Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Katinas nerimo. Jį erzino sniegas: gyvūnui nepatiko šitokie jį supančios visatos pokyčiai. Jis pritūpdavo tai ant vienos palangės, tai ant kitos, ieškodamas prarastojo pasaulio, primygtiniu miaukimu skųsdamasis Džuditai, Morisui ir man, tarsi mes būtume galėję viską atkurti. Kita vertus, šeimininkės netektis katinui tebuvo dėmesio neverta smulkmena, – jei jis ir teikėsi tai pastebėti, ši permaina gyvūnui akivaizdžiai buvo nė motais.

Sniegas nustūmė mus į ištįsusio laiko pašalę, kur atsidūrę kiekvienas tvėrėme taip, kaip sugebėjome. Nesutrikdomoji Džudita išvirė daržovių sriubos, paskui išvalė visas virtuvės spinteles, o pristigusi darbų ėmėsi tvarkytis nagus, pasidarė kosmetinę veido kaukę. Morisas, nervindamasis uždaroje namų erdvėje, netverdamas savame kailyje iš neturėjimo ką veikti, dėliojo kortomis begalinius pasiansus, bet paskui, kai arbatą teko gerti nebaltintą, nes nebebuvo pieno, Džudita sėdo palošti su juo ramso, kad nors truputį išsklaidytų susitvenkusį kartėlį.

O aš ištisas dvi dienas užsirašinėjau paskutines pastabas, bet kai šis darbas buvo baigtas, įsitikinau, kad ramiai paskaityti nepavyks. Netgi Šerlokas Holmsas, ir tas nesugebėjo prikaustyti mano dėmesio, kai už lango plytėjo sniego sukaustytas kraštovaizdis. Viena pati tūnodama kambaryje, gerą valandą tyrinėjau savo liūdesį, mėgindama įvardyti tai, kas, kaip man pasirodė, buvo jame nauja. Staiga supratau, kaip labai ilgiuosi panelės Vinter. Pasiilgusi žmonių draugijos, nusliūkinau ieškoti jos į virtuvę. Morisas mielai sėdo palošti su manim kortomis, nors aš mokėjau tik keletą vaikiškų lošimų. Paskui, kol džiūvo Džuditos nagų lakas, aš išviriau kakavos ir arbatos be pieno, o vėliau leidau Džuditai nudildyti bei nulakuoti ir mano nagus.

Šitaip mes visi trys ir dar katinas stūmėme dienas, įkalinti su savo mirusiosiomis, ir atrodė, kad senieji metai užsibuvo pas mus gerokai ilgiau, nei jiems derėjo.

Penktąją dieną galiausiai atsidaviau beribiam sielvartui.

Aš ploviau indus, Morisas šluostė, o Džudita, įsitaisiusi prie stalo, dėliojo pasiansą. Šitokia permaina visiems mums pasirodė smagi. Kai baigėme tvarkytis, palikau draugiją ir pasišalinau į svetainę. Langas čia išėjo į sodą pavėjinėje namo pusėje, tad sniego nebuvo supustyta taip giliai, kaip kitur. Atsidariau langą, išsiropščiau į baltumos tyrus ir nubridau sniegu. Visa širdgėla, kurios šitiek metų neprisileidau, atsitvėrusi knygomis ir knygų lentynomis, dabar grumėjo tiesiai man ant galvos. Klestelėjau ant suoliuko aukštos kukmedžių gyvatvorės užuovėjoje ir visa galva pasinėriau į sielvartą, beribį ir gilų lyg pats sniegas, ir tokį pat nelytėtą. Apraudojau panelę Vinter ir jos šmėklą, Adeliną ir Emeliną. Liejau ašaras dėl savo sesers, dėl savo motinos, dėl savo tėvo. O užvis labiausiai, užvis graudžiausiai verkiau dėl savęs pačios. Mano širdgėla buvo skausmas naujagimio, ką tik atkirsto nuo savo antrosios pusės, skausmas vaiko, palinkusio prie senos skardinės dėžutės, ūmai suvokusio pribloškiančią kelių popiergalių prasmę, skausmas suaugusios moters, sėdinčios ir raudančios ant suoliuko šmėkliškoje sniego šviesoje ir tyloje.

Kai pagaliau atitokau, greta stovėjo daktaras Kliftonas. Jis apglėbė mano pečius.

– Žinau, – ištarė. – Aš žinau.

Jis, aišku, nežinojo, iš tikrųjų negalėjo žinoti. Bet pasakė kaip tik tai – ir mane jo žodžiai keistai paguodė. Supratau, ką jis turėjo omeny. Visi mes turime savų sielvartų, ir nors kiekvieno jų tikslios apybrėžos, svoris ir gylis gali būti labai skirtingi, vis dėlto širdgėlos spalva vienoda visų. „Žinau“, – sakė man daktaras, nes, kaip ir aš, buvo žmogus, taigi, bent tam tikra prasme, iš tikrųjų žinojo.

Jis nusivedė mane vidun, atgal į šilumą.

– Dievulėliau, – aiktelėjo Džudita. – Gal išvirti kakavos?

– Šlakelis brendžio irgi būtų ne prošal, – pridūrė daktaras.

Lėtai gurkšnojau kakavą. Netgi su pienu: šio mums atgabeno daktaras, kurį patį savo ruožtu atvežė fermeris su traktoriumi.

Džudita apkamšė mane šaliu, tada suskato skusti bulves pie­tums. Ji, Morisas ir daktaras tarpais persimesdavo vienu kitu žodžiu: ką valgysime vakarienei, galbūt pusnys jau slūgsta, kažin, kiek dar reikės laukti, kol sutaisys telefono liniją, – ir šitaip tardami pabiras frazes po truputį įsiūbavo lėtą ir nelengvą gyvybės kurstymo procesą, mat mirties stingulys buvo kaip reikiant sukaustęs mus visus.

Pamažu, neskubriai, frazių draiskanos ėmė lipdytis į sakinius, virsti pokalbiu.

Aš klausiausi jų balsų, o galiausiai įsijungiau ir pati.

SU GIMIMO DIENA

Grįžau namo.

Į knygyną.

– Panelė Vinter mirė, – pranešiau tėčiui.

– O tu? Kaip tu laikaisi? – paklausė jis.

– Aš – gyva.

Jis nusišypsojo.

– Papasakok man apie mamą, – paprašiau. – Kodėl ji tokia, kokia yra?

Jis ir papasakojo.

– Kai jūs gimėte, jos būklė buvo labai sunki. Jus išgabeno anksčiau, nei ji spėjo jus pamatyti. Tavo sesers ji ir išvis niekad nematė. Pati tik per plauką nenumirė. Kai galiausiai kiek sustiprėjo, jums jau buvo padaryta operacija, o tavo sesuo…

– Mano sesuo jau buvo mirusi.

– Taip. Ir niekas negalėjo pasakyti, ar išgyvensi tu. Aš taip ir blaškiausi nuo tavo lovelės prie jos lovos… jau maniau, kad prarasiu jus visas tris. Meldžiau visų Dievų, apie kuriuos tik buvau girdėjęs, kad jus išgelbėtų. Ir mano prašymas buvo išklausytas – bent iš dalies. Tu išgyvenai. Tavo motina taip niekad ir neatitoko.

Dabar man liko sužinoti vieną vienintelį dalyką.

– Kodėl niekad nepasakei man? Kad aš – iš dvynių?

Kai atsigręžė į mane, jo veidas atrodė sukritęs. Tėtis nurijo seilę ir prašneko slopiu, kimiu balsu:

– Tavo gimimo istorija labai liūdna. Tavo motinos nuomone, pernelyg sunki našta pakelti vaikui. Mielai būčiau vilkęs tą naštą už tave, Margareta, jei tik tai būtų įmanoma. Būčiau padaręs bet ką, kad tave apsaugočiau.

Sėdėjome ir tylėjome. Galvoje sukosi ir visi kiti klausimai, kuriuos būčiau galėjusi užduoti, bet dabar, kai pasitaikė proga, to nė nebereikėjo.

Siektelėjau tėčio rankos tą pat akimirką, kai jis ištiesė savąją prie mano rankos.

* * *

Per tris dienas dalyvavau trejose laidotuvėse.

Gedėtojų, panorusių atsisveikinti su panele Vinter, plūdo minios. Tauta sielojosi dėl savo mylimiausios pasakotojos netekties, tūkstančiai žmonių atvyko išreikšti paskutinės pagarbos. Aš neužtrukau – mat jau buvau atsisveikinusi anksčiau.

Antrosios laidotuvės buvo tykios. Vien tik Džudita, Morisas, gydytojas ir aš išlydėjome Anapilin moterį, kuri per gedulingas apeigas buvo vadinama Emelinos vardu. Paskui mes skubomis ištarėme po kelis atsisveikinimo žodžius ir negaišuodami išsiskirstėme.

Trečiosios laidotuvės buvo netgi dar vienišesnės. Banberio krematoriume aš buvau tas vienintelis žmogus, dalyvavęs apeigose, per kurias neišraiškingo veido dvasininkas į Dievo rankas atidavė taip ir neatpažinto asmens skeletą. Į Dievo rankas, tačiau rankos, vėliau paėmusios urną „Angelfildų šeimos vardu“, buvo mano.

* * *

Angelfilde tarp vėpūtinių jau kalėsi pirmosios snieguolės. Ar bent pirmieji jų daigai, prasiskverbę per įšalą ir iš po sniego apkloto kyščiojantys žalias, gaivias galvas.

Vos išsitiesiau, mano ausis pasiekė kažkoks garsas. Tai Aurelijus – jis ėjo prie šventoriaus vartelių. Su gėlių puokšte rankose, apsnigtais pečiais.

– Aurelijau! – Kodėl jis atrodo toks liūdnas? Toks pabalęs? – Tu pasikeitei, – pratariau.