Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Galų gale Misus suprato esanti viso šito soti iki kaklo. Ji iškėlė iš vaikų kambaryje pastatyto lopšio mažylę Izabelę ir nusinešė laiptais žemyn. Pražirgliojo vyresniajam liokajui po nosimi, nėmaž nepaisydama šio bandymų niurnėti, ir nepasibeldusi įsiveržė į biblioteką. Nudrožė tiesiog prie rašomojo stalo ir, netarusi nė žodžio, šleptelėjo kūdikį Džordžui Angelfildui į glėbį. Tada apsisuko ir išspūdino lauk, garsiai trinktelėdama durimis.

Vyresnysis liokajus jau buvo beskubąs vidun paimti mažylės, bet Misus tik iškėlė pirštą ir sušnypštė:

– Nedrįsk!

Liokajus taip persigando, kad pakluso be žodžio. Visi namų tarnai susispietė prie bibliotekos durų dirsčiodami į kits kitą ir nenumanydami, ką reikėtų daryti toliau. Tačiau tvirto Misus įsitikinimo galia juos tarytum paralyžiavo, tad jie nieko ir nedarė.

Pavakarys buvo labai ilgas, bet, jau visai vakarėjant, viena tarnaičių tekina atskuodė į vaikų kambarį:

– Jis išėjo! Šeimininkas išėjo iš bibliotekos!

Kuo ramiausiu, įprastu žingsniu ir kuo įprasčiausia veido išraiška Misus nulipo žemyn iškamantinėti, kas nutiko.

Paaiškėjo, kad tarnai ištisas valandas stoviniavo koridoriuje, klausėsi, kas dedasi kitapus durų, žvilgčiojo pro rakto skylutę. Pirmiausia šeimininkas tiesiog sėdėjo suglumusiu veidu ir buku žvilgsniu dėbsojo į kūdikį. Mergytė ėmė rangytis, sugurguliavo. Išgirdę, kaip Džordžas Angelfildas čepsi ir kleksi liežuviu jai atsiliepdamas, tarnai nustebę susižvalgė – ir jau visai apstulbo, kai išgirdo jį dainuojantį lopšinę. Kūdikis užsnūdo ir stojo tyla. Jos tėvas, kaip pranešė tarnai, taip ir neatitraukė žvilgsnio nuo dukrelės veido. O paskui ji prabudo išalkusi ir paleido gerklę. Rėkė vis smarkiau, vis reikliau, kol bibliotekos durys galiausiai atsilapojo.

Ant slenksčio stovėjo mano senelis su savo kūdikiu ant rankų.

Išvydęs stoviniuojančius tarnus, nutvilkė juos piktu žvilgsniu ir užmaurojo:

– Bene šituose namuose kūdikiai marinami badu?

Nuo tos dienos Džordžas Angelfildas ėmė pats rūpintis dukterimi. Maitino ją, maudė ir visa kita, net liepė perkraustyti jos lovelę į jo kambarį, jei ji, pabudusi naktį, pasijustų vieniša ir imtų verkti. Susiveikė nešyklę, kad galėtų pasiimti ją pajodinėti, skaitydavo jai (dalykinius laiškus, sporto puslapius ir meilės romanus), dalydavosi su ja visomis savo mintimis, visais planais. Trumpiau tariant, elgėsi taip, tarsi Izabelė būtų nuovoki ir supratinga draugė, o ne maža, nemokyta laukinukė.

Galbūt šitokią tėvo meilę lėmė jos išvaizda. Čarlis, tėvo atstumtas devyneriais metais vyresnis Izabelės brolis, buvo tikra tėvo kopija: nerangus, nesveikai išblyškusio, papurtusio veido, ryškiai rudais plaukais, lėtapėdis, stambių kojų, amžinai vangios išraiškos. Savo ruožtu Izabelė išvaizdą paveldėjo iš abiejų tėvų. Tėvo ir brolio plaukai buvo rudi, su gelsva priemaiša, o mergaitės – tamsesni, tankūs ir blizgantys, kaštono atspalvio. Veidas, kaip ir visų Angelfildų, blyškus, bet smulkių kaulų, taisyklingų bruožų. Ji turėjo dailesnės formos tėvo smakrą, bet burną – motinos. Taip pat – kiek įkypas Matildos akis, pridengtas ilgomis blakstienomis, tačiau kai šios kilstelėdavo, sužaižaruodavo įstabios, smaragdo žalumo akys – skiriamasis Angelfildų ženklas. Bent jau fiziškai mergaitė buvo pats tobulybės įsikūnijimas.

Šeimynykščiai prisitaikė prie ne visai įprastos namų gyvensenos. Juos vienijo žodžiais neišsakytas susitarimas elgtis taip, tarsi tėvui būtų visiškai normalu beviltiškai pamesti galvą dėl naujagimės dukters. Jis nė akimirkai nepaleisdavo jos iš akių, bet visi vieningai laikėsi nuomonės, neva tokio jo elgesio negalima smerkti, laikyti keistu ir netinkamu vyrui bei džentelmenui.

O kaipgi Čarlis, vyresnysis mažylės brolis? Jis buvo nerangus ir lėtapėdis, ne itin guvaus proto, visos jo mintys sukosi uždaru ratu, nenutoldamos nuo keleto įprastų rūpesčių ar įkyriai persekiojančių idėjų; suvirškinti kokias nors naujoves ar mąstyti logiškai jo protui buvo per sunku. Kūdikio jis suvis nepaisė, bet mielai susitaikė su permainomis, neišvengiamai susiklosčiusiomis namuose gimus seseriai. Kol nebuvo Izabelės, jis turėjo abu tėvus, kuriems Misus galėjo tučtuojau pranešti apie jo netikusio elgesio apraiškas – tėvus, kurių reakcijos numatyti iš anksto buvo tiesiog neįmanoma. Motina visuomet pasižymėjo pavydėtinu nenuoseklumu: kartais už pražangas gerai išvelėdavo kailį, o kartais – tik pasijuokdavo. Tėvas, nors ir griežtas, skrajojo padebesiais, taigi net tada, kai ketindavo rimtai sūnų nubausti, tai neretai išrūkdavo jam iš galvos. Vis dėlto jei berniokas pasipindavo jam po kojomis, tėvui sušmėžuodavo miglota mintis, kad sūnus lyg ir turėtų atsiimti už kažkokią eibę, tad imdavo ir čia pat jį išperdavo, tardamas sau, kad, jei šiuo metu bausmė ir nėra visai pelnyta, nepakenks berniūkštį nubausti iš anksto, už kokią būsimą pražangą. Šitaip Čarlis nepriekaištingai išmoko pamoką: nesipainiok tėvui po akių.

Kai gimė mažylė Izabelė, visa šitai išsyk pasikeitė. Mamos išvis nebebuvo, tėčio, galima sakyti, – irgi; pernelyg užsiėmęs dukrele, jis nebeturėjo kada klausytis isteriškų kambarinių skundų apie pelių maitas, iškeptas drauge su sekmadienio pietums skirta kapota mėsa, ar smeigtukus, klastingų kažkieno rankų giliai suvarytus į muilą. Čarlis gavo visišką laisvę elgtis kaip tinkamas, o užvis didžiausią pasitenkinimą jis jausdavo, tarkime, išklibinęs viršutinę palėpės laiptelių pakopą ir stebėdamas, kaip kokia nelaimėlė tarnaitė ritasi žemyn ir išsinarina kulkšnį.

Tiesa, Misus galėjo jį išbarti, bet Misus buvo tiktai Misus, tad šiame naujajame, nevaržomos laisvės kupiname gyvenime jis galėjo kiek širdis geidžia žaloti ir skaudinti aplinkinius nė neabejodamas, kad pavyks išlipti iš vandens sausam. Kalbama, kad nuoseklus tėvų elgesys naudingas vaikams, o šitą vaiką nuoseklus jo nepaisymas tikrai tenkino – anais ankstyvaisiais pusiau našlaitystės metais Čarlis Angelfildas jautėsi laimingas nuo ryto iki vakaro.

Džordžo Angelfildo besąlygiška meilė dukteriai ištvėrė visus išbandymus, kokius tik vaikas gali užrioglinti tėvui ant sprando. Kai ji pradėjo kalbėti, tėvui neliko abejonių, kad mergaitė – kone antgamtiškai talentinga, tikra protuolė ir neprilygstama patarėja, tad jis ir ėmė tartis su ja visais įmanomais klausimais – baigėsi tuo, kad ilgainiui viską, kas dėjosi namuose, lėmė trejų metų vaiko užgaidos.

Svečių Angelfildai ir anksčiau sulaukdavo nedažnai, o dabar, kai ekscentriškoji šeimyna nusirito iki visiško chaoso, jau ir išvis beveik niekas nebeužsukdavo. Tarnai ėmė murmėti, tiesa, skųsdavosi tik vieni kitiems. Vyresnysis liokajus pasipustė padus, kai mergaitei dar nebuvo nė dvejų. Virėja ištvėrė metais ilgiau, kurį laiką dar taikstėsi su vaiko pageidavimais valgyti kone bet kuriuo paros metu, bet galų gale ir ji pranešė išeinanti. Kartu išsivedė ir virtuvėje jai talkinusią mergaitę. Galiausiai pareiga bet kada parūpinti drebučių ar pyragaičių atiteko Misus. Kambarinės, žinoma, nejautė pareigos uoliai atlikti visus namų ruošos darbus: jos manė, ir visai pagrįstai, kad varganas jų atlyginimas – pernelyg menka kompensacija už visas mėlynes ir nusibrozdinimus, nikstelėtas čiurnas ir skrandžio bėdas, ir visus kitus nemalonumus, neišvengiamus namuose, kuriuose šeimininkavo toks sadistinių eksperimentų mėgėjas kaip Čarlis. Viena po kitos jos patraukė savais keliais, o jas pakeitusios laikinos tarnaitės niekad ilgai neužsibūdavo. Galų gale teko verstis netgi be tos laikinos pagalbos.