Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Dabar kai ką man papasakokite, – prašnekau iš lėto, pasverdama kiekvieną žodį. Visuose pasakojimuose apie burtininkus kaip tik trečiasis noras dažniausiai nušluoja viską, ko per didžiausius vargus būna pavykę pasiekti. – Papasakokite ką nors, kas jums nutiko dar tais laikais, kai nebuvote pasikeitusi vardo, bet įvykis turi būti užfiksuotas visiems prieinamuose šaltiniuose.

Koks nors ženklus pasiekimas mokykloje, galvojau aš. Arba pergalė su mokyklos sporto komanda. Žodžiu, koks nors nedidelis laimėjimas, kokie paprastai įamžinami išdidžių tėvų džiaugsmui ir ateities kartų atminimui.

Stojo tyla, man pasirodė, kad panelė Vinter tarytum susigniaužė, susitraukė į pačią savo esybės šerdį; tiesiog mano akivaizdoje ji sakytum pasitraukė pati iš savęs – tik dabar supratau, kaip sugebėjau taip ilgai nepastebėti jos bibliotekoje. Stebėjau jos kevalą ir nejučia žavėjausi: įspėti, kas dedasi po tuo paviršiumi, buvo visiškai neįmanoma.

Galų gale ji išniro iš savo esybės gelmių.

– Ar žinote, kodėl mano knygas lydi tokia sėkmė?

– Manau, priežasties esama ne vienos.

– Galbūt. Bet pati svarbiausia, ko gero, bus ši: mano pasakojimai visuomet turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Būtent šitokia eilės tvarka. Savaime suprantama, visos istorijos turi pradžią, vidurį ir pabaigą, bet viską reikia išdėstyti tinkama tvarka – štai kas svarbu. Šit dėl kokios priežasties žmonėms patinka mano knygos.

Ji atsiduso, rankos nerimastingai sujudo skreite.

– Atsakysiu į jūsų klausimą. Papasakosiu kai ką apie save – apie vieną įvykį, nutikusį tada, kai dar nebuvau rašytoja, kai dar nebuvau pasivadinusi kitu vardu; tas įvykis iš tikrųjų yra užfiksuotas dokumentuose. Visame mano gyvenime nerasite nieko, kas būtų buvę svarbiau. Vis dėlto nemaniau, kad apie tai teks papasakoti taip greitai. Norėdama tai padaryti, turėsiu nepaisyti vienos iš svarbiausių savo taisyklių. Turėsiu papasakoti jums savo istorijos pabaigą pirmiausia, dar nepapasakojusi pradžios.

– Pabaigą? Kaip tasai įvykis gali būti pabaiga, jei nutiko anksčiau, nei išvis pradėjote rašyti?

– Ogi visiškai paprastai: mano istorija – mano asmeninė istorija – baigėsi, tik tada ir pradėjau rašyti. Po to, kai viskas pasibaigė, pasakodama istorijas aš tiesiog užpildžiau laiko tuštumą.

Aš kantriai laukiau, o ji giliai įkvėpė lyg šachmatininkas, netikėtai išvydęs, kad pagrindinė jo figūra jau užspeista į kampą.

– Mielu noru neprasitarčiau apie tai, kol neatėjo tam laikas. Bet prižadėjau, ar ne? Trejeto taisyklė. Neišvengiamybė. Burtininkas gali maldauti berniuko, kad tas neišsakytų trečiojo noro, mat žino, kad tada viskas nueis plėnimis, tačiau berniukas trečią norą vis tiek išsakys, o burtininkas turės jį išpildyti, nes tokios yra pasakos taisyklės. Prašėte atskleisti tris tikrus faktus – ir aš būtinai turiu tai padaryti, nes šito reikalauja trejeto taisyklė. Bet pirmiau, būkite maloni, leiskite paprašyti šio to mainais.

– Ko?

– Daugiau niekad nebeverskite manęs užbėgti įvykiams už akių. Rytoj pradėsiu pasakoti jums apie savo gyvenimą: pradėsiu nuo pradžios, paskui papasakosiu vidurį, o užbaigsiu pabaiga. Viską – iš eilės, derama tvarka. Ir jokių gudrybių. Jokių dirsčiojimų per toli į priekį. Jokių klausimų. Jokių žvilgčiojimų vogčiomis į paskutinį puslapį.

Nejaugi ji dar turi teisę kelti kokias nors sąlygas, sykį jau priėmusi manąsias? Ko gero, ne. Bet vis tiek linktelėjau.

– Sutinku.

Ji vėl prašneko, nebežiūrėdama į mane:

– Gyvenau Angelfilde.

Kai tarė vietovės pavadinimą, balsas suvirpėjo; ji nejučiom nervingai pasikasė delną.

– Man buvo šešiolika.

Balsas nuskambėjo nenatūraliai, kažkur išnyko kalbos sklandumas.

– Buvo gaisras.

Žodžiai sprūdo nuo jos lūpų kieti ir sausi lyg akmenys.

– Aš praradau viską.

Ir tada jai išsiveržė šūksnis, kurio ji taip ir nesuspėjo užgniaužti:

– Ak, Emelina!

Kai kuriose kultūrose gajus tikėjimas, kad vardas talpina visą asmens mistinę galią. Kad žmogaus vardą valia žinoti tik Dievui, pačiam vardo savininkui ir dar nebent itin negausiai saujelei išrinktųjų. Ištarti šitokį vardą, nesvarbu, savo paties ar kieno nors kito, reiškė šauktis pavojaus. Atrodė, kad vardas, išsprūdęs panelei Vinter, kaip tik ir buvo iš tokių.

Ji kietai suspaudė lūpas, bet per vėlai. Mačiau, kaip raumenimis po oda perbėgo virpulys.

Dabar jau aišku: aš tvirtais saitais susisaisčiusi su jos gyvenimu. Visai netyčia įrioglinau į patį centrą istorijos, kurią esu įgaliota papasakoti. Tai buvo meilė. Ir netektis. Šūksnis buvo persmelktas sielvarto, kokį sukelti gali tik praradimo skausmas. Akimirkos tvyksnis atskleidė man tai, kas slypėjo po balta makiažo kauke ir egzotiškomis draperijomis. Kelias sekundes rodėsi, kad žvelgiu panelei Vinter tiesiog į širdį, kad smelkiuosi į jos mintis. Atpažinau pačią jos esmę: negalėjau suklysti, nes argi tai nebuvo giliausioji mano pačios esybės dalis? Mudvi abi: ir ji, ir aš – buvome iš dvynių, bet likusios vienišos. Vos tai suvokiau, istorijos pančiai suveržė man riešus, o per mano jaudulį prasismelkė baimė.

– Kur galėčiau rasti oficialiai paskelbtos informacijos apie šį gaisrą? – paklausiau tramdydama balsą, kad šis neišduotų sumišų jausmų.

– Apie jį rašė vietinis laikraštis. Banbury Herald .

Linktelėjau, paskrebenau pavadinimą užrašų knygutėje ir užvožiau viršelį.

– Vis dėlto, – pridūrė ji, – esama ir kitokio to gaisro pėdsako, jį galiu parodyti tuojau pat.

Kilstelėjau vieną antakį.

– Prieikite arčiau.

Atsistojau iš krėslo ir žengiau žingsnį, sutrumpindama mus skiriantį atstumą perpus.

Ji lėtai pakėlė dešiniąją ranką ir ištiesė man sugniaužtą kumštį, kurio kokie trys ketvirčiai žaižaravo brangiaisiais akmenimis su žvėries nagus primenančiais apsodais. Lėtai, akivaizdžiai – ne be pastangų, ji apsuko ranką ir atgniaužė kumštį, tarsi jame laikytų paslėptą kokią dovaną, kurią štai susiruošė man įteikti.

Tačiau jokios dovanos nebuvo. Staigmena buvo pati jos plaštaka.

Šitokios delno odos man dar niekad neteko regėti. Nublyškę pakraščiai ir tamsraudoniu tvieskiančios rievės nėmaž nepriminė rausvo kauburio palei mano pirštų pagrindą ar balzgano delno klonio. Ugnies išlydyta rankos mėsa vėsdama virto visiškai neatpažįstamu kraštovaizdžiu – tarsi peizažas, kuriuo nutekėjo įkaitusios lavos srautas, negrįžtamai jį pakeisdamas. Pirštai nebegalėjo išsitiesti; suaugusių randais audinių tempiami, liko susirietę lyg žvėries nagai. O pačiame delno centre – randas rande, įdagas įdage, lyg koks groteskiškas ženklas. Sudubusiame delne jis buvo įspaustas nepaprastai giliai, taip giliai, kad man net teko tramdyti šleikštulį pagalvojus, kas atsitiko kaului, kuris turėjo ten būti. Tik dabar supratau, kodėl taip keistai susitraukęs atrodė jos riešas, plaštaka – lyg užmauta ant rankos, tarytum negyva. Įdagas delne buvo rato formos, iš rato nykščio kryptimi stirksojo trumpas brūkšnelis.

Tasai įdago ženklas šiek tiek priminė raidę Q, bet tuo metu buvau pernelyg priblokšta, kad apie tai susimąstyčiau; taip netikėtai, taip skausmingai atskleistas, jis sujaukė man protą panašiai, kaip sujauktų gryniausia anglų kalba išspausdintame puslapyje įsivėlęs koks nors nepažįstamas seniai visų užmirštos, nebeįskaitomos kalbos simbolis.

Man apkvaito galva, nejučia siektelėjau sau už nugaros, grabaliodamasi krėslo.

– Atleiskite, – vėl išgirdau jos balsą. – Žmogus taip pripranti prie nuosavų siaubų, kad nė nepagalvoji, kaip jie gali pasirodyti kitiems.