Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Tikiuosi, prisimenate, ką susitarėme, – prašneko ji, vos aš spėjau atsisėsti į krėslą kitapus židinio. – Pradžios, vidurinės dalys, pabaigos – tokia eilės tvarka. Jokių gudravimų. Jokių bandymų vogčiomis dirstelėti į priekį. Jokių klausimų.

Jaučiausi nepailsėjusi. Svetima lova svetimuose namuose – nenuostabu, kad, miegojusi joje, pabudau lyg apkvaitusi, spengiančia galva.

– Pradėkite nuo ko tik norite, – ištariau.

– Pradėsiu nuo pradžių. Tiktai pradžia, savaime aišku, būna anaiptol ne ten, kur manote ją esant. Mūsų gyvenimas mums patiems toks nepaprastai svarbus, kad mes dažniausiai ir manome, kad jo istorija prasideda nuo mūsų gimimo. Pradžioje nebuvo nieko... o paskui gimiau aš . Tačiau iš tikrųjų būna visai ne taip. Žmogaus gyvenimas – ne atskira suvyto siūlo gija, kurią galėtum atmaizgyti nuo kitų ir vertinti individualiai. Šeima – tai voratinklis. Neįmanoma prisiliesti jo kraštelio taip, kad nesuvirpėtų visas. Neįmanoma perprasti vienos dalies, jei nesi susidaręs bendro visumos vaizdo.

Mano istorija – ne vien tik mano asmeninė, drauge tai – ir Angelfildo istorija. O Angelfildas – tai kaimas. Angelfildas – tai dvaras. Ir dar Angelfildas yra pati šeima. Džordžas ir Matilda, jų vaikai – Čarlis ir Izabelė, Izabelės vaikai – Emelina ir Adelina. Jų namai, jų lemtis, jų baimės. Ir dar – jų šmėklos. Šmėkloms visuomet reikėtų skirti deramą dėmesį, ar ne, panele Lea?

Ji aštriai dėbtelėjo į mane – apsimečiau to nepastebėjusi.

– Gimimo dar nieku gyvu negalima laikyti pradžia. Juk iš pat pradžių mūsų gyvenimas dar toli gražu nėra mūsų, iš tiesų tai – tik kažkieno kito istorijos tąsa. Štai kad ir aš. Pažvelgusi į mane juk būtinai pamanysite, kad mano gimimas turėjo būti kuo nors išskirtinis, ar ne? Tikriausiai jį lydėjo kokie nors pranašingi ženklai, galbūt mane priėmė raganos ar gerosios fėjos? Tad štai – nieko panašaus. Iš tikrųjų vos gimusi aš buvau tik šalutinė siužeto linija, ne daugiau.

Bet ką aš žinau, kaip klostėsi įvykiai dar iki mano gimimo? – štai ką jūs galvojate, tiesiog girdžiu, kaip raizgosi jūsų mintys. Kokie yra mano informacijos šaltiniai? Nagi, pasvarstykime: iš kur galima pasisemti žinių tokiuose namuose kaip Angelfildas? Nagi taip, žinoma, – iš tarnų. Ypač vertingas žinių aruodas buvo mūsų ūkvedė, kurios kitaip niekas ir nevadino, tik Misus. Tiesa, negaliu tvirtinti daug ką girdėjusi iš jos pačios lūpų. Tik retsykiais ji, šluostydama stalo sidabrą, įsileisdavo į poringes apie praeities laikus, regis, kalbėdama net užmiršdavo, kad aš esu netoliese. Prisimindama, ką liežuvaudavo kaimo kūmutės, ar vietines paskalas, ji suraukdavo kaktą. Nutikimai ir pašnekesiai, ir įvairios scenos sprūsdavo jai nuo lūpų ir vėl atgydavo tiesiog ant virtuvės stalo. Bet anksčiau ar vėliau pasakojimo gija nuvingiuodavo į tokias sritis, kurių vaikui klausytis visai nederėjo – o ypač man, – ir tuomet ji išsyk prisimindavo, kad čia pat trainiojuosi aš, staiga, kad ir vidur sakinio, nutraukdavo pasakojimą ir kibdavo taip energingai šveisti peilius, šaukštus bei šakutes, lyg norėdama ištrinti ir praeitį. Tačiau namuose, kur esama vaikų, jokių paslapčių negali būti. Belasiodama atskiras istorijos nuotrupas, ilgainiui sėkmingai susidėliojau ją visą. Kai Misus šnekučiuodavosi su sodininku prie pusryčių arbatos, aš įgudau teisingai perprasti staigiai stojusias tylos pauzes, kurių kitąsyk būdavo prikaišomas, regis, pats nekalčiausias pokalbis. Iš pažiūros nė nebūtum pasakęs, kad aš išvis ką nors pastebiu, bet dar ir kaip atkreipdavau dėmesį į tylius, bet iškalbingus žvilgsnius, kuriais jie persimesdavo, jei būdavo ištartas vienas ar kitas žodis. Ir dar, kai jie manydavo esą vienu du ir galį šnekėtis be užuolankų... ką gi, iš tiesų jie nebūdavo vienu du. Štai šitaip pamažu ir susižinojau savo kilmės istoriją. Vėliau, kai Misus jau nebebuvo, kokia buvusi, kai amžius ėmė drumsti jai protą ir atpalaidavo liežuvį, padrikas jos vapaliojimas tik patvirtino visa tai, ką aš rankiojau ir dėliojau į visumą daugelį metų. Tai ir yra toji istorija, kurią aš pati sunarsčiau iš užuominų, iš žvilgsnių ir nutylėjimų – o dabar išklosiu jums žodžiais.

Panelė Vinter atsikrenkštė, ruošdamasi pradėti.

– Izabelė Angelfild buvo keista.

Atrodė, kad jos balsas staiga nutrūko, lyg jai nepaklusdamas; ji nutilo nustebusi. Kai vėl prabilo, buvo justi, kad kalba atsargiai.

– Izabelė Angelfild gimė per audrą.

Ji buvo taip įpratusi nuolat slėpti tiesą, kad ši joje visai nunyko. Tad pradėdama kalbėti išsyk ir suklupo, paskui – ir dar kartą. Bet, kaip talentingas muzikantas, netgi daugelį metų negrojęs, paėmęs instrumentą į rankas greitai vėl jį prisijaukina, taip panelė Vinter galų gale prašneko sklandžiai.

Ir papasakojo man Izabelės ir Čarlio istoriją.

* * *

Izabelė Angelfild buvo keista.

Izabelė Angelfild gimė per audrą.

Neįmanoma nustatyti, ar šie du faktai tarpusavyje susiję, ar vis dėlto – ne. Bet, praslinkus dviem su puse dešimtmečio, kai Izabelė antrąjį kartą paliko namus, kaimelio žmonės ėmė žvalgytis į praeitį ir prisiminė, kokia nesiliaujanti liūtis kliokė aną tolimą dieną, kai ji gimė. Kai kurie prisiminė taip aiškiai, lyg tai būtų nutikę vakar, kad gydytojas susivėlino – jį sugaišino potvynis, kai išsiliejo krantus paplovę upės vandenys. Savo ruožtu kiti be menkiausio abejonės šešėlio prisiminė, kad mažylės virkštelė buvo apsivyniojusi apie kaklą – visai nedaug trūko, kad būtų ir pasmaugusi nė gimti nespėjusį kūdikį. Taip, gimdymo būta iš tikrųjų sunkaus, mat tuo metu, kai laikrodis išmušė šešias, kūdikis galiausiai gimė, o gydytojas paskambino į duris, motina jau buvo iškeliavusi iš šio pasaulio į geresnį. Taigi, jei oras būtų buvęs geras, jei gydytojas būtų suskubęs atvykti anksčiau, jei kaklą užveržusi virkštelė nebūtų prismaugusi kūdikio, jei motina nebūtų mirusi...

Jeigu, jeigu, jeigu... Beprasmiai svarstymai. Viskas įvyko taip, kaip įvyko, Izabelė buvo tokia, kokia buvo, ir nėra ko daugiau apie tai pridurti.

Mergytė, tasai balzganas, aršiai rėkiantis trupinėlis, gimė našlaitė. Ji nebeturėjo motinos, o iš pradžių visomis įmanomomis prasmėmis atrodė, kad liko ir be tėvo. Mat jos tėvas Džordžas Angelfildas ėmė sparčiai smukti. Užsidarė bibliotekoje ir nieku gyvu nesutiko nė nosies iš ten iškišti. Gal ir galėjo pasirodyti, kad šitokia jo reakcija pernelyg aštri, mat dešimties santuokinio gyvenimo metų paprastai visai pakanka, kad aistringa sutuoktinių meilė išsivadėtų, tačiau Angelfildas buvo ne visai paprastas vyrukas ir įprasti matai jam netiko. Jis mylėjo žmoną – savąją bjauraus būdo, tingią ir savanaudę žaviąją Matildą. Mylėjo ją labiau nei savo arklius, netgi labiau nei savo šunį. Tiesa, jis turėjo dar ir sūnų Čarlį, jau devynerių sulaukusį bernioką, tačiau Džordžui niekad nešovė į galvą susimąstyti, ar myli jį labiau nei žmoną, ar vis dėlto ne, mat apie Čarlį jis išvis niekada negalvodavo.

Nugrimzdęs į pačias liūdesio gelmes, kone paklaikęs iš sielvarto, Džordžas Angelfildas ištisas dienas kiurksodavo biblio­tekoje, nieko nevalgė, nieko nenorėjo nė akyse matyti. Ten pat leido ir naktis, išsitiesęs ant kušetės, net ne miegodamas, tik paraudusiomis akimis dėbsodamas į mėnulį. Tai tęsėsi ištisus mėnesius. Blyškūs Džordžo skruostai dar labiau išblyško ir sudubo, iš jo liko vieni kaulai, jis išvis liovėsi šnekėti. Šeimynykščiai neapsikentę iškvietė specialistą iš Londono. Atvyko vikaras – ir vėl išvyko. Iš ilgesio džiūvo jo šuo, bet net tada, kai gyvūnas nugaišo, Džordžas Angelfildas to nė nepastebėjo.