Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Dar ir kaip gali.

– Šiandien?

– Šiandien!

Tą akimirksnį man kažin kas užėjo. Šį tą iškrėčiau – taip nesu pasielgusi nė karto per visą gyvenimą, net nemaniau, kad sugebėčiau. Tiesiog prasižiojau ir užrikau iš visų plaučių:

– Su gimimo diena!

Tikriausiai man buvo mažumėlę pasimaišę galvoje. Šiaip ar taip, tuojau ir sutrikau. Bet Aurelijui tai buvo nė motais. Jis stovėjo nekrustelėdamas, rankas išskėtęs į šalis, veidą užmerktomis akimis akišęs dangui. Ir visa pasaulio laimė leidosi ant jo drauge su sniegu.

Karenos sodą dengianti sniego paklotė buvo pripėduota – aiškūs gaudynių pėdsakai: mažos pėdukės ir dar mažesnės, plačiais lankstais sekančios vienos paskui kitas. Pačių vaikų nebuvo matyti, bet priartėję išgirdome jų balsus, sklindančius iš kukmedžio ertmės.

– Pažaiskime Snieguolę.

– Tai mergaitiškas žaidimas.

– O ką tu nori žaisti?

– Pažaiskime raketas.

– Nenoriu būti raketa. Pažaiskime laivus.

– Laivai buvome vakar.

Išgirdę, kad spragtelėjo vartelių užšovas, vaikai sužiuro iš medžio gelmės; dabar, kai abiejų plaukus dengė gobtuvai, beveik nebegalėjai atskirti brolio nuo sesers.

– Juk tai mūsų pyragius!

Iš trobos išėjo Karena ir per pievelę pasuko prie mūsų.

– Norite, pasakysiu, kas jis toks? – kreipėsi ji į vaikus, droviai šypsodamasi Aurelijui. – Jis – jūsų dėdė.

Aurelijus dirsčiojo tai į Kareną, tai į vaikus, tai – vėl į Kareną; jo akys, matyt, buvo ne tiek plačios, kad aprėptų viską, ką jis troško aprėpti. Žodžių jis pristigo, bet kai Karena nedrąsiai padavė ranką, paėmė ją į savo delną.

– Na, tai trupučiuką... – galiausiai prasižiojo Aurelijus.

– Taip, iš tikrųjų, – sutiko Karena. – Bet apsiprasime, tiesa?

Aurelijus sulinksėjo.

Vaikai smalsiai spoksojo į sceną, kurioje dalyvavo suau­gusieji.

– Ką žaidžiate? – paklausė jų Karena, norėdama nukreipti dėmesį kitur.

– Nežinome, – atsakė mergaitė.

– Negalime apsispręsti, – paantrino brolis.

– Gal žinai kokių nors istorijų? – paklausė Ema Aurelijaus.

– Tik vieną, – atsakė jis.

– Tik vieną? – mergaitė atrodė priblokšta. – Gal ji apie varles?

– Ne.

– Tai gal apie dinozaurus?

– Ne.

– O slaptų koridorių joje yra?

– Ne.

Vaikai susižvalgė. Aišku: ne kažin kokia istorija.

– O mes žinome krūvas visokiausių istorijų, – pareiškė Tomas.

– Krūvas, – svajingai patvirtino sesuo. – Apie princeses, varles, užkerėtas pilis, krikštamotes fėjas...

– Apie vikšrus, apie triušius, apie dramblius...

– Apie visokiausius gyvūnus.

– Visokiausius.

Abu nutilo, pasinėrę į bendrus daugybės skirtingų pasaulių įspūdžius.

Aurelijus stebeilijo į juos lyg į kokį stebuklą.

Netrukus vaikai vėl grįžo į realųjį pasaulį.

– Mes žinome milijoną visokiausių istorijų, – pareiškė berniukas.

– O gal nori, kad aš kurią nors tau papasakočiau? – pasisiūlė mergaitė.

Ko gero, vienai dienai Aurelijus jau į valias prisiklausė istorijų, pagalvojau. Bet jis linktelėjo.

Mergaitė paėmė įsivaizduojamą daiktą, pasidėjo ant dešiniosios rankos delno. Kairiąja pavaizdavo atsiverčianti knygą. Apžvelgė auditoriją, norėdama įsitikinti, kad visi dėmesingai klausosi. Tada jos akys vėl nukrypo į įsivaizduojamą knygą rankoje, ir ji pradėjo pasakojimą:

– Kartą gyveno...

Karena, Tomas ir Aurelijus: trys poros akių, įsmeigtos į Emą, pasakojančią istoriją. Jie tikrai puikiai sutars, būdami kartu.

Niekieno nepastebėta vogčia ištykinau pro vartelius ir tylomis patraukiau gatve tolyn.

TRYLIKTOJI PASAKA

Vis dėlto neketinu išleisti Vidos Vinter biografijos. Galbūt pasaulis ir netveria knietuliu viską sužinoti, bet tai ne mano istorija, kad galėčiau ją imti ir iškloti viešai. Adelina ir Emelina, gaisras ir vaiduoklis – istorijos apie visa tai dabar priklauso Aurelijui. Jo yra ir kapai koplyčios šventoriuje, turi jis ir gimimo dieną, kurią gali švęsti kaip širdis geidžia. Visa tiesa – ir taip jau sunki našta, prislėgusi jo pečius, neverta dar labiau jos sunkinti nuo smalsių praeivių žvilgsnių. O jeigu juos paliks ramybėje, Aurelijus ir Karena galės atsiversti tuščią knygos lapą ir pradėti iš pradžių.

Tačiau laikas eina. Kada nors Aurelijaus nebebus, sulauksime ir tokios dienos, kai šį pasaulį apleis Karena. O vaikai, Tomas ir Ema, jau dabar nutolę nuo mano čia papasakotų įvykių kur kas labiau nei jų dėdė. Motinos padedami, jie jau pradėję lipdyti savas istorijas: aiškias, tvirtas ir teisingas. Ateis tokie laikai, kai Izabelė ir Čarlis, Adelina ir Emelina, Misus ir Džonas Daigas, ir mergaitė be vardo jau bus nugrimzdę į tokią gilią praeitį, kad seni jų kaulai nebeteks galios kam nors sukelti baimę ar sielvartą. Jų gyvenimai jau bus tik paprasčiausia senų laikų istorija, nieko nebegalinti įskaudinti. O kai tokie laikai ateis – tada aš ir pati būsiu jau visai sena, – atiduosiu šį dokumentą Tomui ir Emai. Tegul jie perskaito, o jeigu panorės – tegul ir išleidžia.

Vis dėlto viliuosi, kad kada nors knyga išvys dienos šviesą. Mat lig tol mergaitės – vaiduoklio dvasia nesiliaus manęs persekiojusi. Ji klaidžios mano mintyse, lankysis sapnuose, mano prisiminimai taps jos žaidimų aikštele. Gal ir ne kažin kas šitoks pomirtinis jos gyvenimas, bet tai – ne užmarštis. Ir šito turėtų pakakti iki tos dienos, kai Tomas ir Ema išspausdins rankraštį, o jau tada jos gyvenimas po mirties bus visavertiškesnis, nei buvo jai esant gyvai.

Taigi mergaitės vaiduoklio istorija nebus išspausdinta dar daugelį metų – jei tik išvis kada nors bus išspausdinta. Tačiau tai nereiškia, jog aš neturiu ko tuojau pat pasiūlyti pasauliui, kad nors šiek tiek apmalšinčiau jo smalsumą ir norą ką nors sužinoti apie Vidą Vinter. Mat turiu ir dar šį tą. Po paskutiniojo susitikimo su ponu Lomaksu, kai jau pakilau eiti, jis mane sulaikė.

– Dar vienas dalykėlis, – tarė ir iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukė voką.

Tą voką turėjau su savimi ir tada, kai niekieno nepastebėta išsprūdau iš Karenos sodo ir nužingsniavau gatve valdos vartų link. Sklypas naujajam viešbučiui statyti jau buvo išlygintas; kad ir kiek bandžiau prisiminti senąjį dvaro pastatą, atmintyje iškildavo tik mano pačios darytos nuotraukos. Tik vėliau dingtelėjo, kad gyvenamasis namas visuomet atrodė pasuktas ne ta puse, kuria reikėtų. Kažkoks tarytum perkreiptas. Naujasis statinys bus daug geresnis. Sutiks svečią atsisukęs į jį tiesiai fasadu.

Išsukau iš žvyruoto keliuko ir per sniego užklotą pievelę patraukiau į senąjį elnių parką ir už jo plytintį mišką. Tamsias medžių šakas svarino sunki sniego našta; protarpiais, man einant pro šalį, purūs dribsniai minkštai šiūstelėdavo žemėn. Galų gale pasiekiau šlaito viršūnę, iš kur vėrėsi platus vaizdas. Iš čia galėjai apžvelgti viską. Koplyčia, ją supančios kapinės, vainikai su sniege tokiomis ryškiomis gėlėmis. Valdos vartai – kreidos baltumo dangaus mėlynės fone. Garažo stoginė – apnuoginta, išvaduota iš šabakštynų. Tiktai gyvenamojo namo nebelikę nė ženklo, jis sulygintas su žeme. Vyrai su geltonais šalmais ištrynė praeitį, paklojo vietoj jos tuščią, baltą lapą. Pasiekėme virsmo tašką. Sklypas, kuriame nebėra nieko, ką galėtum pavadinti griuvėsiais. Rytoj, galbūt net šiandien, darbininkai sugrįš čionai – ir pavers jį statybų aikštele. Praeitis sugriauta, atėjo metas statyti ateitį.