Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Spintelės turinys keičiasi retai. Jeigu užmestumėte akį į ją šiandien, aptiktumėte tuos pačius leidinius, kuriuos ten mačiau aną naktį: viena knyga paguldyta, be viršelio, greta – storas tomas su bjauriais įspaudais odiniame viršelyje. Šalia šių stovi dvi knygos lotynų kalba. Senovinė Biblija. Trys botanikos leidiniai, du – istorijos ir vienišas sučiuręs astronomijos traktatas. Dar viena japoniška knyga, viena – lenkiška, keletas eilėraščių rinkinių senąja anglų kalba. Kodėl šias knygas mes laikome atskirai? Kodėl jos nestovi tvarkingai suženklintose mūsų lentynose, joms prideramose vietose greta kitų tomų? Ogi štai kodėl: spintelė kambarėlyje yra mūsų saugykla, kur saugome pačius vertingiausius leidinius, retenybes. Šios kelios knygos vertos maždaug tiek pat, kiek visi kiti knygyno lobiai drauge sudėjus.

Knyga, kurios dabar man prisireikė, – nedidukas tomelis kietais viršeliais, maždaug keturių colių pločio ir šešių – aukščio, išleista vos prieš kokius penkiasdešimt metų, į šią senienų draugę visai netiko. Ji įsimaišė čia gal prieš porą mėnesių – tėtis tikriausiai bus padėjęs ją į spintelę vien per neapsižiūrėjimą; ketinau, progai pasitaikius, paklausti jo apie tai ir perkelti knygą į deramą jai vietą kurioje nors lentynoje. Vis dėlto dėl viso pikto užsitempiau baltas pirštinaites. Tokias pirštines irgi laikome spintelėje ir niekada neliečiame šių knygų plikomis rankomis, mat egzistuoja toks keistas paradoksas: kaip knygos atgyja, kai jas skaitome, lygiai taip pat riebalai nuo mūsų pirštų galiukų naikina jas, kai sklaidome puslapius. Šiaip ar taip, popierinis knygos viršelis buvo sveikutėlis, lapų kampučiai neatspurę, tad knyga – pavydėtinai geros būklės; ją populiarioje serijoje išleido viena, tiesa, dabar jau nebeegzistuojanti leidykla, garsėjusi puikia leidinių kokybe. Tikrai patrauklus tomelis, be to, dar pirmasis leidimas, ir vis tiek knyga – toli gražu ne iš tų, kokios paprastai guli Lobyne. Per išpardavimus ar kokiame kaimo blusturgyje kitų tos pačios serijos knygų gali gauti vos už kelis pensus.

Popierinis viršelis buvo žalios ir grietinėlės spalvų: fonas – žuvies žvynus primenantis ornamentas, jame palikti du stačiakampiai: viename – piešinys, undinės kontūras, kitame – autoriaus pavardė ir pavadinimas. Vida Vinter. Trylika permainų ir nevilties pasakų .

Spintelę užrakinau, padėjau raktą ir žibintuvėlį į vietą, tada vėl užkopiau laiptais aukštyn ir smukau į lovą su knyga pirštinėtoje rankoje.

Skaityti jos neketinau. Bent jau ne visą. Tik peržvelgsiu vieną kitą puslapį – štai ką ruošiausi padaryti. Perskaitysiu keletą frazių – galbūt gana raiškių, gana sodrių, kad užgožtų žodžius iš laiško, vis dar įkyriai besisukančius galvoje. Su ugnim kovok ugnimi, sako žmonės. Tad perskaitysiu porą sakinių, gal kokį puslapį – gal tada man pagaliau pavyks užmigti.

Nuėmiau nuo dulkių sergstintį aplanką, saugiai padėjau į tam skirtą stalčių. Atsarga gėdos nedaro niekad, netgi kai mūvi pirštines. Atsiverčiau knygą ir giliai įkvėpiau. Senų knygų kvapas toks aštrus, toks sausas, kad beveik junti jo skonį liežuviu.

Užmesiu akį į prologą. Tik keletą žodžių.

Tačiau jau pirmosios eilutės prikaustė žvilgsnį.

Vaikai mitologizuoja savo gimimą. Tai visuotinis reiškinys. Norite pažinti kokį nors žmogų? Perprasti jo širdį, protą ir sielą? Paprašykite, kad papasakotų apie savo gimimą. Tai, ką išgirsite, nebus tiesa – tai bus išgalvota istorija. Bet niekas apie žmogų tiek nepasakys, kiek toji išgalvota istorija.

Tarytum būčiau įkritusi į gilų vandenį.

Valstiečiai ir princai, dvaro prievaizdai ir kepėjai, pirkliai ir undinės – visi personažai susyk pasirodė pažįstami. Tokių ir panašių pasakų jau esu skaičiusi šimtus, tūkstančius kartų. Tai buvo pasakos, kurias žinojo visi. Bet, vos spėjau įsiskaityti, jausmas, kad jos pažįstamos, sparčiai ėmė sklaidytis. Pasakos tapo neregėtos negirdėtos. Visiškai naujos. Jų personažai – toli gražu ne paspalvinti manekenai, kuriuos prisimenu iš iliustruotų vaikystės knygų, dar vieną kartą suvaidinantys pagal tą patį scenarijų. Jie buvo žmonės . Kraujas, nuvarvėjęs iš princesės piršto, kai ji palietė verpimo ratelį, iš tiesų buvo šlapias. Karaliaus ašaros, kai jam atnešė kietai įmigusią dukterį, paliko ant veido degančias druskingas dėmes. Visi pasakojimai buvo persmelkti netikėtos, nepažįstamos nuotaikos. Kiekvienas personažas pasiekė išsvajotą tikslą: karaliaus dukterį pažadino nepažįstamojo pabučiavimas, pabaisa nusimetė žvėries kailį ir liko plikas kaip bet kuris žmogus, undinė išmoko vaikščioti; tačiau tik tada, kai buvo jau per vėlu, jie suprato, kokią kainą tenka mokėti už galimybę išvengti savo lemties. Kiekviena „o po to jie gyveno ilgai ir laimingai“ pabaiga buvo atmiešta kartėlio. Lemtis, iš pradžių tokia nuolaidi, tokia išmintinga ir atvira bet kokioms deryboms, galų gale už laimę atseikėdavo žiauriu kerštu.

Pasakos buvo žiaurios, gniuždančios, draskančios širdį. Aš likau sužavėta.

Kai skaičiau jau dvyliktąją pasaką – apie Undinę, mane ėmė gnybti nerimas, nėmaž nesusijęs su pasakos siužetu. Dėmesys nejučia krypo kitur – dešiniosios rankos nykštys ir smilius primygtinai siuntė žinią: puslapių liko visai nebedaug . Ši įkyriai dūzgianti mintis galiausiai sustiprėjo tiek, kad neiškentusi pakreipiau knygą ir pasižiūrėjau. Ogi iš tikrųjų. Tryliktoji pasaka turėtų būti visiškai trumputė.

Vėl kibau skaityti, užbaigiau dvyliktąją pasaką, perverčiau puslapį.

Ničnieko. Pabaiga.

Pasklaidžiau knygą, perverčiau kelis puslapius atgal, paskui – vėl pirmyn. Nieko neradau.

Tryliktosios pasakos išvis nebuvo.

Smegenyse sudūzgė; man apsvaigo galva, kaip kartais atsitinka narui, pernelyg staigiai išnėrusiam iš jūros gelmės.

Lėtai, vieną po kitos, vėl ėmiau suvokti kambario daiktus. Lovatiesė, knyga mano rankoje, lempa, vis dar blyškiai šviečianti, nors jos šviesa jau gerokai atmiešta brėkšmos, besismelkiančios pro plonas užuolaidas.

Aušo rytas.

Vadinasi, skaičiau ištisą naktį.

O tryliktosios pasakos nebuvo.

* * *

Tėtis sėdėjo knygyne, rankomis susiėmęs už galvos. Išgirdęs laiptuose mano žingsnius, pakėlė akis ir pažvelgė į mane, jo veide nebuvo likę nė lašelio kraujo.

– Kas atsitiko? – šokau prie jo.

Jis buvo pernelyg priblokštas, kad įstengtų bent žodį ištarti, tik beviltiškai skėstelėjo rankomis, paskui delnais vėl užsidengė siaubo pritvinkusias akis. Jam ištrūko aimana.

Mano delnas pakibo virš jo peties, bet aš nepratusi žmonių liesti, tad ranka nuslydo ant nertinio, kurį tėtis buvo užmetęs ant kėdės atlošo.

– Gal galėčiau kuo nors padėti? – paklausiau.

Kai pagaliau jis prabilo, balsas skambėjo kimiai, buvo aiškiai justi, koks jis išsekęs ir sukrėstas.

– Reikia skambinti į policiją. Tuojau... Tuojau...

– Į policiją? Tėti... kas atsitiko?

– Įsilaužimas. – Jis ištarė šį žodį taip, kad nuskambėjo lyg „pasaulio pabaiga“.

Suglumusi apsidairiau. Neatrodė, kad kas būtų pajudinta, visur švaru, gražu, knygos tvarkingai išrikiuotos lentynose. Rašomojo stalo stalčiai neišlaužti, lentynos neišknistos, langas neišdaužtas.

– Spintelė, – dar ištarė tėtis, ir tada man atsivėrė akys.

– Ak, taip, „Trylika pasakų“, – tariau tvirtai. – Viršuje, mano kambaryje. Knygą paėmiau aš.

Tėtis įsistebeilijo į mane. Jo veide neapsakomas palengvėjimas grūmėsi su didele nuostaba.