Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Tragedija viską pakeičia.

Gimiau aš, ir mergina iš vestuvinės nuotraukos išnyko.

Užsižiūrėjau į negyvą sodą. Už lango blėso paskutinieji dienos gaisai, o mano šešėlis, išsklidęs stikle, žvelgė į negyvą kambarį. Kažin, dingtelėjo man, kaip mes jai atrodome? Ką ji galvoja apie mūsų pastangas įtikinti save pačius, kad tai yra gyvenimas ir mes iš tikrųjų jį gyvename?

ATVYKIMAS

Iš namų išvažiavau eilinę žiemos dieną, o paskui mano traukinys mylių mylias dundėjo po balzgana dangaus marška. Paskui persėdau į kitą traukinį, ėmė telktis debesys. Juo toliau į šiaurę važiavau – juo tamsesni ir tirštesni, juo labiau išpampę. Regėjos, bet kurią akimirką į lango stiklą subarbens pirmieji lašai. Bet lyti taip ir nepradėjo.

Harougeite mane pasitikęs tamsiaplaukis barzdyla, panelės Vinter vairuotojas, nebuvo linkęs leistis į šnekas. Aš tuo tik džiaugiausi: kadangi nereikėjo kalbėtis, galėjau į valias apžiūrinėti nepažįstamus vaizdus, išsiskleidusius man prieš akis, kai tik išriedėjome iš miestelio. Iki šiol dar niekad nebuvau nuvažiavusi į šiaurę. Tyrinėjimai kitąsyk nuvesdavo mane iki Londono, kartą ar du – netgi kitapus Lamanšo, į Paryžiaus bibliotekas ir archyvus. O Jorkšyrą pažinojau tik iš romanų, beje, netgi ne mūsų amžiaus romanų. Kai tik miestelis liko už nugaros, aplink bematėm visai nedaug šiuolaikinio pasaulio ženklų, norėdama galėjau visai nesunkiai patikėti, kad važiuoju gilyn ne tik į retai gyvenamą kaimo vietovę, bet ir gilyn į praeitį. Pakeliui pabirę kaimeliai atrodė keistai žavūs su savo bažnyčiomis, aludėmis ir akmeniniais namukais; kuo toliau, tuo mažesni, tuo atokiau vienas nuo kito, kol galiausiai liko tik pliki žiemiški laukai su šen ir ten prisiglaudusia vieniša ferma. Dar kiek vėliau nebeliko ir fermų, ėmė temti. Priekiniai automobilio žibintai iš sutemų plėšė tik bespalvio, blankaus kraštovaizdžio ruožus: jokių sienų, jokių tvorų ar gyvatvorių, jokių pastatų. Vien tik begalinis kelias, net be šalikelių, o abipus jo – banguojančios tamsios platybės.

– Čia jau pelkynai? – paklausiau.

– Taip, – atsakė vairuotojas.

Pasilenkiau arčiau lango, bet visa, ką galėjau įžiūrėti, buvo tik vandens prisisunkęs dangus, iki nejaukumo žemas, kone spaudžiantis žemę, kelią, automobilį – mane persmelkė klaustrofobijos šuoras. Vos per kelis žingsnius priekyje tamsa sugėrė netgi automobilio žibintų šviesos juostas.

Jokiomis rodyklėmis nepaženklintoje kryžkelėje išsukome iš kelio ir dar gal porą mylių kratėmės akmenuotu šunkeliu. Dukart buvome sustoję: vairuotojas atidarė vartus, paskui vėl uždarė mums už nugaros. Tada, šokčiodami ir kratydamiesi, yrėmės dar kokią mylią.

Panelės Vinter namai tamsoje glaudėsi tarp dviejų aukštumėlių, beveik kalvų – atrodė, kad jos jungiasi viena su kita, slėnis ir pastatas atsivėrė tik už paskutiniojo posūkio. Dangus jau liejosi raudoniu, išmargintu indigo mėlio ir parako pilkšvumo dėmėmis, o jo gaubiamas gyvenamasis namas gūžėsi ilgas, žemas ir labai tamsus. Vairuotojas atidarė man automobilio dureles; vos išlipusi išvydau, kad jis jau iškėlęs ir mano kelionkrepšį, o pats pasiruošęs važiuoti sau ir palikti mane vienui vieną prie neapšviesto prieangio. Į mane dėbsojo juodutėliai, grotuotomis langinėmis užvarstyti langai, niekur nebuvo nė menkiausio ženklo, kad čia gyventų žmonės. Visas pastatas, sakytum, sulindęs giliai į save, regis, vengė prisileisti artyn bet kokį svečią.

Paskambinau varpeliu. Jo tilindžiavimas nuskambėjo keistai dusliai drėgmės prisisunkusiame ore. Laukdama dairiausi į dangų. Per batų kulnus į mane smelkėsi šaltis; paskambinau dar kartą. Bet prie durų vis dar niekas nepriėjo.

Jau tiesiau ranką skambinti ir trečią kartą, bet staiga net krūptelėjau, užklupta iš netyčių – durys atsivėrė be menkiausio garselio.

Ant slenksčio išdygusi moteris sutiko mane profesionalia šypsena, atsiprašė privertusi taip ilgai laukti. Iš pirmo žvilgsnio ji pasirodė visiškai nekrintanti į akis. Trumpai kirpti, tvarkingai sušukuoti jos plaukai buvo nublukę, tokio pat atspalvio kaip ir oda, akys – nei melsvos, nei pilkos, nei žalios. Vis dėlto tokia blanki ji atrodė ne tiek dėl spalvų stokos, kiek dėl to, kad veidas buvo be jokios išraiškos. Jei akis būtų sušildęs bent menkas jausmų atšvaitas, spėju, jos tikriausiai sužaižaruotų gyvybe. Kol įdėmiai ją apžiūrinėjau, varstoma lygiai tokio pat įdėmaus jos žvilgsnio, man susidarė įspūdis, kad tą bejausmę tuštumą veide ji palaiko tyčia ir su nemenkomis pastangomis.

– Labas vakaras, – pasisveikinau. – Aš – Margareta Lea.

– A, biografė. Laukėme jūsų.

Įdomu, kokia toji nesuvokiama ypatybė, leidžianti vienam žmogui perprasti, kas slypi už apsimestinio kito žmogaus abejingumo? Vos moteris prasižiojo, išsyk supratau, kaip jai neramu. Galbūt emocijos skleidžia kvapą, gal jos turi skonį? O gal mes, patys to nejausdami, perduodame jas per oro vibracijas? Kad ir ką tai galėtų reikšti, aš iš karto, be menkiausios abejonės, suvokiau: moters nuogąstavimų priežastis – anaiptol ne aš asmeniškai, o tiesiog pats faktas, kad išvis atvykau, kad esu svetimas žmogus šiuose namuose.

Ji paragino mane eiti vidun ir man iš paskos uždarė duris. Raktas pasisuko spynoje be garselio, gerai suteptos sklendės nė necyptelėjusios įsmuko į savo angas.

Dar nė nespėjusi nusimesti palto, stovėdama koridoriuje pirmąsyk patyriau pačią didžiausią šių namų keistenybę. Panelės Vinter namuose tvyrojo absoliuti tyla.

Moteris prisistatė vardu – Džudita, pasakė esanti šių namų ūkvedė. Pasiteiravo, kaip man sekėsi kelionėje, pranešė, kokiomis valandomis čia valgoma ir kuriuo metu dažniausiai būna karšto vandens. Jos burna žiopčiojo, bet, vos žodžiai nusprūsdavo nuo lūpų, juos čia pat užtroškindavo ir susiurbdavo nusileidusi tylos antklodė. Kol šitaip ėjome: ji, rodydama kelią, – pirma, aš – iš paskos – per valgomąjį, per svetainę, per muzikos kambarį, ta pati tyla sugerdavo mūsų žingsnius, slopino atveriamų ir vėl užveriamų durų girgždėjimą.

Tyla anaiptol nebuvo magiška: ją lėmė ypač minkšti baldai. Kimštos sofos, apkrautos kaugėmis atlasinių pagalvėlių, medžiaga apmušti suoleliai kojoms, šezlongai ir krėslai, sienos nukabinėtos gobelenais, tokie pat gobelenai panaudoti ir vietoj užtiesalų medžiaga aptrauktiems baldams. Grindys, net menkiausias sklypelis, užtiestos kilimais, ant kilimų pakloti mažesni kilimėliai ar kiliminiai takeliai. Damastinės užuolaidos ant langų dengė ir dalį sienų. Panašiai kaip sugeriamasis popierius sugeria rašalą, taip ir visa ši gausybė vilnos bei atlaso susiurbė garsus; skirtumas buvo tik vienas: sugeriamasis popierius sutraukia tik rašalo perteklių, o ši gausybė medžiagos, regis, susiurbdavo pačią kiekvieno ištarto žodžio esmę.

Neatsilikdama pėdinau paskui ūkvedę. Sukiojomės tai kairėn, tai dešinėn, tai dešinėn, tai kairėn, palypėdavome laipteliais tai aukštyn, tai žemyn, kol galiausiai man visiškai susisuko galva. Netrukus jau nėmaž nebesusigaudžiau, kaip šitoks įmantrus interjeras gali atitikti visai plyną pastato išorę. Tikriausiai, nutariau, laikui bėgant, namas buvo aplipdytas begale visokiausių priestatų, galbūt mes atsidūrėme kokiame sparne, kurio iš namo fasadinės pusės nė nebuvo matyti.

– Įprasite, – sujudino lūpas ūkvedė, pažvelgusi man į veidą; aš supratau, ką ji sako, tarytum mokėčiau skaityti iš lūpų.

Galų gale pasiekėme kažką panašaus į laiptų aikštelę ir sustojome. Ūkvedė atrakino duris, už jų išvydau svetainę. Iš šios kažkur vedė dar trejos durys.