Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Visai nusivariau, vaikydamasis šmėklas. – Jo akys, visuomet tokios skaidrios, buvo sakytum dar labiau pašviesėjusios, lyg nuskalautos, visai tokio pat atspalvio kaip blyškiai melzganas sausio dangus; per jų skaidrumą galėjai pažvelgti į pačią gelmę, iki pat apviltos širdies. – Visą gyvenimą troškau surasti savo artimuosius. Troškau sužinoti, kas aš toks. Pastaruoju metu net buvo sužibusi viltis. Atrodė, galbūt pavyks atkurti bent šį tą, kas buvo... Bet dabar baiminuosi, kad pats būsiu suklydęs.

Mudu žingsniavome takučiu tarp kapų; susiradę suolelį, nubraukėme nuo jo sniegą ir susėdome nelaukdami, kol vėl apsnigs. Aurelijaus ranka nėrė į kišenę, iš ten ištraukė porą gabalėlių pyrago. Išvyniojęs jis nežiūrėdamas vieną atkišo man, į kitą suleido dantis pats.

– Ar tai man ir atvežei? – paklausė žvelgdamas į urną. – Ar čia – likusioji mano istorijos dalis?

Padaviau urną jam.

– Tokia lengva... lengvutėlė lyg oras. Ir vis dėlto...

Plačiai atmetęs ranką, prispaudė ją prie širdies, matyt, ieškojo mosto, tiksliai išreiškiančio, kaip jam širdyje sunku, bet, taip ir neradęs, tiesiog pastatė urną ant žemės ir atsikando dar vieną kąsnį.

Galų gale, nurijęs paskutinį trupinėlį, prašneko:

– Jeigu ji buvo mano motina, kodėl aš nebuvau drauge su ja? Kodėl nesudegiau čia kartu su ja? Kodėl jai prireikė nunešti mane pas ponią Lav, o paskui grįžti čionai, į degantį namą? Kodėl? Nieko nesuprantu, visa tai atrodo kažkaip beprasmiška.

Jis pakilo ir nužingsniavo centriniu taku, paskui pasuko į siaurų takučių tarp kapų tvorelių labirintą; aš sekiau iš paskos. Aurelijus sustojo prie to paties kapo, kurį jau buvau mačiusi, padėjo gėles. Antkapis buvo visai paprastas.

Džoana Merė Lav

Niekad tavęs neužmiršiu

Vargšas Aurelijus. Buvo toks mirtinai pavargęs. Regis, beveik nė nepastebėjo, kai įsikibau jam į parankę. Bet paskui atsisuko ir pažvelgė tiesiai man į akis.

– Tikriausiai geriau išvis apsieiti be savos istorijos, nei užsikrauti tokią, kuri be paliovos keičiasi. Visą gyvenimą vaikiausi šmėklas, norėdamas sužinoti savo istoriją, ir galiausiai likau tuščiomis rankomis, taip nieko ir nesučiupęs. Troškau išsiaiškinti savo kilmę, nors visąlaik turėjau ponią Lav. Supranti, ji mane mylėjo.

– Tuo aš niekad ir neabejojau. – Ji išties buvo jam gera motina. Geresnė, nei galėjo būti bet kuri iš dvynių. – Galbūt kartais verčiau nežinoti, – pratariau.

Jis pakėlė akis nuo antkapio į balzganą dangų.

– Tu taip manai?

– Ne.

– Tai kodėl taip sakai?

Ištraukiau ranką jam iš parankės, subrukau šaltus pirštus sau po pažastimis.

– Šitaip pasakytų mano motina. Ji mano, kad besvorė istorija – geriau nei tokia, kuri yra per sunki.

– Tataigi. Manoji – sunki.

Nieko neatsakiau, o kai tyla pernelyg užsitęsė, ėmiau ir papasakojau jam istoriją, – bet ne jo, o savąją.

– Aš turėjau seserį, – pradėjau. – Dvynę.

Aurelijus atsisuko į mane. Tvirti, platūs jo pečiai gožė dangų, jis labai rimtai klausėsi mano liejamo pasakojimo.

– Mudvi buvome sujungtos. Štai čia, – brūkštelėjau delnu sau per kairįjį šoną. – Ji negalėjo gyventi be manęs. Jai reikėjo mano širdies, kad varinėtų jos kraują. Tačiau aš negalėjau gyventi su ja. Ji sekino mano jėgas. Gydytojai atskyrė mus, ir ji mirė.

Mano antroji ranka atslinko prie pirmosios ir spustelėjo randą, skaudžiai.

– Motina man niekad apie tai nepasakojo. Manė, bus geriau, jei nežinosiu.

– Besvorė istorija.

– Taip.

– Ir vis dėlto tu žinai.

Dar smarkiau spustelėjau randą.

– Sužinojau atsitiktinai.

– Užjaučiu, – ištarė jis.

Pajutau, kaip jis suima mano rankas – suspaudė jas abi viename stambiame kumštyje. Paskui laisvąja ranka prisitraukė mane artyn. Per drabužių sluoksnius jutau jo pilvo minkštumą, o paskui mano ausį pasiekė kažkoks garsas, tarytum šnarėjimas. Jo širdies plakimas, dingtelėjo man. Plazdanti žmogaus širdis. Prigludusi visai prie manęs. Tai štai koks tai jausmas. Įsiklausiau.

Mudu atšlijome vienas nuo kito.

– Ir kaip? Ar žinoti – geriau? – paklausė Aurelijus.

– Negaliu pasakyti. Bet kartą sužinojęs, nebegali padaryti taip, kad nebežinotum.

– Taigi tu žinai mano istoriją.

– Taip.

– Tikrąją mano istoriją.

– Taip.

Jei jis ir sudvejojo, tai vos akimirksnį. Giliai įkvėpė, atrodė, lyg dar padidėjo.

– Tuomet imk ir papasakok, – tarė.

Aš ir papasakojau. Kol kalbėjau, mudu žingsniavome, o kai užbaigiau, sustojome kaip tik ten, kur iš po balto sniego apkloto galvas kyščiojo snieguolės.

Nepaleisdamas iš rankų urnos, Aurelijus sudvejojo.

– Nuojauta man kužda, kad taisyklės tam prieštarautų.

Man ir pačiai taip atrodė.

– O ką kita galėtume padaryti?

– Šiuo atveju taisyklės tikriausiai negalioja, ar ne?

– Jei pasielgtume kitaip, tai nebūtų teisinga.

– Tuomet eime.

Tuo pačiu peiliu, kuriuo Aurelijus raikė pyragą, mudu išurbinome įšalusioje žemėje duobutę virš karsto moters, kurią pažinojau Emelinos vardu. Aurelijus subėrė pelenus, juos mudu vėl užžėrėme grumstais. Aurelijus visu savo svoriu užtrypė sujudintą žemę, galutinai pėdsakus paslėpėme, pertvarkę kapą dengusias gėles.

– Kol sniegas nutirps, nieko nebebus matyti, – tarė Aurelijus. Ir nusibraukė sniegą nuo kelnių.

– Aurelijau, aš dar nebaigiau tau pasakoti tavo istorijos.

Nusivedžiau jį į kitą šventoriaus pusę.

– Apie savo motiną tu jau žinai. Bet turėjai ir tėvą. – Parodžiau jam Ambrozo antkapį. – Tas popierėlis, kurį man rodei... raidės „A“ ir „s“. Tai buvo jo vardas. Krepšys – irgi jo. Į tą krepšį buvo dedamas medžioklės laimikis, paukščiai. O tai paaiškina, kaip jame užsiliko plunksna.

Nutilau. Pernelyg daug visko Aurelijui reikėjo kaip nors sugromuliuoti. Kai jis, ilgokai patylėjęs, linktelėjo, pridūriau:

– Jis buvo geras žmogus. O tu – labai į jį panašus.

Aurelijus žiūrėjo išsproginęs akis. Apkvaitęs. Nauja žinia – nauja netektis.

– Jis miręs. Aišku.

– Ir tai dar ne viskas, – tyliai kalbėjau toliau. Jis lėtai pasuko galvą ir žvilgsniu įsisiurbė man į akis; jo akyse įžvelgiau baimę, kad jau nebus galo praradimų virtinei.

Paėmiau jį už rankos. Ir nusišypsojau.

– Jau kai tu buvai gimęs, Ambrozas sukūrė šeimą. Jis susilaukė dar vieno vaiko.

Aurelijui prireikė geros akimirkos suvokti, ką tai reiškia, o kai pagaliau suvokė, jaudulys nukrėtė visą jo kūną.

– Nori pasakyti... aš turiu... Ir ji... jis... ji...

– Taip! Tu turi seserį!

Jo veidą nušvietė plati šypsena.

Kalbėjau toliau:

– O ji pati turi vaikų. Berniuką ir mergytę.

– Dukterėčia! Ir sūnėnas!

Rieškučiomis suspaudžiau jo rankas, kad nustotų drebėti.

– Tai tavo artimieji, Aurelijau. Tu turi šeimą. Ir netgi jau pažįsti juos. Jie tavęs laukia.

Vos spėjau kuduliuoti jam iš paskos, taip spėriai jis išdrožė pro dengtą šventoriaus įėjimą ir nusieksniavo keliuku baltųjų vartų link. Aurelijus netgi nė karto neatsigręžė. Stabtelėjome tiktai pasiekę sarginę, – bet pirma sustojau aš, ne jis.

– Aurelijau! Kad kiek, būčiau ir pamiršusi atiduoti tau štai ką.

Jis paėmė iš manęs baltą voką, atplėšė. Džiaugsmas trukdė sutelkti dėmesį. Aurelijus išėmė atviruką, pažvelgė į mane.

– Ką? Negali būti!