Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Mirties liudijimas.

Mano dvynė mirusi.

Pagaliau supratau, kas yra toji dėmė, kurią visąlaik jaučiau savyje.

Nors atradimas mane pribloškė, iš tiesų labai nesistebėjau. Šiaip ar taip, širdyje nuolat krebždėjo nuojauta. Žinojimas – toks įprastas, kad jo net nereikėjo išreikšti žodžiais, – jog esama dar kažko . Tarsi pats oras kiek dešiniau nuo manęs būtų truputį kitoks. Drumstas šviesos krešėjimas. Kažkas, toks ypatingas, kad imdavo virpėti tuštuma. Blyškus mano šešėlis.

Prispaudusi delnus prie dešiniojo šono, aš pakreipiau galvą, nosimi beveik įsiremdama į petį. Nevalingas judesys – nuo seno nejučia atsistoju kaip tik tokia poza, jei užklumpa skausmas, jei ko nors sutrinku ar pakliūnu į keblią situaciją. Iki šiol niekad nesusimąstydavau apie tai – poza man pernelyg įprasta, bet dabar didysis atradimas atskleidė jos reikšmę. Aš ieškojau dvynės sesers paramos. Žvilgsniu ieškojau jos ten, kur ji turėjo būti. Greta manęs.

Kai, išvydusi tuos du popieriaus lakštus, jau atitokau tiek, kad mano pasaulis vėl ėmė lėtai suktis aplink savo ašį, susivokiau: tai štai kas . Netektis. Sielvartas. Vienatvė. Jausmas, lydėjęs mane visą gyvenimą, visąlaik buvęs šalia, o drauge – atskyręs nuo kitų žmonių; dabar, kai suradau gimimo liudijimus, pagaliau supratau, kas tai yra. Mano sesuo.

Praslinko nemažai laiko, bet galiausiai išgirdau, kaip apačioje atsidaro virtuvės durys. Nutirpusiomis, adatėlių smaigstomomis kojomis nuslinkau iki laiptų aikštelės ir apačioje išvydau ponią Rob.

– Viskas gerai, Margareta?

– Taip.

– Gal tau ko nors reikia?

– Ne.

– Jeigu prireiks, atbėk pas mane.

– Gerai.

– Tavo mama ir tėtis, jie ilgai nebetruks.

Ji išėjo.

Sudėjau dokumentus atgal į skardinę dėžutę, šią vėl pastūmiau po lova. Išspūdinau iš miegamojo, paskui save uždariau duris. Vėl atsidūrusi priešais vonios veidrodį, net krūptelėjau, kai mano akys susitiko su kitomis akimis. Nuo jos žvilgsnio ėmė dilgčioti veidą. Juste jutau savo griaučius po oda.

Dar vėliau ant laiptų sugirgždėjo tėvų žingsniai.

Atidariau duris, ir tėtis stipriai apglėbė mane dar laiptų aikštelėje.

– Šaunuolė, – tarė jis. – Kur pažvelgsi – visur tvarka.

Mama atrodė išbalusi ir pavargusi. Dabar jai tikriausiai skaudės galvą – kaip visada, kai tenka kur nors išeiti pasižmonėti.

– Taip, – ištarė ji. – Gera mergaitė.

– Na, ir kaip tau sekėsi, mieloji? Nepakyrėjo sėdėti vienai namuose?

– Viskas buvo puiku.

– Net neabejojau, kad taip ir bus, – tarė tėtis ir nesusilaikęs vėl stvėrė mane į glėbį – tvirtai ir džiaugsmingai suspaudė abiem rankomis, pakštelėjo į viršugalvį. – Jau metas į lovą. Tik nevakarok pernelyg ilgai su knyga.

– Nevakarosiu.

Trupučiuką vėliau išgirdau, kaip bruzda tėvai: jie ruošėsi gulti. Tėtis atidarė vaistų spintelę, ieškodamas piliulių mamai, paskui įpylė į stiklinę vandens. Paskui pasigirdo jo balsas, tariantis pernelyg dažnai kartojamus žodžius: „Gerai išsimiegok, rytą jausies visai kitaip.“ Užsidarydamos trakštelėjo svečių kambario durys. Dar kelios akimirkos – ir sugirgždėjo lova kitame kambaryje, girdėjau, kaip spragtelėjo lempos jungiklis.

Tada aš jau žinojau, kodėl kartais gimsta dvyniai. Viena ląstelė, iš kurios paprastai išsivysto vienas asmuo, dėl nesuprantamų priežasčių skyla – ir tada gimsta ne vienas, o du identiški žmonės.

Aš – iš dvynių.

Bet mano dvynė sesuo mirė.

Ką man iš tiesų reiškia šitas atradimas?

Palindau po antklode ir prispaudžiau delną prie sidabriškai rausvo puslankio apgamo ant juosmens. Šešėlis, kurį man paliko sesuo. Tarsi koks kūno archeologas ėmiausi tyrinėti savo kūną, ieškodama jo senovės istorijos pėdsakų. Buvau visiškai atšalusi, kaip lavonas.

Nepaleisdama iš rankos laiško, išėjau iš knygyno ir ėmiau kopti laiptais viršun, į savo butą. Knygos karaliavo trijuose pirmuosiuose aukštuose, kuo aukščiau, tuo labiau siaurėjo laiptai. Lipdama jais ir po vieną išjunginėdama šviesas paskui save, mintyse jau ėmiau formuluoti mandagias atsisakymo frazes. Turbūt galėčiau panelei Vinter parašyti, kad aš – toli gražu ne ta biografė, kurios jai reikėtų. Šiuolaikinė literatūra manęs ir suvis nedomina. Nesu perskaičiusi nė vienos panelės Vinter knygos. Mano įprasta aplinka – bibliotekos ir archyvai, per visą gyvenimą nė karto nesu ėmusi interviu iš gyvo rašytojo. Kur kas jaukiau jaučiuosi mirusiųjų draugijoje, šalia gyvųjų, tiesą sakant, tuojau imu nervintis.

Vis dėlto pastarojo dalyko minėti laiške tikriausiai neverta.

Nebeturėjau ūpo gamintis ko nors užkąsti. Pasitenkinsiu puodeliu kakavos.

Laukdama, kol užkais pienas, žvelgiau pro langą. Veidas stikle buvo toks blyškus, kad galėjau kiaurai jį įžiūrėti dangaus juodumą. Prispaudžiau skruostą prie to šalto ir glotnaus stiklinio skruosto. Jeigu kas būtų mus išvydęs, iškart būtų supratęs: kad ne tas stiklas, mūsų išvis nebūtų įmanoma atskirti.

TRYLIKA PASAKŲ

A tskleiskite tiesą . Laiško žodžiai taip ir įstrigo man galvoje, atrodė, jie plakasi manojo pastogėje įrengto buto palubėje, po šlaitiniu stogu, panašiai kaip plakasi netyčia į kaminą nusprūdęs paukštis. Nieko nuostabaus, kad nuoširdus vaikino prašymas surado atbalsį mano širdyje: juk man pačiai irgi niekas nepasakė tiesos, tiesa buvo paslėpta, kad atkapstyčiau ją slapčia, vienumoje. Atskleiskite man tiesą . Tataigi.

Vis dėlto pasiryžau išmesti laiško žodžius iš galvos.

Laiko liko visai nebedaug. Tad paskubomis suskatau ruoštis. Įpuoliau į vonią, nusiprausiau, išsivaliau dantis. Be trijų minučių aštuntą, jau apsivilkusi naktinius marškinius ir įsispyrusi į šlepetes, laukiau, kol užkunkuliuos vanduo virdulyje. Greičiau, greičiau. Be minutės aštuonios. Karšto vandens butelis jau paruoštas, prisipyliau stiklinę vandens iš čiaupo. Laikas – lemiamas veiksnys. Mat lygiai aštuntą valandą ateis pasaulio pabaiga. Tai – skaitymo metas.

Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas – štai mano vartai į kitą pasaulį. Tačiau šį vakarą magija kažkodėl neveikė. Siužeto siūleliai, palikti palaidi praėjusią naktį, per dieną nežinia kodėl nuspuro, įsitikinau, kad nebeprisiverčiu sutelkti dėmesio į tai, kaip jie galų gale susipins į vientisą audinį. Iš paskutiniųjų stengiausi įsikibti į kokią nors siužeto giją, bet, kai tik jau, regis, pavykdavo, kaipmat prasismelkdavo balsas – atskleiskite man tiesą ; jis iškart atpalaiduodavo sumegztą mazgą ir siūlgaliai vėl likdavo kadaruoti išsidraikę.

Ranka jau pati siekė senų numylėtinių: „Moteris baltais drabužiais“, „Vėtrų kalnas“, „Džeinė Eir“...

Ir vis tiek nieko nepešiau. Atskleiskite man tiesą ...

Skaitymas lig šiol dar niekad nebuvo manęs apvylęs. Juo vieninteliu visada galėjau pasikliauti be jokių išlygų. Aš išjungiau šviesą, nuleidau galvą ant pagalvės ir pabandžiau užmigti.

Balso aidas. Istorijos nuoplaišos. Tamsoje girdėti tik dar aiškiau. Atskleiskite man tiesą ...

Antrą valandą nakties išsiropščiau iš lovos, užsitempiau kojines, atsirakinau buto duris ir, susisupsčiusi į chalatą, nutykinau siaurais laiptais į knygyną.

Knygyno gale yra toks mažytis kambarėlis, iš tiesų ne ką didesnis už spintą – čia mes pakuojame knygas, jei prireikia išsiųsti paštu. Kambarėlyje stovi stalas, o ant lentynos sukrauta stirta rudo vyniojamojo popieriaus, žirklės, virvutės kamuolys. Ir dar ten stovi paprasčiausia medinė spintelė, o joje – koks tuzinas knygų.