Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

GAISRAS

Matyt, panelė Vinter išgirdo ateinančią Džuditą, nes dirstelėjusi pro durų kraštą ūkvedė išvydo mus abi tylinčias. Ji atnešė man kakavos ant padėklo, bet tuoj pat pasisiūlė mane pakeisti, jei aš įsinorėjusi miego. Aš tik papurčiau galvą:

– Ne, gulti dar nesiruošiu, ačiū.

Panelė Vinter irgi atsisakė vaistų, kai Džudita priminė, kad ji, jei reikia, galinti išgerti dar porą baltųjų tablečių.

Kai Džudita išėjo, panelė Vinter vėl užmerkė akis.

– Ką veikia vilkas? – paklausiau.

– Tykiai tupi sau kampe, – atsakė ji. – O ko jam nerimti? Jis, šiaip ar taip, jau laimėjo. Tad gali dar šiek tiek palūkėti galutinės pergalės. Jis labai gerai žino, kad aš nebruzdėsiu. Mudu sudarėme sutartį.

– Kokią sutartį?

– Jis leis man pabaigti pasakoti savo istoriją, o tada aš leisiu jam pribaigti mane.

Ir ji papasakojo apie gaisrą, o vilkas skaičiavo pasakojimo žodžius.

* * *

Kol kūdikis dar nebuvo gimęs, apie jį patį aš beveik nesusimąstydavau. Taip, žinoma, buvau apsvarsčiusi, kaip reikės slapstyti jį namuose, – ir sugalvojusi versiją ateičiai. Jeigu kurį laiką pavyktų jį išslapstyti, kada nors vėliau ketinau pasirūpinti, kad apie jį sužinotų. Be abejo, žmonės apie tai kuždėtųsi nežinia ką, tai neišvengiama, bet kūdikį būtų galima pristatyti kaip našlaičiu likusį kokių nors tolimų giminaičių sūnų, o jei kam nors parūptų, kas yra tikrieji jo tėvai, – ką gi, tegul sau svarsto, negi gaila. Atskleisti tiesą mūsų vis tiek niekas neprivers. Kurdama tokius ir panašius planus, kūdikį aš vertinau kaip kliautį, kaip kliuvinį, kurio reikia atsikratyti. Visai neįvertinau tos aplinkybės, kad jis – ir mano pačios kūnas ir kraujas. Net nepagalvojau, kad galiu jį pamilti.

Jis – Emelinos kūdikis, ir tai jau pakankamai svari priežastis. Ir dar jis – Ambrozo sūnus. Štai šią aplinkybę stengiausi išmesti iš galvos. Bet mažylis buvo taip pat ir mano. Žavėjausi glotnia, blyškia jo oda, rausvomis papūstomis lūpytėmis, negrabiais mažyčių rankų mostais. Man atsirado nuožmus, nenumaldomas poreikis juos saugoti ir ginti: sergėti kūdikį dėl Emelinos, sergėti Emeliną dėl kūdikio, sergėti juos abu – savo pačios labui. Vos išvydusi Emeliną su mažyliu, nebegalėdavau atplėšti žvilgsnio. Jie buvo tokie gražūs. Nebetroškau nieko kita, tik rūpintis, kad juodu būtų saugūs. Ir jau labai greitai įsitikinau: tam, kad būtų saugūs, jiems iš tikrųjų reikėjo sargybinio.

Adelina pavydėjo kūdikiui. Kur kas labiau, nei andai pavydėjo Hesterai, labiau, nei pavydėjo man. To ir reikėjo tikėtis: Emelina buvo prisirišusi prie Hesteros, mylėjo ir mane, bet šitie švelnūs jausmai nė iš tolo negalėjo lygintis su jos besąlygiška meile Adelinai. Tačiau kūdikis... na taip, kūdikis – jau visai kas kita. Jam dabar atiteko viskas.

Adelinos neapykantos mastai lyg ir neturėjo labai stebinti. Juk seniai žinojau, kokie šiurpūs kartais būna jos įniršio proveržiai, savo akimis ne kartą regėjau jos smurto apraiškas. Ir vis dėlto tą dieną, kai įsitikinau, kiek toli gali siekti jos užmačios, tiesiog neįstengiau patikėti. Eidama pro Emelinos miegamąjį, atsargiai stumtelėjau duris norėdama pasižiūrėti, ar ji tebemiega. Ir užklupau kambaryje Adeliną: ji stovėjo pasilenkusi prie lopšio greta lovos, ir jos poza kažin kodėl mane išgąsdino. Išgirdusi mano žingsnius ji krūptelėjo, apsisuko ir movė pro mane lauk iš kambario. Rankose gniaužė pagalvėlę.

Impulso pastūmėta prišokau prie lopšio. Kūdikis kietai miegojo, sugniaužęs kumštuką prie ausies, pasičepsėdamas, ramiai alsuodamas.

Saugus!

Iki kito karto.

Nuo tos dienos nebenuleidau akių nuo Adelinos. Pravertė senieji įgūdžiai, išsiugdyti dar anais laikais, kai šmėkliodavau dvare: stebėjau ją iš už užuolaidų ar kukmedžių tankmės. Jos elgesyje nebūtum įžvelgęs jokios tvarkos: tiek viduje, tiek lauke, nepaisydama nei paros meto, nei oro sąlygų, ji įsitraukdavo į beprasmius, pasikartojančius veiksmus. Įnikdavo į nežinia ką, paklusdama įsakmiam vidiniam balsui, kurio nurodymų aš nei galėjau, nei norėjau suprasti. Bet palengva vienas jos užsiėmimas prikaustė mano dėmesį. Kartą, du, tris kartus per dieną ji nuslinkdavo į garažo stoginę ir kassyk iš ten parsitempdavo degalų kanistrą. Jį nuvilkdavo į svetainę, į biblioteką arba į sodą. Kur nors nukišdavo, o paskui, regis, susidomėjimas šia veikla išblėsdavo. Taip, ji žinojo, ką daranti, bet veikė išsiblaškiusi, užsimiršdama. Nutaikiusi progą, kai ji nematydavo, paimdavau kanistrus ir nunešdavau atgal. Kažin, kaip ji pati sau paaiškindavo paslaptingą jų dingimą? Tikriausiai nutardavo, kad kanistrai iš tikrųjų yra gyvi ir panorėję gali judėti patys. O gal prisiminimus apie tai, kad kažin kur juos nešusi, priskirdavo sapnui, o gal nuspręsdavo, kad pernešti juos – tik sumanymas, kurio kol kas nespėjo įgyvendinti. Šiaip ar taip, neatrodydavo, kad būtų bent kartą nustebusi, kai neberasdavo kanistro ten, kur būdavo palikusi. Vis dėlto ji nėmaž nepaisė tokio aikštingo degalų kanistrų elgesio: atkakliai po vieną tempdavo iš garažo ir slapstydavo visuose užkaboriuose, kur tik sumaniusi.

Ilgainiui man ėmė atrodyti, kad aš kasdien po gerą pusdienį sugaištu nešiodama kanistrus atgal į garažą. Tačiau kartą, nenorėdama palikti miegančių Emelinos ir kūdikio be apsaugos, vieną kanistrą nutempiau į biblioteką. Užkėliau ant viršutinės lentynos, užkišau už knygų, kad nekristų į akis. Ir staiga dingtelėjo, kad šitaip bus bene dar geriau. Mat kaskart grąžindama kanistrus į vietą, aš nieko daugiau nepešdavau, vien tik užsitikrindavau, kad šitaip tęsis per amžius. Užburtas ratas. Bet jei kanistrai suvis pradings iš akiračio, galbūt sustos ir įsisukusi karuselė.

Neišleisdama iš akių Adelinos, gerokai nusivariau, užtat ji ! Ji išvis niekad nepavargdavo. Nusnūsdavo vos valandėlę kitą – tiek miego jai pakakdavo ilgam. Susidurti su ja, slampinėjančia po namus, galėjai bet kuriuo paros metu. Užtat mane juo toliau, juo labiau marino miegas. Kartą apyvakariais Emelina prigulė numigti. Mažylis gulėjo lovelėje greta, jos kambaryje. Jam, matyt, pūtė pilvuką, tad visą dieną virkavo neramus, užtat dabar, kai raižymas kiek atlėgo, saldžiai miegojo.

Užtraukiau užuolaidas.

Buvo pats metas eiti pažiūrėti, kur yra ir ką veikia Adelina. Būtinybė nuolat budėti mane kaip reikiant išvargino. Visąlaik sergėdama Emeliną ir jos kūdikį, kol šie miegodavo, nenuleisdama akių nuo Adelinos, kai jie pabusdavo, aš pati beveik išvis nebegaudavau nusnausti. Kambaryje tvyrojo svaiginanti ramybė. Emelinos alsavimas lėtino mano judesius, liūliavo, vertė atsipalaiduoti. Drauge – ir vos juntamas oro virpčiojimas – mažylio kvėpavimas. Prisimenu, kaip jų klausiausi, klausiausi tos neįtikėtinos harmonijos, galvojau, kokia nuo jų sklinda ramybė ir kaip tai reikėtų apsakyti – tai buvo mano kadai pamėgta pramoga: ieškoti žodžių išreikšti tam, ką matau ir girdžiu; galvojau, kad iš tiesų reikėtų aprašyti, kaip jų kvėpavimas tarytum persmelkė mane visą, užvaldė mano pačios alsavimą, tarsi mes visi trys – Emelina, aš ir mūsų kūdikis – būtume vientisos esybės trys dalys, tarytum net kvėpuotume vienu ritmu. Mane ši mintis susupstė, pasijutau ir aš grimztanti drauge su jais į snaudulį.

Kažkas mane pažadino. Tarsi katė pabudau ir budriai pastačiau ausis dargi anksčiau, nei spėjau atsimerkti. Nesujudėjau, stengiausi kvėpuoti kuo ritmingiau – ir pro nuleistas blakstienas stebėjau, ko imsis Adelina.

Ji pasilenkė prie lovelės, iškėlė kūdikį ir pasuko prie durų. Galėjau riktelėti ir ją sustabdyti. Bet to nedariau. Jei būčiau sušukusi, ji būtų tik atidėjusi tai, ką ketino daryti, o netrukdydama jai, galėjau išsiaiškinti jos kėslus ir išardyti juos visiems laikams. Mažylis Adelinos glėbyje krustelėjo. Atrodė, tuojau pabus. Jam nepatikdavo, kai jį ant rankų paimdavo bet kas kitas, išskyrus Eveliną, – kūdikio negalėjo apgauti net motinos sesuo dvynė.