Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Tai daugmaž ir viskas, ką aš žinojau apie Vidą Vinter tą vakarą, kai suradau laišką. Ne kažin kas. Bet, kai pagalvoji, tikriausiai žiniomis apie ją nenusileidžiu bet kam kitam. Mat, nors visi žinojo, kas tokia Vida Vinter, – žinojo vardą, galėjo atpažinti veidą, buvo skaitę jos knygas – vis dėlto niekas negalėjo tvirtinti, kad ją pažįsta. Savo paslaptimis ji garsėjo ne mažiau nei kūriniais, tad buvo tobula mįslė.

O dabar, jei galima tikėti laišku, Vida Vinter panūdo papasakoti apie save tiesą. Vien šito pakaktų sužadinti smalsumui, bet dar labiau knietėjo perprasti štai ką: kodėl ji įsigeidė tiesą atskleisti man ?

MARGARETOS ISTORIJA

Galų gale pakilusi nuo laiptų, pasinėriau į knygyno tamsą. Tam, kad rasčiau kelią, man nereikėjo grabaliotis lempos jungiklio. Knygyną pažinojau taip, kaip žmogus kitąsyk pažįsta įprastas vaikystės vieteles. Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata: grūdėta, drobe aptraukta Danielso „Žemėlapių sudarinėjimo istorijos“ nugarėlė, sutrūkinėjusia oda įrišti Lakunino surašyti Sankt Peterburgo Kartografijos Akademijos susirinkimų protokolai, sučiuręs aplankas, kuriame sudėti jo sudaryti žemėlapiai: ranka braižyti, ranka nuspalvinti. Galėtumėte užrišti man akis ir pastatyti mane bet kurioje trijų šio knygyno aukštų vietoje: man pakaktų pirštų galiukais paliesti knygas – ir pasakyčiau, kur esu.

Čia, „Lea antikvariate“, lankytojų reta – per dieną jų užsuka vos pustuzinis, ne daugiau. Tiesa, pajuntame pagyvėjimą rugsėjo mėnesį, kai mus užplūsta studentai – jiems reikia apsirūpinti tekstų rinkiniais naujiems mokslo metams; paskui, gegužį, jie vėl sugrįžta ir atneša vadovėlius atgal. Šias knygas tėtis vadina „migruojančiomis“. Išskyrus šiuos du antplūdžius, kitąsyk mes per visą dieną nesulaukiame nė vieno pirkėjo. Kiek­vieną vasarą pas mus užeina ir vienas kitas turistas – išklydę iš gerai išmintų turistinių maršrutų, jie kartais, smalsumo genami, įžengia iš saulėkaitos į knygyno prietemą ir valandėlei stabteli ant slenksčio mirksėdami, kol apsipranta akys. Toliau viskas priklauso nuo to, ar labai jie būna pavargę laižyti ledus ir stebėti upe plaukiojančias plokščiadugnes valtis: vieni įsigeidžia kelias minutes pabūti tykioje knygyno ūksmėje, kiti – ne. Šiek tiek dažniau čia apsilanko tikri knygų mėgėjai, jie iš kažkelintų lūpų išgirdę apie mus ir kokiais nors vėjais atsidūrę netoli Kembridžo ateina pas mus specialiai. Jų veiduose, kai įžengia per slenkstį, šviečia lūkestis, būna, dar ima ir atsiprašo mūsų už sutrukdymą. Šitie žmonės vienas malonumas – tykūs, draugingi kaip ir pačios knygos. Tačiau užvis dažniausiai knygyne gali rasti tiktai tėtį, mane ir knygas.

Jei pamatytumėte, kaip mažai mes sulaukiame pirkėjų, jums neišvengiamai iškiltų klausimas: tai kaipgi jie suduria galą su galu? Bet reikia pasakyti štai ką: jei vertinsime finansiniu požiūriu, knygynas – tik šalutinė mūsų veiklos sritis. Tikrasis verslas visai kitur. Visos mūsų pajamos – iš maždaug pustuzinio sandėrių per metus. Štai kaip tai vyksta: tėtis žino visas garsiausias pasaulio kolekcijas ir visus garsiausius kolekcionierius. Jei sumanytumėte stebėti jį per kokį aukcioną ar knygų mugę, kur jis nuolat lankosi, būtinai atkreiptumėte dėmesį, kad prie jo nuolat prieina nekrintantys į akis asmenys, apsirengę nekrintančiais į akis drabužiais ir pasivedėję į šalį persimeta su juo keliais pusbalsiu ištartais žodžiais. Jų žvilgsnis visada labai ramus. Galbūt jis žinąs ... – klausia jie tėčio. – Gal jam tekę girdėti, ar ... Tuomet paminimas knygos pavadinimas. Tėtis atsako jiems miglotai. Be reikalo kurstyti vilčių – neverta. Paprastai siūlo galas niekur neveda. Bet, kita vertus, jei jis kada nors ką nugirsiąs... Tuomet tėtis užsirašo asmens adresą mažytėje užrašų knygutėje žaliais viršeliais – jeigu jo ten dar nėra. Paskui gana ilgai nieko neatsitinka. Bet vėliau – po kelių mėnesių, gal net po metų, iš anksto niekad neįspėsi – kokiame nors kitame aukcione, kokioje nors kitoje knygų mugėje tėtis sutinka vieną ar kitą asmenį ir labai atsargiai pasiteirauja jo, galbūt... Čia vėl paminimas knygos pavadinimas. Tuo dažniausiai viskas ir baigiasi. Vis dėlto retsykiais šitokį pokalbį seka pasikeitimas laiškais. Tėtis sugaišta baisybę laiko, rašydamas laiškus. Prancūziškai, vokiškai, itališkai, būna – netgi lotyniškai. Devynis kartus iš dešimties laiškas būna trumpas, vos poros eilučių, mandagus neigiamas atsakymas. Bet retsykiais – kokį pustuzinį kartų per metus – laiškas virsta kelionės pranašu. Nukeliavęs vienur, tėtis paima knygą, tada pristato ją kitur. Retai kada kelionėje užtrunka ilgiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas. Šešiskart per metus. Štai koks tikrasis mūsų pragyvenimo šaltinis.

Iš paties knygyno mes beveik nieko neuždirbame. Tai mūsų jauki vietelė, kur rašome ir skaitome laiškus. Kur stumiame valandas, laukdami kitos tarptautinės knygų mugės. Mūsų banko valdytojo nuomone, knygynas yra ne kas kita, tik maloni silpnybė, kurią tėtis, sėkmingų sandorių dėka, gali turėti. Bet iš tikrųjų man ir tėčiui – nesakau, kad realybė visiems turi būti vienoda, – knygynas yra egzistencijos centras. Tai knygų talpykla – saugus būstas visiems tiems tomams, kuriuos kadaise kažkas rašė su meile ir kurie dabar, regis, jau niekam nebereikalingi.

Ir dar – tai puiki vieta skaityti.

Džeinė Ostin, rašoma Austen – tai A; seserys Brontė – tai B, Čarlzas Dikensas – Charles Dickens – tai C ir D. Ne kur kitur, o knygyne išmokau abėcėlę. Tėtis vaikštinėdavo tarp lentynų, laikydamas mane ant rankų, aiškindavo, jog knygos išdėliotos abėcėlės tvarka, ir mokydavo pažinti raides. Čia aš išmokau ir rašyti – perrašinėdama autorių pavardes ir knygų pavadinimus ant kartotekos kortelių, kurios ir po šiai dienai, netgi prabėgus trisdešimčiai metų, vis dar guli mūsų katalogo dėžutėse. Knygynas buvo mano namai ir mano darbas. Tai buvo kur kas geresnė mokykla už bet kokią mokyklą, o vėliau tapo ir mano nuosavu universitetu. Tai buvo mano gyvenimas.

Tėtis niekada nebruko man jokios knygos, nė vienos niekad nebuvo ir uždraudęs. Leido man laisvai klajoti ir ganytis, rinktis pačiai: ir tinkamus leidinius, ir nelabai. Tad aš ir skaičiau smurtingus kruvinus pasakojimus apie senovės didvyrius – devynioliktojo amžiaus tėvų nuomone, tokios knygos tiko skaityti vaikams, – skaičiau ir gotiškąsias vaiduoklių istorijas, vaikams, savaime aišku, užgintas. Krimtau krinolinuotų senmergių varginančių kelionių į pavojingus kraštus aprašymus, gilinausi į gerų manierų ir etiketo vadovėlius, skirtus jaunoms damoms iš gerų šeimų; skaičiau knygas su paveikslėliais ir be paveikslėlių, skaičiau angliškai ir prancūziškai, skaičiau knygas net tomis kalbomis, kurių visiškai nesuprasdavau – pakakdavo įspėti vieną kitą žodį, ir siužetas sėkmingai imdavo klostytis mano pačios galvoje. Knygos. Knygos. Knygos.

Mokykloje niekam neprasitardavau apie šį begalinį skaitymą knygyne. Archajiškosios prancūzų kalbos nuotrupos, kurių prisigraibstydavau senose gramatikose, prasiskverbdavo į mano rašinius, bet mokytojai niekad nesuuosdavo jų kilmės – laikė jas paprasčiausiomis rašybos klaidomis, kurių vis dėlto taip ir nesugebėjo išravėti. Retsykiais per istorijos pamokas viena ar kita detalė sujudindavo kokį nors giliai, tik be jokios tvarkos atminty glūdintį žinių klodą – žinių, kurias sukaupiau, karštligiškai rydama knygas namuose. Karolis Didysis? – susimąstydavau. Nejaugi tai tas pats mano Charlemagne ? Tas, iš knygyno? Tokiais atvejais net nepraverdavau burnos, taip mane priblokšdavo netikėtas susidūrimas tų dviejų pasaulių, tarp kurių įprastomis aplinkybėmis nebūtum radęs jokių sąlyčio taškų.