Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

H. Dž? Pasirodo, Hestera turėjo ir antrą vardą: Džozefina.

Ką dar galbūt norėtumėte sužinoti? Ak taip: kas toliau rūpinosi katinu? Taigi, Šešėlis persikraustė gyventi pas mane, į knygyną. Katinas įsigudrino įsitaisyti ant lentynų, bet kur, kur tik aptinka kokį tarpelį tarp knygų, o jeigu ten jį užklumpa koks pirkėjas, Šešėlis į jo nuostabą atsako nesutrikdomos ramybės kupinu žvilgsniu. Kartkartėmis jis užšoka ir ant palangės, bet neilgam. Katiną pernelyg glumina gatvė, automobiliai, praeiviai, pastatai priešais. Kartą parodžiau jam tiesiausią kelią skersgatviu iki upės, bet Šešėlis jį paniekino ir nė nežiūri ton pusėn.

– O ko tu tikiesi? – sako tėtis. – Upė Jorkšyro katinui – buvusi nebuvusi. Jis dairosi pelkių.

Ko gero, tėtis sako tiesą. Kupinas lūkesčio Šešėlis drykteli ant palangės, pažvelgia laukan, bet tuojau pat nusisuka ir įsistebeilija į mane begalinio nusivylimo kupinomis akimis.

Manęs visiškai nežavi mintis, kad jį, ko gero, kamuoja namų ilgesys.

Kartą į knygyną užsuko daktaras Kliftonas – pasak jo paties, atvažiavęs į miestą ir prisiminęs, kad mano tėtis turįs čia knygyną, tad ir pamanęs, kad gal vertėtų užsukti ir – nors vilties labai maža – apsižiūrėti, ar kur lentynoje neguli vienas toks jį ypač dominantis aštuonioliktojo amžiaus medicininės literatūros tomelis. Ir atsitik tu man: tą knygą mes turėjome, o daktaras su tėčiu leidosi į draugišką pokalbį apie ją ir taip užsiplepėjo, kad tėtis net užmiršo laiku uždaryti knygyną. Norėdamas kaip nors atsilyginti už tai, kad šitaip mus užgaišino, daktaras pakvietė mus drauge pavalgyti. Vakaras praėjo labai smagiai, o kadangi daktaras dar vienai nakčiai turėjo likti mieste, tėtis pakvietė jį kitą dieną pavakarieniauti pas mus. Virtuvėje motina šnipštelėjo man, esą jis „nepaprastai malonus žmogus, Margareta, nepaprastai malonus“. Dar kitą vakarą jis jau turėjo išvažiuoti, tad popiet sumanėme pasivaikščioti paupiu, bet šįsyk – tik mudu: tėčiui susikaupė visa krūva neatsakytų laiškų, ir jis buvo pernelyg užsiėmęs, taigi negalėjo prisidėti. Papasakojau daktarui Kliftonui Angelfildo vaiduoklio istoriją. Jis klausėsi labai įdėmiai, o kai užbaigiau, mudu kurį laiką lėtai žingsniavome tylėdami.

– Prisimenu, esu matęs tą brangenybių dėžutę, – galiausiai tarė jis. – Kaip galėjo nutikti, kad ji nesudegė per gaisrą?

Nustebusi sustojau lyg įbesta.

– Tiesą sakant, man ir į galvą neatėjo paklausti.

– Dabar jau niekad nebesužinosime, ar ne?

Jis paėmė mane už rankos, ir mudu nuėjome toliau.

Taigi, norėčiau grįžti prie ankstesnės temos: katino Šešėlio ir jo namų ilgesio. Kai daktaras Kliftonas apsilankė tėčio knygyne ir išvydo katino liūdesį, pasisiūlė gyvūną pasiimti ir apgyvendinti savo namuose. Šešėlis išties apsidžiaugtų, grąžintas į Jorkšyrą, tuo nėmaž neabejoju. Tačiau šis pasiūlymas, kad ir koks mielas būtų, įstūmė mane į keblią ir gana skausmingą padėtį. Bėda ta, kad nebežinau, kaip, išskirta su katinu, ištverčiau aš. Galvą guldau: jis su mano nebuvimu susitaikytų taip pat šaltakraujiškai, kaip ir su panelės Vinter dingimu – tam jis ir katinas. Užtat aš – žmogus, ir jau spėjau prie jo prisirišti, taigi, jei tik įmanoma, mielai pasilaikyčiau jį šalia savęs.

Rašydama laišką daktarui Kliftonui, keliais žodžiais užsiminiau ir apie tokias mintis. Jis ir pasiūlė išeitį: kodėl mudviem su Šešėliu nenuvažiavus pasisvečiuoti pas jį drauge, tarkime, per atostogas? Kviečiąs mus abu mėnesiui, pavasarį. O per mėnesį, rašo jis, daug kas gali atsitikti, tad jam baigiantis, ko gero, jau būsime sumąstę kokį nors variantą, kuris tenkintų mus visus. Niekaip nebegaliu nuvyti įkyriai lendančios minties, kad Šešėlis galų gale sulauks laimingos pabaigos.

Na štai, pagaliau viskas.

POST SCRIPTUM

Tiksliau – beveik viskas. Kartais, atrodo, jau iš tikrųjų pabaiga, o paskui ima ir paaiškėja – dar ne, dar ne visai.

Mane aplankė viešnia.

Šešėlis ją pastebėjo pirmas. Kažką niūniuodama sau po nosimi aš kroviausi daiktus atostogoms, lagaminas atdaras gulėjo ant lovos. Šešėlis tai įsiropšdavo į jį, tai vėl iššokdavo, brandindamas mintį jaukiai susirangyti guolyje iš mano kojinių bei megztinių, bet staiga sustingo, įsitempęs, budrus, ir įsmeigė žvilgsnį į duris man už nugaros.

Ji atėjo ne auksu žaižaruojančio angelo pavidalu ir ne kaip apsiaustu susisupusi mirties pamėklė. Atrodė visai taip pat, kaip ir aš: aukštoka, liesa, rudaplaukė moteris, į kurią net neatsigręžtum prasilenkęs gatvėje.

Visąlaik maniau, kad norėsiu apipilti ją šimtais, tūkstančiais klausimų, bet taip susijaudinau, kad nebevaliojau ištarti net jos vardo. Ji žengė artyn, apkabino mane ir prispaudė sau prie šono.

– Moira, – šiaip ne taip sukuždėjau, – o aš jau beveik pamaniau, kad tavęs nė būti nėra.

Tačiau ji buvo, kuo tikriausia. Skruostas, prigludęs prie mano skruosto, ranka, apglėbusi mano pečius, mano delnas ant jos juosmens. Mudvi glaudėmės randas prie rando, ir visi mano klausimai išblanko, kai pajutau jos kraujo tėkmę savo gyslose, jos širdies plakimą manosios ritmu. Tai buvo stebuklo akimirka, didi ir neapsakomai rami, ir dabar supratau, kad prisimenu tą jausmą. Jis buvo giliai įstrigęs manyje, užspaustas, įkalintas, bet ji atėjo ir išleido jį laisvėn. Tas palaimingas uždaros grandinės pojūtis. Ta vienovė, kadaise buvusi tokia įprasta, o dabar, šiandien, kai pagaliau ją atgavau, svaiginančiai ypatinga.

Ji atėjo, ir mudvi buvome drauge.

Supratau, kad ji atėjo atsisveikinti. Kitąsyk susitiksime tik tada, kai aš nueisiu pas ją. Bet iki to kito susitikimo dar daug gražaus vandens turės nutekėti. Skubėti visai nereikia. Ji gali palaukti – galiu ir aš.

Kai šluosčiau ašaras jai nuo skruostų, veido oda pajutau jos pirštų prisilytėjimą, o paskui, su džiugesiu, mudviejų pirštai aptiko vieni kitus ir susinėrė. Jos kvėpsnis ant mano skruosto, jos veidas mano plaukuose, o aš nosimi įsirausiu į jos kaklo linkį, siurbiu į save saldų jos kvapą.

Kokia palaima.

Ir visai nebesvarbu, kad ji negali pasilikti su manim. Juk ji atėjo. Ji atėjo.

Pati dorai nežinau, kaip ar kada ji išėjo. Tiesiog vieną akimirką supratau, kad jos nebėra. Sėdėjau ant lovos, ir tiek, rami, laiminga. Jutau, kaip keistai srovena kraujas, vėl prisitaikydamas prie mano vienos gyslų, kaip persitvarko širdis, vėl plakanti man vienai. Palietusi randą, ji įplieskė jam gyvybę, bet dabar jis palengva vėso, kol galiausiai vėl ėmiau jausti jį tik tiek, kiek ir bet kurią kitą kūno dalį.

Ji atėjo ir vėl išėjo. Šiapus kapo duobės aš jos nebeišvysiu. Dabar galiu gyventi savo gyvenimą.

Šešėlis miegojo susirangęs lagamine. Ištiesiau ranką, paglosčiau jo kailiuką. Katinas pramerkė spindinčią žalią akį, nužvelgė mane ir vėl užsimerkė.

1Vertė M. Kazlauskaitė ir J. Subatavičius.