Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Ir staiga susivokiau.

Sprandą man ėmė dilgčioti dargi anksčiau, nei paėmiau į rankas knygą.

Norėdama laimėti valandėlę laiko, kad galėčiau atitokti, perverčiau dar vieną puslapį, apsimesdama, kad vis dar skaitau.

– Manęs neapmulkinsite.

Valdingai, iškilmingai, įsakmiai.

Neliko kas darą: turėjau atsigręžti ir susidurti su ja akis į akį.

Pažiūrėti Vida Vinter nė iš tolo nepriminė moters, tyčia įsislaptinusios nuošalioje buveinėje. Ji buvo senovės karalienė, burtininkė ar deivė. Sustingusi, tiesi figūra didingai kilo iš begalės raudonų ir purpurinių pagalvėlių gelmės. Nuo pečių krintančios žalio ir žalsvai melsvo audeklo klostės gaubė visą jos kūną, bet negalėjo paslėpti nelanksčios, sustabarėjusios laikysenos. Ryškia vario spalva tvieskiantys plaukai sudėti įmantria sruogų, bangų ir garbanų šukuosena. Veidas, taip gausiai išvagotas raukšlių, kad beveik panašus į žemėlapį, storai nubertas balta pudra, tik lūpos – sodriai raudonos, pernelyg ryškios. Ant kelių sunertos rankos švietė baltais, atsikišusiais krumpliais, žaižaravo visu spiečiumi rubinų ir smaragdų, prie jų netiko tik nagai – nelakuoti, trumpai nukirpti, visai tokie, kaip ir manieji.

Labiau nei visa kita mane iš pusiausvyros išmušė saulės akiniai. Jos akių matyti negalėjau, bet aš vis dar puikiai prisiminiau kone nežmogišką rainelių žalumą aname reklaminiame plakate; užtat tamsūs akinių stiklai sukėlė kone prožektoriaus įspūdį – negalėjau atsikratyti jausmo, kad žvelgdama iš už tų stiklų ji permato kiaurai mano odą ir žvilgsniu skvarbo pačią sielą.

Aš ir pati prisidengiau šydu, užsimaskavau neutralumu, pasislėpiau po regimybės kauke.

Man pasirodė, kad akimirką ji nustebo, kad nesu visiškai skaidri, kad negali permatyti manęs kiaurai, bet atitoko ji greitai, kur kas greičiau nei aš.

– Ką gi, – kandžiai tarstelėjo; jos šypsena buvo skirta veikiau jai pačiai nei man. – Pasikalbėkime apie reikalus. Kaip supratau iš jūsų laiško, užsakymą jūs linkusi priimti, bet su kai kuriomis išlygomis.

– Galima sakyti ir taip...

Ji kalbėjo toliau, balsas skambėjo lygiai, tarsi mano intarpo nebūtų nė pastebėjusi.

– Galiu pasiūlyti didesnį mėnesinį užmokestį, taip pat padidinti ir tą sumą, kurią gausite baigusi darbą.

Apsilaižiau lūpas, skubomis ieškodama tinkamiausių žodžių. Nesuskubau nė prasižioti, o panelės Vinter tamsūs akiniai jau nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, įvertino lygius, rusvus mano kirpčiukus, tiesaus kirpimo sijoną, tamsmėlynį nertinį. Ji šyptelėjo, lyg ir su gailesčiu, vos pastebima šypsena, ir lyg niekur nieko kalbėjo toliau, neleidusi prašnekti man.

– Vis dėlto akivaizdu, kad piniginiai reikalai jums nėmaž nerūpi. Neįprasta. – Ji kalbėjo sausai. – Esu rašiusi apie tokius žmones, kuriems finansinė nauda – nė motais, bet ko nesitikėjau, to nesitikėjau – sutikti tokį žmogų iš tikrųjų. – Ji atsilošė, prasmegdama pagalvėlėse. – Taigi peršasi išvada, kad keblumai kažkaip susiję su principais. Tuos, kurių gyvenimo pusiausvyros nelemia sveika meilė pinigams, paprastai kamuoja ypač opi asmeninio dorybingumo manija.

Ji mostelėjo ranka, tarsi nušluodama šalin žodžius, kurie dar nespėjo nusprūsti man nuo liežuvio.

– Jūs baiminatės imtis rašyti autorizuotą biografiją, nes manote, jog gali tekti paaukoti savo nepriklausomybę. Įtariate, kad man paniš nagai reguliuoti jau užbaigtos knygos turinį. Puikiai žinote, kad iki šiol sugebėdavau atsispirti visiems biografams, ir svarstote, kas galėjo pastūmėti mane persigalvoti dabar. O visų labiausiai baiminatės, – ji vėl įsmeigė į mane tamsių akinių žvilgsnį, – kad aš jums primeluosiu.

Jau žiojausi prieštarauti, bet susizgribau, kad neturiu, ką pasakyti. Ji pataikė tiesiai į dešimtuką.

– Nagi matote – neturite, ką pridurti, ar ne? Galbūt norite apkaltinti mane panūdus jums meluoti, tik jums nepatogu rėžti tai tiesiai į akis? Žmonės nemėgsta kaltinti vieni kitų melavimu. Dėl Dievo meilės, sėskitės.

Atsisėdau.

– Aš niekuo jūsų nekaltinu... – pradėjau iš lėto, bet ji susyk mane pertraukė.

– Tiktai nebūkite tokia mandagi. Jei ko visiškai negaliu pakęsti, tai mandagumo.

Jos kakta sutrūkčiojo, vienas antakis iškilo netgi virš tamsių akinių briaunos. Ryškus, juodas lankas, kurio niekaip nepalaikytum natūraliu antakiu.

– Mandagumas. Vargšo žmogelio dorybė, jei tik tokių esama. Niekaip negaliu suprasti: kodėl turėtume žavėtis tuo, kuris iš kailio neriasi, kad tik ko nors neužgautų? Šiaip ar taip, būti mandagiam – lengva. Tam nereikia jokio ypatingo talento. Netgi priešingai: jeigu nebesugebi nieko kita, lieka tiktai maloniai elgtis su visais. Tuo tarpu tiems, kurie ko nors siekia, nei šilta, nei šalta, ką apie juos galvoja kiti. Sunku įsivaizduoti, kad, tarkime, Vagneriui nakties miegą būtų trikdę nuogąstavimai, ar tik jis nebus ko įžeidęs. Ko norėti – jis buvo genijus.

Jos balsas čiurleno nė akimirkos nestrigdamas, ji vieną po kito dėstė pavyzdžius, iliustruojančius neišardomą genialumo ir savanaudiškumo giminystę, o jos šalio klostės, kol ji kalbėjo, nė nevirptelėjo. Plieninė moteris, dingtelėjo man.

Galų gale ji užbaigė prakalbą štai tokiais žodžiais:

– Mandagumas yra tokia dorybė, kurios aš nei pati turiu, nei vertinu kituose. Tad mes dėl jo galime nesukti galvos.

Pagaliau ji nutilo, leisdama suprasti, kad tema išsemta.

– Jūs pati užsiminėte apie melavimą, – tariau aš. – O kaip tik dėl šito mes galėtume pasukti galvą.

– Ką norite tuo pasakyti?

Pro tamsius akinių stiklus tik vos vos įžiūrėjau, kaip juda panelės Vinter blakstienos. Jos plazdėjo ir virpčiojo palei akis tarytum ilgos voro kojos išilgai jo kūno.

– Vien per pastaruosius dvejus metus jūs papasakojote žurnalistams devyniolika skirtingų savo gyvenimo istorijų. Bent jau šitiek jų suradau aš, tik vos vos tepasikapsčiusi. Neabejoju, jų esama kur kas daugiau. Galbūt šimtai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Juk toks mano darbas. Pasakoti istorijas.

– O mano darbas – rašyti biografijas. Aš remiuosi faktais.

Ji atmetė galvą; stangrios it viela garbanos sujudo visos kartu.

– Kokia klaiki nuobodybė. Nė už ką nesutikčiau būti biografė. Nejaugi nemanote, kad tiesą galima atskleisti kur kas įdomiau, jei įpini ją į istoriją?

– Tose istorijose, kurias pasakojote iki šiol, jūs neatskleidėte pasauliui jokios tiesos.

Panelė Vinter teikėsi linktelėti.

– Panele Lea, – pradėjo ji iš naujo; dabar jau kalbėjo kiek lėčiau, – aš turėjau išties labai rimtų priežasčių slėpti savo praeitį po dūmų uždanga. Tačiau dabar, užtikrinu jus, tos priežastys jau nebegalioja.

– Kokios priežastys?

– Gyvenimas yra kompostas.

Aš tik sumirksėjau.

– Galbūt jums keista, kad šitaip sakau, bet taip iš tikrųjų ir yra. Visas mano gyvenimas, viskas, ką esu patyrusi, visi mano išgyventi įvykiai, visi pažinoti žmonės, visi mano prisiminimai, sapnai, fantazijos, viskas, ką esu skaičiusi, – visa tai buvo suversta į vieną didelę komposto duobę, kur ilgainiui supuvo ir susimaišė, virto tamsiu, riebiu organiniu mulčiu. Ląstelių skilimo procesas bet kokį pirminį produktą padaro visiškai nebeatpažįstamą. Kiti tai vadina vaizduote. Man labiau patinka komposto krūvos įvaizdis. Kai man dingteli koks nors sumanymas, aš pasodinu jį į kompostą ir laukiu. Gemalas maitinasi tąja juoda trąša, kuri kadaise buvo gyvenimas, kaupia energiją, kad galėtų gyventi savarankiškai. Jis išsprogsta. Įsišaknija. Išleidžia ūglius. Ir taip toliau, ir panašiai – kol vieną gražią dieną išauga man į istoriją ar į romaną.