Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Išsitraukiau iš rankinės voką. Nesiskubinau. Laukiau, kol ateis tinkamas laikas. Kol atsidursiu tinkamoje vietoje.

Raidės, pakeverzotos ant voko, buvo keistai išsiklaipiusios. Plunksna brėžta nevienoda jėga: tarpais linija visai nublunka, beveik suvis išnyksta, tarpais – rėžia giliai, kone drėksdama popierių. Ir jokio takumo įspūdžio, raidės tarytum nesijungia į žodžius: galėjai pamanyti, kad kiekviena jų su didžiulėmis pastangomis rašyta atskirai, o kitai po valandėlės tekę susitelkti iš naujo, lyg jau visai kitam ir nelengvam darbui. Atrodė, lyg rašyta mažo vaiko arba labai seno žmogaus. Vokas buvo adresuotas panelei Margaretai Lea.

Atplėšiau jį. Ištraukiau popieriaus lapus. Ir prisėdau ant išvirtusio medžio kamieno, mat aš niekada neskaitau stovėdama.

Brangioji Margareta,

čia yra tai, apie ką jums pasakojau.

Bandžiau užbaigti tą kūrinėlį, bet įsitikinau, kad negaliu. Iš tiesų – net nelabai rimta, gal tai ir kažkas, o gal ir niekas. Darykite su juo ką tinkama.

Jeigu prireiktų pavadinimo, man į galvą ateina toks – „Pelenės duktė“, bet aš jau gana gerai pažįstu skaitytojus, kad numanyčiau: nesvarbu, kaip jį vadinti pasirinkčiau pati, pasaulyje jis bus žinomas tik vienu pavadinimu – tuo, kurį sugalvojau ne aš.

Jokio vardo. Jokio parašo.

Užtat – popieriaus lakštai su užrašyta istorija.

Tai buvo Pelenės pasaka, bet tokia, kokios man niekada neteko skaityti. Lakoniška, aitri, tūžminga. Panelės Vinter sakiniai – stiklo nuoskilos, žaižaruojančios, švytinčios ir grėsmingai aštrios.

Įsivaizduokite, prasideda pasakojimas, berniuką ir mergaitę; vienas jų turtingas, kitas – vargšas. Dažniausiai būna taip, kad tai mergaitė nesivarto aukso pataluos – šitaip yra ir šioje istorijoje, kurią jums pasakoju. Nereikėjo nė jokio pokylio. Visai pakako ir pasivaikščiojimo girioje, kad susikirstų jųdviejų takai. Kartą gyveno geroji krikštamotė fėja, bet kitais kartais nebūdavo jokių fėjų. Štai aš ir pasakoju apie vieną iš tų kitų kartų. Mūsų mergaitei moliūgas niekad nevirto karieta, ir ji po vidurnakčio pėsčia šliaužia namo, iškruvintu apatiniu sijonu, išniekinta. O rytą prie jos durų nepasirodys joks liokajus su kurmenos kurpaitėmis. Ji tai jau žino. Ji nekvaila. Užtat – nėščia.

Toliau istorija klostosi šitaip: Pelenė pagimdo kūdikį, mergytę, augina ją skurde ir nešvarumuos, o po keleto metų palieka sode prie tų namų, kur gyvena jos skriaudikas. Pasakojimas nutrūksta staiga.

Vidur tako sode, į kurį lig šiol nė kojos nebuvo įkėlusi, mergaitė, sušalusi ir gurgiančiu pilvu, ūmai susizgrimba likusi vienui viena. Jai už nugaros – sodo varteliai, vedantys į girią. Jie atviri. Ar už tų vartelių tebėra jos motina? O priešais – pašiūrė, vaiko akimis – tokia nedidelė trobelė. Būstas, pastogė, kurioje galima prisiglausti. Ką žinai, galbūt ten esama ir ko nors valgomo.

Kur link pasukti? Pro sodo vartelius? Ar į trobelę?

Pro vartelius? Ar į trobelę?

Mergaitė sudvejoja.

Ji abejoja...

Čia istorija baigiasi.

Kas tai – ankstyviausieji panelės Vinter prisiminimai? Ar tiesiog pramanyta istorija? Pasaka, sukurta vaiko vaizduotės užpildyti tai tuštumai, kurioje turėjo būti mama?

Tryliktoji pasaka. Paskutinioji, garsioji, nebaigta.

Skaičiau ją ir liūdėjau.

Galiausiai mintys nukrypo nuo panelės Vinter, grįžo prie manęs pačios. Kad ir netobulą, bet motiną aš visada turėjau. Nejaugi jau per vėlu bent pamėginti užmegzti kokį nors ryšį? Bet tai – jau visai kita istorija.

Įsidėjau voką atgal į rankinę, atsistojau, nusipurčiau kelnes apkibusius žievės trupinius ir patraukiau atgal į kelią

Mane pasamdė užrašyti panelės Vinter gyvenimo istorijos – ir šią užduotį aš atlikau. Tam, kad įvykdyčiau sutarties sąlygas, man iš tikrųjų daugiau nieko nė nereikia daryti. Vieną šio dokumento kopiją atiduosiu ponui Lomaksui, kuris padės ją į banko saugyklą ir tada pasirūpins, kad man būtų išmokėta solidi pinigų suma. Regis, jis net neįpareigotas patikrinti, ar neįteikiau jam šūsnies paprasčiausių baltų popieriaus lapų.

– Ji pasitikėjo jumis, – štai ką jis man pasakė.

Panašu, kad ir iš tikrųjų pasitikėjo. Sutartyje, – kurios aš nepasirašiau ir neskaičiau, netgi akyse nemačiau, – savo ketinimus ji išdėstė labai aiškiai. Norinti prieš mirtį papasakoti man istoriją – ir norinti, kad aš ją užrašyčiau. Ką nutarsiu daryti su rankraščiu paskui – jau mano reikalas. Atskleidžiau advokatui sumanymą palikti užrašus Tomui ir Emai, ir mudu sutarėme dar sykį susitikti ir derama forma surašyti šiuos mano ketinimus testamente – dėl viso pikto. Ir tai jau turėtų būti šios istorijos pabaiga.

Vis dėlto dar negaliu nurimti – kai kas liko neužbaigta iki galo. Net nenumanau, kas kada nors skaitys šį tekstą, nežinau, ar skaitytojų bus daug, bet, tegul jų būna vos saujelė, ir nesvarbu, kaip labai jie bus nutolę per laiką nuo šios akimirkos, vis dėlto jaučiuosi jiems įsipareigojusi. Nors jau papasakojau viską, ką verta pasakoti apie Adeliną ir Emeliną, ir mergaitę vaiduoklį, suprantu ir tai, kad kai kuriems skaitytojams šito gali nepakakti. Mat pati labai gerai žinau, kaip būna: užbaigi skaityti knygą, o paskui, po kokios dienos ar savaitės, žiūrėk, ir pradedi sukti galvą, kas galėjo nutikti žudikui, kam galiausiai atiteko deimantai, ar kilminga našlė kada nors susitaikė su dukterėčia. Tad įsivaizduoju skaitytoją, kuriam neišvengiamai parūps, kaip toliau susiklostė Džuditos ir Moriso likimai, ar kas nors toliau rūpinosi nuostabiuoju sodu, kas atsikraustė gyventi į panelės Vinter namus.

Taigi, jei jums visa tai įdomu, dabar pat ir atsakysiu į šiuos klausimus. Džudita ir Morisas liko gyventi tuose namuose. Pats namas nebuvo parduotas; panelė Vinter testamentu paskyrė nemažą sumą valdos priežiūrai su pageidavimu įkurti ten literatūros muziejų. Žinoma, iš tikrųjų vertingas ten yra sodas („tikras deimančiukas, kokio niekas nesitikėjo rasti“, pasak vienos ankstyvųjų apžvalgų sodininkystės žurnale), bet panelė Vinter suvokė, kad jos – istorijų kūrėjos – šlovė minias trauks kur kas labiau nei sodininkės talentas. Taigi namuose numatyta įkurti ekspoziciją, kur bus įleidžiami lankytojai, bus atidaryta arbatinė ir knygynėlis. Turistiniai autobusai, gabenantys lankytojus į seserų Brontė muziejų, paskui galės užsukti ir į „Vidos Vinter slaptąjį sodą“. Džudita liks čia ūkvede, Morisas – vyriausiuoju sodininku. Pirmasis jų darbas, dar prieš įkuriant namuose muziejų, bus sutvarkyti Emelinos kambarius. Turistai į juos įleidžiami nebus, nes ten nėra į ką žiūrėti.

Ir dar – Hestera. Pasiruoškite nustebti – ar bent jau aš tikrai gerokai nustebau. Man parašė Emanuelis Dreikas. Tiesą sakant, jis buvo jau visai išgaravęs man iš galvos. Tačiau jis tęsė paieškas, lėtai ir metodiškai, ir galų gale, kad ir kaip neįtikėtina, ją surado. „Anas kontaktas Italijoje ir nuvedė mane klaidingu pėdsaku, – aiškino jis laiške. – Tuo tarpu jūsų guvernantė pasuko visai į priešingą pusę – išvyko į Ameriką!“ Metus laiko Hestera dirbo akademiko neurologo sekretore asistente, o po metų – nagi, įspėkite, kas pas ją atvažiavo? Ogi daktaras Modslis! Jo žmona mirė (paprasčiausias gripas, nieko įtartina – patikrinau!), ir praėjus vos porai dienų po laidotuvių daktaras jau įlipo į laivą. Tai buvo tikra meilė. Dabar juodu abu jau mirę, bet drauge nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Susilaukė keturių vaikų, iš kurių vienas parašė man; nusiunčiau jam atminimui motinos dienoraščio originalą. Abejoju, ar jam pavyks iššifruoti daugiau nei vieną žodį iš dešimties; jeigu jis prašys ką nors paaiškinti, atskleisiu, kad jo motina pažinojo tėvą dar čia, Anglijoje, kai jis gyveno su pirmąja žmona, bet jeigu neklausinės, nieko ir nepasakosiu. Laiške Hesteros ir daktaro sūnus pridėjo ir bendrų tėvo bei motinos publikacijų sąrašą. Juodu dirbo mokslinį darbą, išspausdino kelias dešimtis itin palankiai įvertintų straipsnių (bet ničnieko apie dvynius, manau, jiems užteko nuovokos suprasti, kada jau vertėtų sustoti). Straipsnius pasirašydavo abu: daktaras E. ir ponia H. Dž. Modsliai.