Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Linktelėjau – analogija man patiko.

– Skaitytojai, – kalbėjo panelė Vinter, – yra tikri kvailiai. Mano, kiekvienas rašytojo kūrinys būtinai turi būti autobiografinis. Iš tikrųjų taip ir yra, bet anaiptol ne ta prasme, kokia jie įsivaizduoja. Rašytojo gyvenimas turi kaip reikiant supūti, tik tada jis galės išmaitinti pramanytą kūrinį. Tad, aišku, negalėjau leisti, kad žurnalistai ar biografai kapstytųsi po mano praeitį, rankiotų trupinėlius ir nuoplaišas, o paskui užkonservuotų visa tai savo žodžiais. Tam, kad galėčiau rašyti knygas, turėjau palikti savo praeitį praeityje, kad jam skirtą darbą nuveiktų laikas.

Apsvarsčiau jos atsakymą, tada paklausiau:

– O kas dabar atsitiko, jei tai pasikeitė?

– Aš jau sena. Ir ligota. Sudėk šiuodu faktus draugėn, biografe, ir ką gausi? Manau, ne ką kita, o istorijos pabaigą.

Aš prikandau lūpą.

– Kodėl jums neparašius knygos apie save pačiai?

– Uždelsiau, jau per vėlu. Be to, kas manimi patikėtų? Pernelyg dažnai šaukdavau: „Vilkas, vilkas!“

– Atskleisite man visą tiesą? – paklausiau.

– Taip, – patikino ji, bet jos balse vis tiek išgirdau abejonę, nors ji skimbtelėjo vos sekundės dalelytę.

– Kodėl panūdote tiesą papasakoti man ?

Ji patylėjo.

– Žinote ką? Pastarąjį ketvirtį valandos be paliovos ir pati savęs šito klausiu. Koks žmogus jūs esate, panele Lea?

Prieš atsakydama pasitikrinau, ar tvirtai laikosi kaukė ant veido.

– Dirbu knygyno savininko asistente. Ne šiaip knygyno – antikvariato. Dar aš – biografė mėgėja. Spėju, būsite skaičiusi mano straipsnelį apie brolius Landjė?

– Informacijos gana skurdu, ar ne? Jeigu jau mudvi ketiname dirbti drauge, man reikėtų žinoti apie jus kiek daugiau. Juk negaliu imti ir iškloti visų savo gyvenimo paslapčių žmogui, kurio net nepažįstu. Taigi, papasakokite apie save. Kokios jūsų mėgstamiausios knygos? Apie ką svajojate? Ką mylite?

Pasijutau tokia užgauta, kad netekusi žado nebežinojau nė ką sakyti.

– Nagi, sakykite! Dėl Dievo meilės! Nejaugi turėsiu priglausti po savo stogu nepažįstamą žmogų? Nejaugi leisiu, kad nepažįstamas žmogus man dirbtų? Tai būtų visai neprotinga. Sakykite, jūs tikite vaiduokliais?

Pastūmėta kažko stipresnio nei sveikas protas, pašokau iš krėslo.

– Ką jūs darote? Kur susiruošėte? Palaukite!

Žengiau žingsnį, paskui – dar vieną, iš paskutiniųjų stengdamasi nepasileisti tekina, labai aiškiai girdėdama, kaip mano pėdos ritmingai kaukši į grindlentes, o panelė Vinter šūkčiojo man iš paskos su panikos gaidele balse.

– Grįžkite! – sušuko. – Papasakosiu jums istoriją – išties kvapą gniaužiančią istoriją!

Nesustojau.

– Buvo kartą šmėklų apniktas namas...

Jau pasiekiau duris. Pirštai apgniaužė rankeną.

– Buvo kartą biblioteka...

Atvėriau duris ir jau buvau bežengianti į tuštumą anapus jų, kai ji kimiu, ar tik ne baimės kupinu balsu sviedė man paskutinę masalo frazę, – ir šįsyk sustojau lyg įbesta.

– Gyveno kartą dvynės ...

Palūkėjau, kol ore išsisklaidys žodžių skambesys, o tada, kone prieš savo valią, atsigręžiau. Išvydau pakaušį ir dvi drebančias rankas, lėtai kylančias prie nusukto veido.

Atsargiai žingtelėjau žingsnį atgal. Vos mano koja dunkstelėjo į grindis, varinės garbanos susiūbavo, veidas atsisuko į mane.

Net krūptelėjau. Tamsūs akiniai buvo pradingę nuo to veido. Žalios, stiklo skaidrumo ir gyvybingos akys įsistebeilijo į mane ar tik ne maldaudamos. Valandėlę aš tiesiog stypsojau kaip mietas ir spitrėjau į ją. Galiausiai ji vėl prašneko – virpančiu, jau visai nebe Vidos Vinter balsu:

– Panele Lea, malonėkite atsisėsti.

Tarytum pritraukta jėgos, pranokstančios mano valią, nustyplinau prie krėslo ir klestelėjau į jį.

– Nieko negaliu pažadėti, – ištariau nuvargusi.

– O aš ir negaliu reikalauti jokių pažadų, – tykiai atsiliepė ji.

Ką gi, paliaubos.

– Tai kodėl pasirinkote mane? – pakartojau klausimą, ir šįsyk ji man atsakė.

– Pasirinkimą lėmė jūsų straipsnis apie brolius Landjė. Jūs nusimanote apie brolius ir seseris.

– Atskleisite man tiesą?

– Atskleisiu jums tiesą.

Žodžiai lyg ir vienareikšmiai, bet vis tiek pajutau virpulį juos tariančiame balse. Ji tikrai susiruošė atskleisti tiesą, dėl to nėmaž neabejojau. Apsisprendė iškloti visą tiesą. Galbūt net norėjo viską papasakoti. Tik štai pati nelabai tikėjo, kad taip ir padarys. Jos pažadas viską sąžiningai atskleisti buvo bene labiau skirtas įtikinti jai pačiai, nei įkalbėti mane, ir ji, kaip ir aš, puikiausiai girdėjo, kad jis nuskambėjo nelabai įtaigiai.

Dabar jau šį tą pasiūliau aš.

– Užduosiu jums tris klausimus. Apie tokius dalykus, apie kuriuos pati galiu rasti informacijos, apie užfiksuotus faktus. Tada išvažiuosiu iš čia ir patikrinsiu, ar jūsų atsakymai teisingi. Jeigu paaiškės, kad tai, ką būsiu išgirdusi iš jūsų, – tiesa, tuomet priimsiu jūsų siūlomas sąlygas.

– Ak, toji trejeto taisyklė... Trys – magiškas skaičius. Princas privalo susidoroti su trim užduotimis – tik taip laimės gražuolės princesės ranką. Užburta žuvelė pažada žvejui išpildyti tris norus. Trys lokiai, su kuriais susidūrė Auksaplaukė, ir trys paršeliai. Panele Lea, jei norėtumėte užduoti du klausimus – arba keturis, man galbūt pavyktų sumeluoti, bet tris...

Iš specialaus dėklo nugarėlėje išsitraukusi pieštuką, atskleidžiau užrašų knygutę.

– Kokia jūsų tikroji pavardė?

Ji nurijo seilę.

– Tikrai manote, kad verta plėtoti šią temą? Galėčiau papasakoti jums pramanytą istoriją – iš tiesų neblogą, nors ir tvirtinu taip pati. Galbūt tai būtų tiesiausias kelias į visa ko esmę...

Papurčiau galvą.

– Pasakykite, kuo jūs vardu iš tikrųjų.

Krumplių ir rubinų krūvelė jos skreite sukruto, suraibuliavo; atsimušę į brangiuosius akmenis į visas puses patiško liepsnos atšvaitai.

– Aš iš tikrųjų ir vadinuosi Vida Vinter. Atlikau visas privalomas teisines procedūras, kad įteisinčiau šią pavardę, tad dabar galiu šitaip prisistatyti oficialiai ir nėmaž nepameluodama. Sužinoti jūs norite ką kita: pavardę, kurią turėjau anksčiau. Buvęs mano vardas...

Ji patylėjo, lyg grumdamasi su kažkokia vidine kliūtimi, o kai pagaliau ištarė vardą, balsas nuskambėjo pabrėžtinai neutraliai, be jokios intonacijos, tarsi tai būtų svetimos kalbos žodis, kalbos, kurios ji niekada nesimokė.

– Tasai vardas buvo Adelina Marč.

Tarsi norėdama išsklaidyti netgi tą menkutį oro virpėjimą, kurį sukėlė ištarti žodžiai, ji iškart pridūrė, gana aštriai:

– Viliuosi, nepaklausite mano gimimo metų. Aš jau nugyvenau tokį amžių, kai žmogus turi teisę pamiršti, kiek jam metų.

– Apsieisiu ir be metų, jei pasakysite gimimo vietą.

Ji irzliai atsiduso.

– Gautumėte šį tą kur kas geresnio, jei leistumėte papasakoti tai, ką pati norėčiau papasakoti.

– Juk susitarėme. Man reikia trijų kur nors užfiksuotų faktų.

Ji papūtė lūpas.

– Išnaršiusi įrašus aptiksite, kad Adelina Marč gimė švento Bartolomėjaus ligoninėje Londone. Tiesa, aš pati nieku gyvu negalėčiau paliudyti, kad ši detalė – išties teisinga. Nors aš ir išskirtinė asmenybė, nesu ypatinga tiek, kad prisiminčiau savo gimimą.

Užfiksavau ir šią informacijos nuotrupą.

Atėjo metas ir trečiajam klausimui. Turiu prisipažinti, nebuvau parengusi nieko konkretaus. Savo amžiaus atskleisti ji nenorėjo, o gimimo metai man ne kažin kiek ir būtų pravertę. Jos knygos buvo leidžiamos daugybę metų, ir aš tai žinojau, kaip ir pirmosios publikacijos datą, tad galėjau drąsiai tvirtinti, kad jai – ne mažiau nei septyniasdešimt treji ar ketveri, o sprendžiant iš išvaizdos, kad ir kaip ją pakeitė liga bei makiažas, – ir ne daugiau nei aštuoniasdešimt. Šitoks nekonkretumas man nėmaž nekliuvo: žinodama tikrąją pavardę ir gimimo vietą, metus atkapstysiu pati. Atsakymų į pirmuosius du klausimus visiškai pakanka, kad įsitikinčiau, ar išties egzistavo toks asmuo – Adelina Marč. Ko gi dar galėčiau paklausti? Galbūt man labai knietėjo išgirsti kokią nors panelės Vinter istoriją, bet, kai pasipainiojo proga mestelėti netikėtą trečiąjį klausimą, iškart ja ir pasinaudojau.