Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Nors įsileidau į labai jau asmeniškus apmąstymus, vis dėlto negaliu pati nepastebėti: šitaip tik stengiuosi atidėti tai, kas neišvengiama. Šiaip jau aš toli gražu nelinkusi atsiskleisti, užtat atrodo, kad, versdama save nepaisyti tokio įprasto man slapumo, kloju ant popieriaus bet ką, kad tik išsisukčiau neužrašiusi to vieno vienintelio iš tiesų svarbaus dalyko.

Ir vis dėlto aš tai užrašysiu. „Tyla nėra palanki aplinka istorijoms, – kartą pasakė man panelė Vinter. – Istorijoms reikia žodžių. Be jų jos blykšta, liguistai gūžiasi ir galiausiai miršta. O paskui – persekioja tave it šmėklos.“

Šventa teisybė. Taigi – štai mano istorija.

Man buvo dešimt metų, kai iššniukštinėjau paslaptį, kurią užsklendusi laikė mama. Tai svarbu štai dėl ko: paslaptis, kurią ji sergėjo, buvo ne jos. Mano.

Tądien tėvai buvo išėję pavakaroti. Jie nedažnai kur nors išsiruošdavo, o kai jau taip atsitikdavo, mane palikdavo pasėdėti virtuvėje pas kaimynę, ponią Rob. Gretimas namas buvo lygiai toks pat, kaip ir mūsiškis, tik stovėjo pasisukęs priešinga kryptimi, ir ten man viskas atrodė taip atvirkščia, kad imdavo svaigti galva. Tad vieną vakarą, kai tėvai vėl susirengė kažkur eiti, aš jau ne pirmą kartą suskatau juos įtikinėti, kad esu jau didelė ir protinga, taigi mane galima drąsiai palikti vieną namuose be auklės. Vilčių turėjau ne kažin kiek, bet tąsyk tėtis ėmė ir nusileido. Mamą įtikinti pavyko tik su išlyga: ponia Rob pusę devynių užsuksianti pažiūrėti, kaip man sekasi.

Tėvai išėjo iš namų septintą, o aš, įsitaisiusi ant sofos, atšvenčiau šį didingą įvykį išlenkdama stiklinę pieno. Buvau kupina susižavėjimo savimi: tik pamanykite, aš, Margareta Lea, jau tokia suaugusi, kad lyg niekur nieko galiu likti namuose viena be jokios auklės. Bet, kai išgėriau pieną, netikėtiai apniko nuobodulys. Ir ką man dabar veikti su šita laisve? Leidausi į žygį, ženklindama savo naujosios laisvės ribas: svetainė, koridorius, pirmojo aukšto tualetas. Viskas buvo lygiai taip pat, kaip ir visada. Lyg ir be jokios regimos priežasties mane sugnybo viena iš kūdikystės baimių – prisiminiau pasaką apie vilką ir tris paršelius. Tik pūstelėsiu, tik šiūstelėsiu – ir jūsų namelio nebėr! Nupūsti mano tėvų namus jis būtų galėjęs be jokio vargo. Blausūs, erdvūs kambariai ir šiaip pernelyg pilni oro, jie tikrai neatsilaikytų, o lengvi, trapūs baldai subyrėtų lyg degtukų krūva, užtektų vilkui vos pikčiau dėbtelėti. Taip, tasai vilkas namus sugriautų vienu švilptelėjimu ir mus, visus tris, bemat sumaumotų pusryčiams. Man neapsakomai knietėjo atsidurti knygyne – ten ničnieko nereikėjo baimintis. Lai vilkas pūsčioja sau į valias: kai lentynose šitiek knygų, sienos čia tartum dvigubo storumo, ir mudu su tėčiu galime jaustis saugūs tarytum tvirtovėje.

Užlipusi viršun nėriau į vonią pasižiūrėti į veidrodį. Šitaip norėjau pasidrąsinti – įsitikinti, kad atrodau visai kaip suaugusi. Pakreipusi galvą į kairę, paskui – į dešinę, bandžiau iš visų pusių apžiūrėti savo atspindį, įtikinėdama save, kad turėčiau pamatyti kažin ką kita. Bet, kad ir kiek žiūrėjau, iš veidrodžio į save žvelgiau tik aš pati.

Iš savo kambario ir suvis nieko negalėjau tikėtis. Atmintinai žinojau kiekvieną jo kertelę, o jis lygiai taip pat pažinojo mane: mudu buvome seni, kiaurai vienas kitą perpratę bendražygiai. Tad pastūmiau svečių kambario duris. Pati paprasčiausia drabužių spinta ir kosmetinis staliukas lyg ir bandė pakišti mintį, jog čia galima susišukuoti ir apsirengti, bet kažkodėl iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad už spintos durų ir stalčiuose atsivertų vien tuštuma. Lova, užtiesta paklode ir išlyginta, šiek tiek apkamšyta antklode, visai neviliojo joje išsitiesti. Subliūškusios pagalvės atrodė taip, lyg kas būtų išsunkęs iš jų visą gyvastį. Šį kambarį mes vadinome svečių kambariu, bet pas mus niekad nenakvodavo jokie svečiai. Čia miegodavo mano mama.

Suglumusi žingtelėjau atatupsta iš kambario ir likau stoviniuoti laiptų aikštelėje.

Štai kur mano slenkstis. Čia manęs laukia įšventinimo į suaugusiųjų luomą ritualas. Nuo šiol aš priklausysiu didelių vaikų būriui. Ir žaidimų aikštelėje galėsiu teisėtai paskelbti: „Vakar vakare man jau nebereikėjo eiti pas kaimynę. Likau namuose vienui viena.“ Kitos mergaitės tikrai išsprogins akis. Aš šitaip ilgai šito troškau, tačiau dabar, kai svajonė išsipildė, nebežinojau ko griebtis. Iki šiol visada tikėjausi, jog, kai tik pasitaikys proga, aš savaime išaugsiu, kad įstengčiau aprėpti naująją patirtį, vyliausi, jog tada galėsiu bent akies krašteliu pamatyti tą būsimąją asmenybę, kuria man lemta tapti. Maniau, kad vaikiškas ir gerai pažįstamas pasaulis kaipmat subyrės ir atskleis man tą kitą, slaptąją, suaugusiųjų gyvenimo pusę. Bet neįvyko nieko panašaus: susisupsčiusi į savo naująją nepriklausomybę, pasijutau tik dar mažesnė. Nejau kažkas negerai man pačiai? Ar kada nors man pavyks rasti būdą suaugti?

Ilgokai gromuliavau mintį tuojau pat traukti pas ponią Rob. Ir pagaliau nuvijau ją į šalį. Esama kitos, dar geresnės vietelės. Šmurkštelėjau po tėčio lova.

Tarpas, skiriantis lovos rėmą nuo grindų, buvo gerokai susiaurėjęs – kai lindau čia paskutinį kartą, prisimenu, buvo kur kas erdviau. Vieną petį spaudė atostogų lagaminas, dienos šviesoje toks pat pilkas kaip ir palovio tamsoje. Jame buvo sukrauti visokiausi vasariniai niekniekiai: saulės akiniai, atsarginė fotoaparato juostelė, maudymosi kostiumėlis, kurio mama niekada nedėvėjo, bet kažkodėl ir neišmetė. Kitoje pusėje aptikau kartoninę dėžutę. Mano pirštai užčiuopė gofruotą atvartą, įsmuko vidun ir ėmė grabalioti. Susiraizgiusi kalėdinių lempučių girlianda. Plunksnomis išpuoštas angelas. Kai paskutinį kartą buvau palindusi po šita lova, dar tikėjau, kad jis ir yra Kalėdų Senelis. Dabar – jau nebe. Ar tai ir yra vienas požymių, kad aš jau suaugusi?

Rangydamasi iš palovio, užkliudžiau seną apskritą skardinę nuo sausainių. Štai ji, kyšo iš po nėriniuoto užtiesalo krašto. Tą skardinę prisiminiau – riogsojo čia ištisą amžinybę. Ant dangtelio, užvožto pernelyg tvirtai, kad įstengčiau nuimti, – Škotijos uolų, apaugusių kėniais, vaizdelis. Nė nesusimąsčiusi dabar vėl pabandžiau atvožti skardinę. Dangtelis, mano užaugusių ir jau gerokai stipresnių pirštų stumtelėtas, nuslydo taip lengvai, kad net krūptelėjau. Dėžutėje gulėjo tėčio pasas ir pluoštas skirtingo didumo popierių. Kažkokie blankai – spausdinti, užpildyti ranka. Tai šen, tai ten – vienas kitas parašas.

Man matyti – reiškia skaityti. Taip buvo visada. Tuojau pat ir kibau sklaidyti tuos popierius. Tėvų santuokos liudijimas. Vieno ir kito gimimo liudijimas. Mano pačios gimimo liudijimas. Išspausdintas raudonomis raidėmis ant kreminio popieriaus. Tėčio pasirašytas. Kruopščiai sulanksčiau jį taip, kaip buvo, padėjau į krūvelę kitų, jau perskaitytų dokumentų, paėmiau dar vieną popierių. Še tau – lygiai toks pat. Visai sutrikau. Kodėl kažkam šovė į galvą išrašyti man du gimimo liudijimus?

Ir tada akis užkliuvo už to, kas svarbiausia. Tas pats tėvas, ta pati motina, ta pati gimimo data, ta pati gimimo vieta, – bet kitas vardas .

Kas tą akimirką mane ištiko? Galvoje viskas subyrėjo – ir tuoj pat susidėliojo iš naujo, tik jau kita tvarka; retsykiais smegenyse ima ir tarsi persitvarko kaleidoskopo stikliukai.

Turėjau seserį dvynę.

Nepaisydami smegenyse užkunkuliavusios sumaišties, smalsūs mano pirštai išlankstė dar vieną dokumentą.