Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kai Izabelei sukako penkeri, šeimyna buvo jau gerokai sumažėjusi: liko tik pats Džordžas Angelfildas su dviem vaikais, Misus, sodininkas ir dvaro jėgeris. Šuo kadai nudvėsė, o katės, mirtinai bijančios Čarlio, nė kojos nekėlė į namus – atšalus orams prieglobsčio ieškojo sodininko pašiūrėje.

Jei Džordžas Angelfildas ir pastebėjo jų atskirtį, jei atkreipė dėmesį, kokiu apleistu, nevalyvu laužu virsta namai, jis nėmaž to nepaisė. Mat turėjo Izabelę ir jautėsi visiškai laimingas.

Jeigu kas ir pasigedo tarnų, tai Čarlis. Kai jų neliko, Čarlis nebeturėjo, su kuo eksperimentuoti. Berniokas atkakliai dairėsi, ką dar galėtų nuskriausti, ir galų gale, kas anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėjo atsitikti, jo žvilgsnis užkliudė seserį.

Tačiau tėvo akivaizdoje jis nieku gyvu negalėjo jos pravirkdyti, o nuo tėvo ji paprastai nesitraukdavo nė per žingsnį, tad Čarliui iškilo keblumų. Ką daryti, kad pavyktų nutykoti ją vieną?

Pagunda, štai kur išeitis. Pakuždomis žadėdamas staigmenas ir neįsivaizduojamus stebuklus, Čarlis išsiviliojo Izabelę pro šonines duris, nusivedė per prancūziškąjį žolynais ir prie­skoniniais augalais kvepiantį sodą, tarp ilgų gyvatvorių, tarp įvairiausiais pavidalais karpytų medžių ir krūmų, ir pagaliau – bukmedžių alėja, einančia į mišką. Tai buvo Čarliui gerai pažįstamas užkaboris. Pamiškėje glaudėsi apleista lūšna, belangė, pradrėkusi – puikiausia vietelė paslaptims.

Iš tiesų Čarliui tereikėjo vieno – aukos, o iš paskos jam tapenanti jaunesnė, mažesnė ir silpnesnė sesutė atrodė tam idealiai tinkama. Tačiau ji buvo ypatinga, be to, gudri, tad viskas galų gale susiklostė ne taip, kaip tikėjosi Čarlis.

Jis atsmaukė mergaitei rankovę, tada išsitraukė gabalėlį surūdijusios vielos ir galu iš vidinės pusės perbraukė sesers dilbį. Ji įsistebeilijo į raudonus kraujo karoliukus, prasisunkusius išilgai mėlynos linijos, paskui įbedė žvilgsnį į brolį. Žaliose, plačiai išplėstose jos akyse švietė nuostaba ir kažkas panašaus į pasitenkinimą. Kai ji ištiesė ranką, reikalaudama vielgalio, brolis nė nesusimąstęs šį atidavė. Mergaitė atsiraitojo antrąją rankovę, dabar jau pati prasidūrė odą ir uoliai pratęsė kraujuojantį rėžį beveik iki pat riešo. Ji prarėžė netgi dar gilesnę žaizdą, tuojau pat ištryško kraujas ir nuvarvėjo ranka. Mergaitė atsidūsėjo patenkinta, paskui nulaižė kraujo lašus. Tada atidavė vielą broliui ir mostu parodė, kad dabar rankovę atsiraitotų jis.

Čarlis visai suglumo. Bet klusniai įsmeigė aštrią vielą sau į ranką, nes to norėjo ji. Ir nusijuokė, nepaisydamas skausmo.

Šitaip, užuot susiradęs auką, Čarlis netikėtai įsigijo sąmokslininkę.

Taip ir klostėsi Angelfildų gyvenimas: be pobūvių, be medžioklių su draugais, be kambarinių ir be daugumos tų dalykų, kuriuos jų luomo žmonės paprastai laiko savaime suprantamais. Jie nusigręžė nuo kaimynų, dvarą paliko valdyti nuomininkams, o rūpesčius dėl visų kasdienių žemiškųjų reikalų, visas išgyvenimui būtinas sąsajas su pasauliu užvertė ant Misus ir sodininko pečių, šitaip iš esmės tapdami visiškai priklausomi nuo jų sąžiningumo ir geros valios.

Džordžas Angelfildas pasaulį tiesiog pamiršo – o pasaulis kuriam laikui pamiršo Džordžą Angelfildą. Bet paskui prisiminė. Viską lėmė pinigai.

Kaimynystėje buvo dar keletas nemažų dvarų. Juose gyveno labiau ar mažiau kilmingų aristokratų šeimos. Tarp šių buvo vienas dvarininkas, kuris ypač rūpinosi pajamomis. Visuomet klausydavo vertingų patarimų, išmintingai ir atsargiai investuodavo dideles sumas, o mažas skirdavo lošti biržoje: čia rizika patirti nuostolių buvo didesnė, bet nepalyginamai didesnis ir pelnas sėkmės atveju. Stambiąsias investicijas jis prarado visiškai. Mažosios sumos nešė šiokį tokį kuklų pelną. Žmogus pasijuto įspraustas į kampą. Maža to, jis turėjo tinginį švaistūną sūnų ir išverstakę, storašlaunę dukterį. Kažko reikėjo griebtis.

Džordžas Angelfildas niekad su niekuo nesusitikdavo, tad jam niekas nebruko ir patarimų finansiniais klausimais. Jei advokatas atsiųsdavo kokių nors pasiūlymų, jis paprasčiausiai numodavo ranka, o sulaukęs laiškų iš banko, į juos tiesiog neatsakydavo. Šitaip Angelfildų pinigai, užuot ištekėję pro pirštus, vaikantis vienas už kitą pelningesnių sandėrių, ramiai sau pampo banko saugyklose.

Pinigas kalba pats už save. Garsas sklido plačiai.

– Regis, Džordžas Angelfildas turi sūnų, ar ne? – sykį paklausė žmona to, kuriam į akis jau žvelgė bankrotas. – Kiek jam dabar galėtų būti metų? Kokie dvidešimt šešeri?

O jei sūnaus ir nepavyktų suvesti su jų Sibile, kodėl nepamėginus supiršti mergaitės su Rolandu? – svarstė žmona. Tikriausiai ir ji jau pasiekusi nuotakos amžių. Be to, tėvas beprotiškai ją myli, tai žino visi, tad tikrai neišleis jos iš namų tuščiomis rankomis.

– Puikus oras, kodėl mums nesurengus iškylos? – pasiūlė ji, bet jos vyras, kaip vyrams neretai nutinka, taip ir nesugebėjo įžvelgti sąsajos.

Kvietimas kokias dvi savaites mėtėsi ant svetainės palangės; gal būtų taip ir pragulėjęs ten, kol saulė suvisai išblukins rašalą, – jei ne Izabelė. Vieną pavakarę, nesurasdama ko nusitverti, ji nulipo laiptais žemyn, iš nuobodulio išpūtusi žandus, paėmė laišką ir atplėšė.

– Kas ten? – paklausė Čarlis.

– Kvietimas, – atsakė ji. – Į iškylą.

Iškyla? Čarlis valandėlę minkė mintyse šį žodį. Skambėjo keistokai. Bet tuojau pat jis gūžtelėjo pečiais ir apie tai užmiršo.

Izabelė atsistojo ir išspūdino pro duris.

– Kur eini?

– Į savo kambarį.

Čarlis jau buvo beslenkąs iš paskos, bet sesuo jį sulaikė.

– Palik mane ramybėj, – mestelėjo. – Neturiu ūpo.

Jis liko nepatenkintas; sugriebė sauja ją už plaukų, pirštais perbraukė per sprandą, čiuopdamas kraujosruvas, kurias pats anąsyk ir paliko. Bet ji tik kryptelėjo galvą, išsprūdo jam iš rankų, užbėgo laiptais viršun ir užsirakino duris.

Po kokios valandos, išgirdęs, kad ji lipa žemyn, Čarlis išdygo tarpdury.

– Eikš, eime į biblioteką, – pakvietė ją.

– Ne.

– Tada gal nueisime į elnių draustinį?

– Ne.

Jis atkreipė dėmesį, kad sesuo persirengusi.

– Kuriems galams taip išsipustei? – paklausė. – Atrodai kvailai.

Ji vilkėjo plonytę vasarinę suknelę, kadaise priklausiusią jos motinai: baltą, apkraštuotą žaliomis juostelėmis. Vietoj įprastų nukleiptų teniso batelių apibrizgusiais raišteliais buvo apsiavusi vienu numeriu per didelius žalio atlaso batelius – irgi motinos palikimas, maža to, šukutėmis buvo įsisegusi į plaukus gėlę. Ir netgi pasidažiusi lūpas.

Jį apniko negera nuojauta.

– Kur susiruošei? – paklausė.

– Į iškylą.

Čarlis stvėrė ją už rankos, giliai susmeigdamas pirštus, ir trūktelėjo bibliotekos link.

– Ne!

Jis trūktelėjo dar stipriau.

Ji sušnypštė:

– Čarli, pasakiau: ne !

Jis ją paleido. Kai sesuo šitaip sakydavo „ne“, tai ir reikšdavo „ne“, ką Čarlis labai gerai žinojo. Ne kartą turėjo progą tuo įsitikinti. Izabelė po to galėdavo ištisas dienas vaikščioti surūgusi.

Ji nusigręžė ir atidarė laukujes duris.

Kunkuliuodamas įsiūčiu, Čarlis apsidairė, ant ko galėtų išgiežti pyktį. Bet nieko nerado: viską, kas dužo, seniai buvo sudaužęs. Į visa kita, kas dar buvo likę, veikiau pats nusibrozdintų krumplius, nei kaip nors pakenktų. Sugniaužti kumščiai atsileido; Čarlis išspūdino Izabelei pridurmui pro duris ir patraukė į iškylą.