Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Bet tik tol, kol parsibastydavo Adelina. Įnirtusi nuo šalčio ir alkio, ji įsiverždavo į namus, ir tą pat akimirką mudviejų su Emelina pasaulėlis subyrėdavo, mane ir vėl išstumdavo į užribį.

Tai buvo neteisinga. Nors Adelina ją mušdavo, tampydavo už plaukų, Emelina ją mylėjo. Nors Adelina ją apleisdavo, Emelina ją mylėjo. Kad ir ką Adelina darydavo, ničniekas nesikeisdavo – Emelinos meilė buvo beribė. O aš? Mano plaukai žioravo vario atspalviu kaip ir Adelinos. Mano akys buvo smaragdo žalumo – kaip ir Adelinos. Kai Adelinos nebūdavo šalia, apmauti galėjau bet ką. Tiktai – ne Adeliną. Tiesą ji jautė širdimi.

Emelina pagimdė sausio mėnesį.

Niekas apie tai nesužinojo. Vis labiau pūsdamasi, ji darėsi vis tingesnė, tad sužiūrėti, kad nekeltų kojos iš namų, buvo visai nesunku. Ji patenkinta murksojo viduje, be paliovos žiovaudama, slampinėdama iš bibliotekos į virtuvę, iš virtuvės – į savo kambarį. Emelina tiesiog dingo iš akių ir nė lapė nesulojo. Ir kodėl kas nors būtų turėjęs atkreipti dėmesį? Vienintelis žmogus, kuris lankydavosi mūsų namuose, buvo ponas Lomaksas, o jis pasirodydavo kaskart tą pačią dieną, tą pačią valandą. Tad buvo paprasta kaip dukart du pasirūpinti, kad tuo metu, kai jis pabelsdavo į duris, Emelina nesimaišytų po akių.

Su jokiais kitais žmonėmis mes ir suvis beveik nesusidurdavome. Mėsa ir daržovėmis apsirūpindavome pačios – aš taip ir neprisiverčiau išmokti galabyti vištų lengvai, bet galabyti jas – išmokau. Kitų produktų nusipirkdavome: sūrio ir pieno nueidavau į kaimą, o kai kartą per savaitę berniukas dviračiu atveždavo mums iš parduotuvės kitų reikalingų dalykų, pasitikdavau jį įvažiavimo keliuke ir parsinešdavau krepšį su pirkiniais į namą pati. Maniau, kad būtų išmintinga neužmiršti atsargumo ir pasirūpinti, kad bent retkarčiais kas nors pamatytų ir antrąją dvynę. Kartą, kai Adelina man pasirodė gana rami, padaviau jai monetą ir išsiunčiau pasitikti dviračiu atvažiuojančio berniuko. „Šiandien susidūriau su ta antrąja, – įsivaizdavau jį sakantį, grįžus į parduotuvę. – Na toji, keista.“ Ir dar susimąsčiau, ką pamanys daktaras, jei berniuko žodžiai pasieks jo ausis. Bet neilgai trukus pavesti šios užduoties Adelinai nebegalėjau. Emelinos nėštumas keistai paveikė jos seserį dvynę: Adelina pirmąsyk gyvenime patyrė, kas yra tikras alkis. Kirsdama su apetitu, ji iš kaulėtos džiūsnos virto kone rubuile, išryškėjo kūno apvalumai ir prisirpo krūtys. Retkarčiais – jei šviesa būdavo ne per daug ryški ir krisdavo tam tikru kampu – netgi aš akimirką suabejodavau, kuri yra kuri. Tad trečiadienių rytais Adelina retkarčiais virsdavau aš. Susiveldavau plaukus, užjuodindavau panages, nutaisydavau įtemptą, jaudrią išraišką ir išpuldavau į įvažiavimo keliuką pasitikti berniuko su dviračiu. Vos išvydęs žvyruotu keliuku beveik protekine atžirgliojančią mane, jis iškart suprasdavo, jog tai – ta, antroji . Pastebėdavau, kaip jo pirštai nerimastingai suspausdavo vairo rankenas. Vogčia dėbčiodamas į mane, jis paduodavo man krepšį su pirkiniais, įsimesdavo į kišenę arbatpinigius ir nedelsdamas numindavo sau patenkintas, kad viskas baigėsi. Kitą savaitę, kai sutikdavau jį būdama savimi, jo šypsenoje įžvelgdavau palengvėjimą.

Nuslėpti Emelinos nėštumą buvo visai nesunku. Tačiau visus tuos laukimo mėnesius aš gerokai nuogąstavau dėl paties gimdymo. Žinojau, kad čia slypi pavojai. Juk Izabelės motiną antrasis gimdymas nuvarė į kapus, ir šito aš niekaip nevaliojau išmesti iš galvos ilgiau nei kelioms valandoms iš karto. Emelinai teks kentėti, Emelinos gyvybei gali iškilti grėsmė – apie tai net pagalvoti buvo baisu. Kita vertus, daktaras toli gražu nebuvo mūsų draugas ir aš visiškai nepageidavau, kad jis šniukštinėtų po namus. Juk jis, vos išvydęs Izabelę, pasirūpino ją išgabenti. Nieku gyvu negaliu leisti, kad tas pat ištiktų ir Emeliną. Kartą jis jau buvo atskyręs Emeliną nuo Adelinos. Bet taip jokiu būdu neturi atsitikti Emelinai ir man . Be to, jei jis nors kartą čia pasirodytų, tolesnių komplikacijų jau niekaip neišvengtume. Nors ir pavyko jį įtikinti – tiesa, kaip tai įvyko, jis ir liko nesupratęs, – kad iš Adelinos, tos nebylios, suglebusios skudurinės lėlės, andai kelis mėnesius gyvenusios jo namuose, luobo galų gale išsiveržė mergaitė, slypėjusi rūke, vis dėlto, jei tik paaiškėtų, jog Angelfildo dvare esama trijų mergaičių, jis išsyk perprastų buvęs apgaudinėjamas. Jeigu jis apsilankytų tik vieną sykį, per patį gimdymą, galėčiau tuomkart užrakinti Adeliną senajame vaikų kambaryje ir tikriausiai išliptume iš balos sausos. Bet kai tik pasklistų žinia, kad namuose esama kūdikio, lankytojų neatsigintume. Ir jau tada niekaip nebepavyktų išsaugoti paslapties.

Pati labai gerai žinojau, kokia netvirta mano padėtis. Aš tai žinojau, kad gyvenu savo namuose, kad gyvenu čia teisėtai. Nė neturėjau kitų namų, tik Angelfildo dvarą, nemylėjau nieko kito, tik Emeliną, neturėjau ir jokio kito gyvenimo, tik tą, kurį gyvenau čia, bet nepuoselėjau jokių iliuzijų, kad mano argumentus kas nors palaikys rimtais. Ar aš turėjau kokių nors draugų? Vargu, ar mane užtartų daktaras, o ponas Lomaksas, nors dabar elgėsi su manim labai maloniai, net nenutuokė, kad jo akivaizdoje aš persikūniju į Adeliną, – jeigu tik sužinotų, jo požiūris išsyk pasikeistų. Mano meilė Emelinai ar jos prisirišimas prie manęs ničnieko nereikštų.

Pati Emelina, romi ir nesutrikdoma, ir nieko nesuvokianti, lyg niekur nieko vieną po kitos leido dienas uždaroje dvaro erdvėje. Man visas tas laukimo laikotarpis buvo ištisinė kankynė: niekaip negalėjau apsispręsti. Ką daryti, kad Emelinai negrėstų pavojus? Kaip tuo pat metu pasirūpinti ir savo saugumu? Kiekvieną mielą dieną apsisprendimo būtinybę atidėliojau rytojui. Kelis pirmuosius mėnesius net neabejojau: ateis laikas, ir sprendimas atsiras pats savaime. Argi iki šiol neišsikapanodavau iš visų keblių situacijų, net jeigu tam nebūdavo beveik jokios galimybės? Vadinasi, ką nors sugalvosiu ir dabar. Tačiau lemtingoji diena artėjo, reikėjo kuo greičiau apsispręsti, o prie sprendimo nepriartėjau nė per žingsnį. Tą pačią minutę suskubdavau ir ištiesti ranką prie apsiausto, pasirengusi tuoj pat žingsniuoti pas daktarą ir iškloti jam viską, ir ją atitraukti, sulaikyta priešingos minties: jeigu taip ir padarysiu, mano paslaptis išaiškės, o jau tuomet man nebeliks vietos šiuose namuose – neišvengiamai būsiu išvaryta. Rytoj, tardavau sau, kabindama apsiaustą atgal ant vagio. Rytoj jau būtinai sumąstysiu pačią geriausią išeitį.

Ir galiausiai laukti rytojaus buvo jau per vėlu.

Naktį mane pažadino riksmas. Emelina!

Tačiau rėkė ne Emelina. Emelina pūkštė ir pūtavo, lyg koks laukinis gyvūnas prunkštavo ir šnarpštė, ir šiepė dantis, akys lipo iš orbitų, – bet ji nerėkė. Ji telkė skausmą savyje, versdama jį vidine jėga. Mane pažadinęs riksmas ištrūko ne Emelinai – rėkė Adelina: laidė gerklę visą naktį, jos šauksmai aidėjo po visus namus ir nesiliovė iki pat ryto, kol Emelina pagaliau pagimdė. Berniuką.

Buvo sausio septinta diena.

Emelina užmigo, per miegus šypsojosi.

Aš nuprausiau kūdikį. Šis atsimerkė ir baugiai išpūtė akis – matyt, labai jau netikėtas buvo šilto vandens prisilytėjimas.

Patekėjo saulė.

Apsisprendimo metas atėjo ir praėjo, o aš taip ir nesugalvojau jokio sprendimo – bet mes išlikome, sėkmingai atsidūrėme kitapus bėdos; dabar mes buvome saugios.

Ir mano gyvenimas galėjo tekėti sena vaga.