Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš: Diane Setterfield

THE THIRTEENTH TALE

Orion, London, 2006

ISBN 978-9955-38-828-9

Copyright © 2006 Diane Setterfield

© Vertimas į lietuvių kalbą, Aurelija Jucytė, 2008

© Leidykla „Alma littera“, 2008

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė

Redaktorė Bronė Balčienė

Viršelio nuotrauka Paul Stuart

Viršelio adaptavimas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Valdas Bautrėnas

Aivi Doros ir Fredo Haroldo Morisų

Korinos Etelės ir Ambrozijaus Čarlzo Seterfildų

atminimui

Vaikai mitologizuoja savo gimimą. Tai visuotinis reiškinys. Norite pažinti kokį nors žmogų? Perprasti jo širdį, protą ir sielą? Paprašykite, kad papasakotų apie savo gimimą. Tai, ką išgirsite, nebus tiesa – tai bus išgalvota istorija. Bet niekas apie žmogų tiek nepasakys, kiek toji išgalvota istorija.

Vida Vinter

Permainų ir nevilties pasakos

PRADŽIOS

LAIŠKAS

Buvo lapkritis. Nors metas dar nebuvo vėlyvas, kai pasukau į Skalbėjų pasažą, dangus virš galvos jau temo. Tėvas dienos darbą jau baigė: šviesos krautuvėlėje išjungtos, žaliuzės nuleistos, bet, kad man nereikėtų grįžti aklinoje tamsoje, jis buvo palikęs spingsoti lemputę virš laiptų, vedančių į butą. Atšvaitas skverbėsi pro durų stiklą, mesdamas ant šlapio šaligatvio blyškų šviesos keturkampį, didumo sulig rašomojo popieriaus lakštu. Kaip tik tame keturkampyje ir stovėjau, jau susiruošusi pasukti raktą spynoje, kai akis užkliuvo už laiško. Dar vienas balzganas keturkampis, ir gulėjo jis ant penktos pakopos nuo apačios, tad ir norėdama nebūčiau pražiopsojusi.

Uždariau paskui save duris, raktą nuo krautuvėlės padėjau į įprastą vietą – už Beilio Aukštesnio lygio geometrijos pagrindų . Nelaimėlis Beilis. Per ištisus trisdešimt metų niekam taip ir neprireikė šito storo pilko tomo. Kartais man net parūpsta, ką jis pats mano apie savo šitokį – knygyno raktų sergėtojo – vaidmenį. Kažin, ar tokią lemtį buvo numatęs šedevrui, kurį rašė gerus du dešimtmečius.

Laiškas. Man. Tai jau išties dėmesio vertas įvykis. Vokas gurgždančiais kampučiais, prikimštas, net išsipūtęs, o adresas pakeverzotas tokia rašysena, kad paštininkui, ko gero, teko nemenkai pavargti, kol perskaitė. Nors buvo išrangytas senamadišku stiliumi, su gausiais užraitymais ir puošniomis didžiosiomis raidėmis, vis dėlto pirmiausia man dingtelėjo, kad adresą, ko gero, užrašęs vaikas. Raidės virstakūliavo, lyg jas būtų vedžiojusi negrabi, nepatyrusi ranka. Ir plunksna spausta netolygiai: čia linija beveik suvis išnykdavo, čia būdavo riebi, giliai įsispaudusi į popierių. Raidės, kuriomis užrašytas mano vardas, nelipo į visumą. Kiekviena buvo pakraigliota atskirai – M A R G A R E T A L E A – tarytum kokios naujos ir bauginančios įmonės pavadinimas. Tačiau jokių vaikų aš nepažinojau. Tik tada, kai pagalvojau apie tai, man dingtelėjo: adresas tikriausiai užrašytas ligonio ranka.

Keistas apėmė jausmas. Vakar, o gal užvakar, kai aš ramiai vienumoje krapščiausi, įnikusi į savo reikalus, kažkoks žmogus – kažkoks man visiškai nepažįstamas žmogus – vargo keverzodamas ant šito voko mano pavardę. Kas galėtų būti tasai, kuris jau tada buvo mane nusižiūrėjęs, nors aš apie tai nė nenutuokiau?

Vis dar su paltu, nenusiėmusi net kepurės, prisėdau ant laiptų pakopos perskaityti laiško. (Niekad nepradedu nieko skaityti neįsitikinusi, kad įsitaisiau saugiai. Tuo pasirūpinti įpratau dar nuo anų laikų, kai, būdama septynerių, užsiropštusi ant aukštos tvoros įnikau į „Vandens vaikus“ – mane taip pakerėjo povandeninių gelmių aprašymai, kad nė pati nepajutau, kaip atpalaidavau raumenis. Bet, užuot likusi plūduriuoti aplink mane tyvuliuojančiame vandenyje, kaip regėjau vaizduotėje, aš nugarmėjau ant kietos žemės ir taip prisiplojau, kad aptemo sąmonė. Iki šiol galiu užčiuopti randą po kirpčiukais. Skaityti kitąsyk gali būti pavojinga.)

Atplėšiau laišką, ištraukiau popierių pluoštą – gal pustuzinis lapų, primargintų ta pačia kruopščia rašysena. Savo darbo dėka aš įgudusi rakinėti netgi sunkiausiai įskaitomus rankraščius. Anokia čia gudrybė. Kantrybė ir patirtis – nieko daugiau nereikia. Galbūt – dar entuziazmo lavinti akiai. Kai mėgini įskaityti vandens ar ugnies, ar šviesos, ar tiesiog prabėgusių metų sugadintą rankraštį, privalai tyrinėti ne tik raidžių formą, bet ir kitus rašto aspektus. Plunksnos slydimo greitį. Kokiu stiprumu popieriaus lakštą slėgė ranka. Rašto tarpelius ir pertrūkius. Būtina atsipalaiduoti. Išvaikyti visas mintis. Kol pasinersi į sapną, kuriame tuo pat metu būsi ir plunksna, skraidanti virš plonyčio popieriaus lakšto, ir pats popierius, kurio paviršių margina tįstanti rašalo linija. Štai tada galėsi tekstą perskaityti. Atsiskleis rašiusiojo ketinimai, mintys, abejonės, atsivers teksto prasmė. Įskaityti žodžius tada galėsi visiškai aiškiai, tarytum būtum žvakės šviesa, krintanti ant popieriaus, kurio paviršiumi laksto plunksna.

Tiesa, šis laiškas ir nebuvo toks keblus kaip kai kurie kiti rankraščiai, su kuriais man teko susidurti. Prasidėjo trumpu kreipiniu „Panele Lea“, o paskui gana greitai hieroglifuose įžvelgiau raidžių formas, raidės susidėliojo į žodžius, žodžiai – į sakinius.

Štai ką aš perskaičiau: