Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Ežero pakrantėje susibūręs jaunimėlis lengvais vasariniais drabužiais, plonomis suknelėmis ir baltais marškiniais, priminė žavų paveikslą. Rankose jie laikė taures, pripildytas saulės nutvieksto, žaižaruojančio skysčio, o žolė po kojomis atrodė tokia minkšta, kad, regis, galėtum be baimės vaikštinėti basas. Bet iš tikrųjų iškylautojai leipo nuo karščio, juos pylė prakaitas, šampanas buvo šiltas, o jei kuriam būtų šovę į galvą nusiauti batus, būtų tekę styplinėti atsargiai, kad neįmintų į žąsų išmatas. Vis dėlto jie stengėsi bent apsimesti, kad linksminasi, – vylėsi, kad suvaidinta linksmybė ilgainiui galbūt virs tikra.

Vienas vaikinas, rymojęs būrelio pakrašty, pastebėjo kažką krustelint panamėje. Mergaitė – išsipusčiusi kažkokiais keistais pašvitais, lydima drambloto vyruko. Kažin kuo ji išsyk prikaustė žvilgsnį.

Užsimiršęs jis pražiopsojo kažkokį draugo pokštą; šis grįžtelėjo smalsaudamas, į ką jis atkreipė dėmesį, ir savo ruožtu pats nutilo, it ūmai praradęs žadą. Pulkelis merginų, visuomet užuodžiančių, ką veikia vyrukai, netgi tuomet, kai šie būna joms už nugarų, atsisuko pasižiūrėti, kokia tos staigios tylos priežastis. Reakcija sklido lyg raibuliai tvenkinio paviršiumi: galų gale visi iškylautojai sužiuro į atvykėlius – ir liko stebeilyti, amo netekę.

Per plačią pievelę žingsniavo Izabelė.

Ji prisiairtino prie jaunimo būrelio. Iškylautojai prasiskyrė priešais ją tarytum jūra – priešais Mozę, ir ji išsyk nudrožė prie pat ežero. Atsistojo ant plokščio, virš vandens išsikišusio akmens. Kažkas prisiartino, nešinas buteliu, atkišo jai taurę, bet Izabelė tik numojo ranka. Kaitriai pliskino saulė, o kelias buvo tolimas, tad atvėsti vien tik šampano jai nepakako.

Izabelė nusispyrė batelius, pakabino juos ant medžio šakos, o pati išskėstomis rankomis pūkštelėjo į vandenį.

Susirinkusieji vieningai aiktelėjo, o paskui aiktelėjo ir dar kartą, – kai ji išniro į paviršių, o nuo jos srovėmis kliokė vanduo tarsi paveiksle, vaizduojančiame Veneros gimimą.

Šitą jos šuolį į vandenį žmonės irgi prisiminė netgi po keleto metų, kai Izabelė antrą kartą prapuolė iš namų. Prisiminė, o prisimindami lingavo galvas – ir gailėdamiesi, ir smerkdami. Mergaitė visada buvo linkusi į tokius dalykus. Bet aną dieną jos poelgį visi priskyrė paprasčiausiam pašėlusios nuotaikos proveržiui, be to, iškylautojai jautėsi jai dėkingi. Izabelė vienu mostu atgaivino visą jaunimo sambūrį.

Vienas iš vyrukų, pats narsiausias, šviesiaplaukis ir skardžiabalsis, nusispyrė į šalį batus, nusiplėšė kaklaraištį ir šoko į ežerą Izabelei iš paskos. Jo pavyzdžiu nedelsdami pasekė ir dar trys draugai. Dar valandėlė – ir vandenyje jau mirko visi vaikinai: nardė, rėkaliojo, šūkavo, rungėsi, kuris kurį pranoks mitrumu, kuris ištėkš didesnį debesį purslų.

Merginos mąstė neilgai – suprato, kad ir joms kelias liko tik vienas. Sukabino batelius ant medžio šakų, pasipuošė jaudulingai džiugiomis išraiškomis ir sugriuvo į vandenį skambiai šūkčiodamos – vylėsi, kad jų šūksniai skamba beatodairiškai, nors tuo pat metu uoliai stengėsi pernelyg nesušlapinti šukuosenų.

Tačiau visos jų pastangos buvo bergždžios. Vaikinų žvilgsniai krypo tik į Izabelę.

Čarlis nešoko paskui seserį į ežerą; atsistojęs kiek atokiau, stebėjo, kas vyksta. Blyškios odos, rudaplaukis, jis tiesiog netiko pramogoms saulėje, jo stichija – lietus ir įvairiopa veikla po stogu. Jo veidas saulėkaitoje kaipmat įraudo, akis graužė nuo kaktos į jas kapsintis prakaitas. Bet Čarlis nė nemirktelėjo. Jam rodėsi, neištvers, jei bent akimirką atplėš žvilgsnį nuo Izabelės.

Kiek valandų praslinko, kol jam vėl pavyko prie jos prisigretinti? Čarliui atrodė – ištisa amžinybė. Izabelės pasirodymas suveikė kaip gyvybingo vėjo gūsis, tad iškyla užtruko kur kas ilgiau, nei kas būtų iš anksto pamanęs, bet svečiams vis tiek dingojosi, kad laikas prašvilpė akimirksniu, – dauguma jų, jei tik būtų galėję, būtų užsibuvę ir dar ilgiau. Pabaigos sielvartą jie užglostė guodžiančiomis mintimis apie kitas iškylas, pažadais būtinai vieni kitus pasikviesti ir skambiais bučiniais.

Kai prisiartino Čarlis, Izabelės pečius gaubė kažkokio vyruko švarkas, o pats vyrukas – kone jai po kojų. Netoliese stoviniavo mergina, niekaip neapsisprendžianti, ar jos buvimas čia pageidaujamas, ar vis dėlto ne. Putni, nedailaus veido, moteriškų formų, buvo tokia panaši į vaikiną, kad abejonių nekilo: ji – jo sesuo.

– Eime, – šiurkščiai drėbtelėjo Čarlis seseriai.

– Taip greitai? O aš maniau, dar galėtume pasivaikščioti. Su Rolandu ir Sibile.

Ji meilingai nusišypsojo Rolando seseriai, o ši, nustebinta tokios netikėtos malonės, iškart sutvisko.

Namuose Čarlis – kartais – sugebėdavo primesti Izabelei savo valią ją kankindamas, bet viešumoje to daryti nedrįso, tad teko nusileisti.

Kas nutiko per tą pasivaikščiojimą? Nesama jokių liudininkų, kurie galėtų papasakoti, kaip klostėsi įvykiai miške. O be liudininkų nebuvo kam paskleisti gandus. Bent jau iš pradžių. Vis dėlto nereikia būti genijumi, kad pagal vėlesnę įvykių raidą nustatytum, kas aną vasaros vakarą galėjo nutikti po tankia medžių lapija.

Viskas turėjo susiklostyti maždaug šitaip.

Izabelė, reikia manyti, surado pretekstą atsikratyti vyrukų.

– Mano bateliai! Taip ir palikau juos, kabančius medyje!

Ji išsyk pasiuntė Rolandą jų surasti, o drauge – ir Čarlį, atnešti Sibilei skaros ar dar kokio daikto.

Merginos susėdo ant minkštos žemės sklypelio. Likusios be vaikinų, jos laukė vis labiau tirštėjančiose sutemose, kiek mieguistos nuo šampano, kvėpdamos į save saulės kaitros likučius, o kartu – ir kažko tamsesnio, naktinio miško dvelksmo, užuomazgas. Kūnų šiluma garino drėgmę iš suknelių, džiūvančios klostės atkibdavo nuo kūno, sausos medžiagos prisilietimas kuteno.

Izabelė labai gerai žinojo, ko nori. Pabūti dviese su Rolandu. Bet tam, kad tai pavyktų, reikėjo atsikratyti brolio.

Juodvi tysojo pusiaugulom, atsišliejusios į medį, ir Izabelė prakalbo:

– Tai kuris iš jų yra tavo gerbėjas?

– Iš tikrųjų aš neturiu gerbėjo, – prisipažino Sibilė.

– O reikėtų.

Izabelė persivertė ant šono, nusiskynė plunksnišką paparčio lapelį, persibraukė juo lūpas. Paskui brūkštelėjo lapeliu bendražygei per lūpas.

– Kutena, – suniurzgė Sibilė.

Izabelė pakartojo veiksmą. Sibilė šypsojosi pusiaumirka, ir nesulaikė Izabelės net tada, kai minkštas lapelis nušliaužė kaklu žemyn, nuslydo palei suknelės iškirptę, stabtelėdamas ties krūtinės iškilumu. Sibilė negarsiai, pro nosį sukikeno.

Kai lapelis nuslinko žemyn, iki juosmens ir dar toliau, Sibilė atsimerkė.

– Kam lioveisi? – pasiskundė.

– Nesilioviau, – paprieštaravo Izabelė. – Tiesiog per suknelės medžiagą tu nieko nejauti. – Ji kilstelėjo Sibilei suknelės kraštą ir ėmėsi kutenti lapeliu čiurnas. – Na kaip, geriau?

Sibilė vėl užsimerkė.

Nuo stambokos čiurnos žalioji plunksnelė nuvingiavo iki masyvaus kelio. Pro sučiauptas Sibilės lūpas ištrūko duslus niurnėjimas, nors ji net nekrustelėjo tol, kol karpytas lapelis pasiekė patį kojų viršų, o atsiduso tik tada, kai paparčio lapą pakeitė švelnūs Izabelės pirštai.

Izabelė nė akimirkai neatitraukė įdėmaus žvilgsnio nuo vyresniosios merginos veido; kai tik šios akių vokai vos vos sutrūkčiojo, ji išsyk atitraukė ranką.

– Na, žinoma, – pareiškė labai dalykiškai. – Tau iš tikrųjų reikia įsitaisyti kavalierių.