Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Klestelėjau į krėslą, regėjimo pakraščiuose susitelkusi tamsuma ėmė pamažėle sklaidytis.

Panelė Vinter vėl sugniaužė pirštus, paslėpdama sužalotą delną, perkreipė riešą, grąžino brangenybėmis aptaisytą plaštaką atgal į skreitą. Tarsi norėdama ją apsaugoti, apgniaužė kumštį antrosios rankos pirštais.

– Gaila, kad nepanorote išklausyti mano pasakojimo apie vaiduoklius, panele Lea.

– Išklausysiu kitą kartą.

Tuo šiuomsyk pokalbis ir baigėsi.

Žingsniuodama atgal į man paskirtąjį būstą, galvojau apie aną jos rašytą laišką. Tekstą, skausmingai išvedžiotą sugrubusia, neklusnia ranka – tokios rašysenos iki tol niekada nebuvau mačiusi. Skaitydama laišką maniau, kad kaltinti reikėtų kokią nors ligą. Veikiausiai artritą. Ir tik dabar supratau tikrąją priežastį. Nuo pat pirmosios knygos, per visą ilgą ir įspūdingą rašytojos karjerą, panelė Vinter savo šedevrus rašė kairiąja ranka.

Kabineto langai buvo užtraukti žaliomis aksominėmis užuolaidomis, sienas dengė blyškaus aukso atspalvio filigraninio satino atraižos. Nepaisant čia viešpataujančios minkštos lyg vilna tylos, kambarys man patiko: bendrą įspūdį gerokai pataisė platus medinis stalas ir paprasčiausia kėdė aukšta atkalte prie lango. Įsijungiau stalinę lempą, susikroviau atsivežtą stopą popieriaus ir dvylika pieštukų. Šie buvo naujutėlaičiai: dvylika raudonų nenusmailintų lazdelių – su tokiais mėgstu kibti į naują darbą. Paskutinis daiktas, kurį išsitraukiau iš krepšio, buvo drožtukas. Prisukau jį kaip spaustuvus prie darbastalio krašto, tiesiai po juo padėjau popierinį krepšelį drožlėms.

Impulso pastūmėta, užsiropščiau ant stalo ir ėmiau graibytis po įmantriais apsiuvais, kol užčiuopiau kartį, ant kurios buvo pritvirtintos užuolaidos. Pirštais pasiekiau užuolaidų viršų, tada suskatau knebinėti jas tvirtinančius segtukus bei kablius. Susidoroti su tokiu darbeliu vienai toli gražu nebuvo lengva: klostytos daugiasluoksnės užuolaidos siekė grindis, jų svoris, kai užsimečiau ant peties, vos neprislėgė prie stalo. Bet vis tiek susidorojau; po kelių minučių iš pradžių viena, o paskui – ir kita užuolaida, tvarkingai sulankstytos, nukeliavo į komodą. O aš stovėjau kambario viduryje ir apžiūrinėjau savo darbo rezultatus.

Langas dabar virto didele tamsaus stiklo plokštuma, o iš paties jos vidurio į mane žvelgė mano šmėkla, tamsi, bet vis tiek perregima. Jos pasaulis ne kažin kiek skyrėsi nuo manojo: kitapus stiklo ryškėjo balzganas rašomojo stalo kontūras, už šio, lempos metamame šviesos rate, – ir kėdė su ranktūriais ir atkalte. Tačiau maniškė kėdė buvo raudona, o jos – pilka, maniškė stovėjo ant indiško kilimėlio, apsupta blyškaus aukso atspalvio sienų, o jos – kiek vaiduokliškai kabojo neapibrėžtoje, begalinėje tamsos erdvėje, kurioje migloti pavidalai, regis, siūbavo ir alsavo lyg bangos.

Abi drauge kibome į įprastą nedidelį ritualą – pasiruošti stalą darbui. Abi išdalijome popieriaus stopą mažesniais pluoštais, šiuos pasklaidėme, kad tarp lapų patektų oro. Paskui vieną po kito nudrožėme pieštukus: sukome drožtuko rankeną ir stebėjome, kaip ilgos susivijusios drožlės garbiniuojasi žemyn, iki pat tamtyč pastatytos popierinės dėžutės. Kuo aštriausiai nusmailinusios paskutinį pieštuką, nepadėjome jo greta kitų, vis dar laikėme rankoje.

– Na štai, – tariau jai. – Viskas paruošta darbui.

Ji pravėrė burną, atrodė, kažką man sako. Bet aš negirdėjau ką.

Stenografuoti aš nemoku. Tad kalbėdamasi su panele Vinter tiesiog protarpiais brūkštelėdavau raktinius žodžius – vyliausi, kad, jei sėsiu prie darbo iškart po pokalbio, šių žodžių pakaks atminčiai atgaivinti. Nuo pat pirmojo mūsų susitikimo toks metodas sėkmingai veikė. Dirsčiodama į užrašų knygutę, ėmiausi marginti standartinio popieriaus lakštą panelės Vinter žodžiais, tuo pat metu vaizduotėje atkurdama jos paveikslą, girdėdama jos balsą, stebėdama manieras. Neilgai trukus užrašų knygutė liko beveik nereikalinga: užrašinėjau tai, ką man diktavo panelė Vinter, įsitaisiusi mano galvoje.

Abipus teksto palikau plačias paraštes. Kairiojoje susirašiau jos manieras, veido išraiškas ar gestus, kurie, kaip man atrodė, patikslino tariamų žodžių prasmę. Dešiniąją paraštę kol kas palikau tuščią. Vėliau, iš naujo skaitydama jau surašytą tekstą, čia užsirašysiu savo pačios mintis, pastebėjimus, klausimus.

Pasijutau taip, tarsi būčiau uoliai triūsusi valandų valandas. Atsiplėšiau nuo darbo pasitaisyti puodelio kakavos, tačiau pertraukėlė liko įkliuvusi kažkokioje laiko kilpoje ir nėmaž nesutrikdė atkuriamo žodžių srauto tėkmės; kai grįžau prie rašomojo stalo, vėl ėmiau lyg niekur nieko vynioti minties giją, tarsi nė nebūčiau nuo jos atitrūkusi.

„Žmogus taip pripranti prie nuosavų siaubų, kad nė nepagalvoji, kaip jie gali pasirodyti kitiems“, – galiausiai įrašiau puslapio viduryje, o kairiojoje pusėje pridūriau pastabą: aprašiau, kaip ji sveikosios plaštakos pirštais apgniaužė sužalotosios kumštį.

Po paskutine rankraščio eilute nubrėžiau dvigubą liniją, tada pasirąžiau. Antroji aš lange irgi pasirąžė. Paskui susirinko nurašytus, atbukusius pieštukus ir vieną po kito nusmailino.

Galiausiai ji nusižiovavo, ir tada kažkas pradėjo darytis jos veidui. Pirmiausia suribėjo vidurys kaktos, lyg ten netikėtai būtų iškilusi pūslė. Tokia pat pūslė paženklino jos skruostą, paskui – paakius, nosį, lūpas. Kiekvieną naują dėmelę lydėjo duslus būbtelėjimas, tasai barbenimas vis labiau tankėjo. Dar kelios sekundės – ir visas jos veidas ištižo, tarytum būtų suiręs.

Bet tai nebuvo mirties triūsas. Tiktai lietus. Ilgai lauktas lietus.

Atsidariau langą, iškišau ranką laukan, kad prilytų į saują, paskui šlapia plaštaka brūkštelėjau per akis ir visą veidą. Nusipurčiau. Metas griūti į lovą.

Langą palikau atvirą – norėjau klausytis nesiliaujančio, minkštai ir ritmingai šiurenančio lietaus. Rengdamasi girdėjau, kaip tyška lašai, girdėjau juos ir vėliau, skaitydama, ir net užmigusi. Prislopintas šiušėjimas smelkėsi į sapnus tarsi kokie netiksliai nustatytomis bangomis sklindantys radijo, palikto įjungto per naktį, garsai: gargždus, neryškus triukšmas, kuriame įsiklausius vos vos girdėti kuždami svetimos kalbos žodžiai ir nepažįstamų melodijų nuotrupos.

TAIGI PRADEDAME...

Panelė Vinter išsikvietė mane kitą rytą, devintą valandą, ir aš nuėjau pas ją į biblioteką.

Dienos šviesoje patalpa atrodė visai kitaip. Langinės buvo atlapotos, tad pro aukštus, lubas siekiančius langus visu smarkumu plūdo blyškaus dangaus šviesa. Sodas, vis dar menantis naktinę liūtį, žaižaravo, nutviekstas rytmečio saulės. Egzotiški augalai, vešintys ant palangių greta įtaisytų vietų atsisėsti, regis, tiesė lapus susitikti su labiau užsigrūdinusiais ir šlapesniais giminaičiais kitapus stiklo, o įstiklintas lango rėmas atrodė nepaprastai liaunas ir trapus, ne patvaresnis už žėrinčias voratinklio gijas, nutįsusias nuo šakos iki šakos skersai sodo takelį. Netgi pati biblioteka, tarytum susitraukusi ir susiaurėjusi, nebe tokia erdvi, kokia buvo vakar vakare, atrodė tarsi koks knygų miražas įmirkusiame žiemiškame sode.

Panelė Vinter fonui buvo akį rėžiantis kontrastas: šalia apniūkusios dangaus melsvumos ir balkšvos, lyg iš pieno plaukusios saulės ji, kibirkščiuojanti kaitra ir ugnimi, priminė šiltnaminę tolimų kraštų gėlę, netyčia atsidūrusią pažliugusiame šiaurės šalies sode vidur žiemos. Šįryt ji buvo jau be tamsių akinių, akių vokai storai nutepti tamsraudoniais šešėliais, juodas, riebus, Kleopatros stiliaus apvadas ėjo apie akis; blakstienos buvo tokios pat, kaip ir vakar: juodos, tankios, sunkios. Ryškioje dienos šviesoje pastebėjau ir tai, kas vakarykščiai, prietemoje, prasprūdo pro akis: išilgai tiesaus it liniuotė varinių panelės Vinter garbanų skyrimo driekėsi siaura baltut baltutėlė juostelė.