegaišo – užsimojo ir trenkė priešininkui kumščiu į nosį. Pasigirdo trakštelėjimas, Valdemaras akimirką sutriko, paskui puolė Viljamą. Ir tvojo jam teisiai į kaktą. Pasipylė kraujas, Viljamui aptemo akyse. Apakintas ir įtūžęs, šis spyrė priešininkui. Tas siaubingai sukliko, pasigirdo baisus bildesys. Viljamas nusišluostė akis. Tik tada pamatė, kas atsitiko. Valdemaras atbulas nusirito nuo laiptų. Gulėjo apačioje keistai išsikėtojęs. Viljamas nubėgo žemyn ir atsiklaupė prie Valdemaro. Šis gulėjo ant nugaros, negyvos akys plačiai atmerktos. Kraujo nebuvo. Jam lūžo sprandas! – su siaubu pagalvojo Viljamas.

Rotorua, 1901 m. gegužė

Anabelė įžengė į motinos kambarį – ketino ją nuprausti – ir išsigando. Mariana per miegus verkė.

– Mama? – susirūpinusi pašaukė ji.

Mariana sukūkčiojo.

– Ne, tu jos negausi. Ne! Niekada! – sušuko.

Anabelė nežinojo, ką daryti. Gal reikėtų mamą papurtyti ir išvaduoti iš košmaro?

Jai besvarstant, Marinana staiga atsisėdo lovoje ir krūptelėjusi atsimerkė.

– Anabele! – suvaitojo ji. – Mano Anabele! – Ir, šiai nespėjus susivokti, tvirtai apkabinusi priglaudė dukrą prie krūtinės. – Sapnavau, kad tave norėjo atimti, – beveik atsiprašinėdama ištarė nuo ašarų prikimusiu balsu.

– Gal nori papasakoti man savo sapną? – neryžtingai paklausė Anabelė.

Mariana energingai papurtė galvą. Ne, ji nė už ką to nepadarys! Sapne Valdemaras išplėšė Anabelę jai iš rankų. Tai buvo siaubinga. Jis įsiveržė į kalnų trobelę ir pasiėmė dukrą. Marianos sapne Viljamo šalia nebuvo, tad jis negalėjo išplėšti Anabelės nusikaltėliui iš letenų.

Mariana kelis kartus giliai įkvėpė, kad visai pabustų. Ak, kaip ji bijojo, kaip siaubingai bijojo prarasti savo vaiką! Jautė baimę kiekviena kūno ląstele. Ji įsikibo į Anabelę. Tada šnirpštelėjo. Anabelė. Ji verkė dėl Anabelės. Švelnumo banga užliejo jai širdį. Dar niekada ji nejautė tokios meilės savo vyriausiajai dukteriai. Mariana čiupo Anabelės ranką ir švelniai suspaudė.

– Aš taip siaubingai bijojau tave prarasti, – suvaitojo ir įsižiūrėjo į dukterį. Pastaruoju metu ji pagražėjo ir sulieknėjo, pagalvojo. Nenoriu jos prarasti! Staiga jai pasidarė gėda dėl skriaudų, padarytų šiai mergaitei. Argi ne Anabelė visuomet būdavo šalia? Argi ne ji prausė, rūpinosi ir neniurnėdama kentė visas Marianos niekšybes? – Atleisk man, – sukūkčiojo Mariana. – Prašau, Anabele, atleisk man!

Anabelė sumišo.

– Tau nėra reikalo atsiprašinėti.

– Dar ir kaip yra! – ryžtingai paprieštaravo Mariana. – Aš ne visuomet buvau tau maloni. – Pamačiusi sutrikusį Anabelės žvilgsnį, pridūrė: – Vaike, aš nuoširdžiai apgailestauju. Sapnas atvėrė man akis. Aš taip siaubingai bijojau tave prarasti. Prašau, patikėk. Aš teturiu Abigailę ir tave. Ir myliu tave lygiai taip pat, kaip ir Abigailę. Tik tu visą laiką buvai kitokia nei tavo seserys, lyg ir ne mano dalis, bet nuolat – mano atrama. Prisimeni, kaip tu, dar visiškai nedidukė mergaitė, ruošdavai mums valgyti, nes mes turėdavom dirbti parduotuvėje?.. Ak, kaip aš būčiau išsivertusi be tavęs? Anabele, aš labai atsiprašau. Aš…

– Ak, mama, nereikia! – Anabelė sunkiai atsiduso ir neryžtingai paglostė Marianai skruostą. Jautėsi nesmagiai, motinai netikėtai pratrūkus nuoširdžiais jausmais, be to, buvo siaubingai sutrikusi. Gal reikėtų apie tai papasakoti Marianai?

– Mama! Ką tik nutiko keistas dalykas. Kai kas, kas mane labai sujaudino. Gal norėtum, kad papasakočiau? – nedrąsiai paklausė.

Marianos veide šmėkštelėjo šypsena.

– Norėčiau sužinoti, kas tave sujaudino.

– Neseniai susiradau Lilę – ketinau Abigailės kūdikiui pasiūti panašią lėlę… – Ji atsiduso ir nutilo. Nebebuvo tikra, ar derėtų atskleisti tai mamai.

– Pasakok, kad ir kas ten nutiko!

Ir Anabelė neskubėdama pradėjo pasakoti.

– Paika pamatė lėlę ir ėmė tvirtinti kažkada turėjusi lygiai tokią pat skudurinę. Ji pasakė, kad skudurinė lėlė buvo mielesnė už porcelianines.

– Paika žaidė su porcelianinėm lėlėm?

– Aš irgi nustebau, bet kai kas mane sukrėtė. Kalbėdama apie savo lėlę, Paika pavadino ją Lile .

Mariana staiga atsisėdo.

– Ji tikrai pasakė Lilė ?

Anabelė linktelėjo.

– Ir ji tvirtina, kad tą lėlę pametė. Labai keista, tiesa?

– Bet… bet tai gali reikšti, kad ji yra… Manau, tai gali žinoti tik Elizabetė, taip?

Anabelė vėl linktelėjo.

– Jei nebūčiau tikra, kad Paika kilusi iš maorių šeimos, pamanyčiau, jog…

Mariana švelniai paėmė Anabelę už rankos.

– Žinau, ką nori pasakyti. Aš pagalvojau apie tą patį. O jeigu ji – mūsų Elizabetė?..

– Elizabetė buvo šviesiaplaukė.

– Tokia pat kaip Abė! Ir kaip Olivija kadaise, kol jos plaukai dar nebuvo juodi kaip varno sparnas…

– Mama, to negali būti. Jos motina buvo maorė. Čia turėtų būti kitas paaiškinimas.

– Todėl aš ją iš karto pamilau. Todėl, pasirodžius Paikai, daugiau nesapnavau Elizabetės.

– Mama, to negali būti. Tik pagalvok, aš taip pat nebesapnuoju tų košmarų, bet tik todėl, kad viską prisipažinau Gordonui… – Ji išsigandusi prisidengė delnu burną.

– Ką tu jam prisipažinai?

– Anuomet namo grįžau be jos todėl, kad tą naktį man įvyko persileidimas.

– O Dieve! O aš užverčiau tave siaubingais kaltinimais! Atleisk man. Atleisk man, – mikčiojo Mariana.

– Ak, mama, viskas buvo taip seniai. Man teko susitaikyti su tuo, kad tą naktį praradau abu vaikus.

– O jei Lizė išsigelbėjo? Juk niekas nerado jos kūnelio. Tu gi tikrai žinai: karstelis buvo tuščias.

Anabelė sunkiai atsiduso.

– Žinau. Bet jei ji būtų išsigelbėjusi, kas nors būtų parvedęs namo, nes buvo akivaizdu, kad yra baltoji! Be to, visi aplinkui žinojo, kad išsiveržus ugnikalniui mes pasigedom dukters.