Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Žinoma, kai atsiverti knygą autoriaus, kurio kūrybos iki šiol nesi skaitęs, visuomet tikiesi ko nors ypatingo, tad panelės Vinter knygos sukėlė man tokį pat virpulį, kokį jutau, pavyzdžiui, tada, kai aptikau brolių Landjė dienoraščius. Ir tai dar ne viskas. Aš visada buvau užkietėjusi skaitytoja, skaičiau visada, kiekvienu gyvenimo tarpsniu, ir nebuvo tokio laikotarpio, kad skaitymas nebūtų buvęs didžiausias mano džiaugsmas. Vis dėlto neimsiu apsimetinėti, kad skaitymas dabar, kai jau esu suaugusi, gali bent iš tolo prilygti tai sielos atgajai, kurią išgyvendavau skaitydama vaikystėje. Aš iki šiol patikiu pramanytomis istorijomis. Vis dar sugebu visiškai užsimiršti, įnikusi į tikrai gerą knygą. Bet tai – toli gražu ne tas pat. Reikia pasakyti, kad knygos man – užvis svarbiausia, tačiau negaliu užmiršti tų laikų, kai jos buvo man kažkas banalesnio, ir kartu – kažkas esmingesnio. Vaikystėje knygos atstojo man visą pasaulį . Tad mane nuolatos apima toks nostalgiškas ilgesys ir vėl patirti tą prarastą palaimą, kokią kadaise suteikdavo knygos. Paprastai negali net tikėtis, kad atsiras kas nors, kas įstengtų šitokį ilgesį numalšinti. Ir štai dabar, šiomis dienomis, kai skaitydavau ištisą dieną ir dar pusę nakties, kai užmigdavau po lovatiese, apsikrovusi knygomis, kai nugrimzdavau į juodą miego prarają be jokių sapnų ir, regis, tuoj pat vėl iš jos išnirdavau, kad vėl galėčiau kibti į knygą, – dabar aš netikėtai iš naujo išgyvenau andainykštį, prarastąjį, skaitymo džiaugsmą. Panelė Vinter grąžino man pradedančiojo skaitytojo skaistybę – ir tada savo kūriniais suskato mane prievartauti.

Protarpiais į manojo palėpės kambarėlio duris pabelsdavo tėtis. Ir įsistebeilydavo į mane. Tikriausiai atrodydavau gerokai apspangusi – ilgai be pertraukos skaitąs žmogus dažnai atrodo lyg apdujęs. „Tikiuosi, neužmirši pavalgyti?“ – pratardavo jis, paduodamas man maišelį su produktais ar puslitrį pieno.

Mielai būčiau taip ir lindėjusi savo kambaryje su šitomis knygomis, kad ir ištisą amžinybę. Bet, jeigu jau nutariau važiuoti į Jorkšyrą susipažinti su panele Vinter, būtinai reikėjo nuveikti ir dar šį tą. Tad vienai dienai pertraukiau skaitymą ir nuėjau į biblioteką. Įsitaisiau laikraščių komplektų salėje ir kibau peržiūrinėti knygų apžvalgas visuose šalies laikraščiuose – numeriuose, išėjusiuose daugmaž tuo pat metu, kai pasirodė keli pastarieji panelės Vinter romanai. Kai tik knygynuose pasirodydavo nauja jos knyga, ji į viešbutį Harougeite pasikviesdavo visą pulką žurnalistų – tiesa, priimdavo juos atskirai, po vieną, ir kiekvienam išklodavo neva savo gyvenimo istoriją, vis kitokią. Tokių jos gyvenimo istorijų buvo ne mažiau nei kelios dešimtys, – ką žinosi, gal net keli šimtai. Per daug nė nepersistengusi, susyk aptikau bemaž dvidešimt.

Išleidusi knygą „Niekieno“, ji buvo nesantuokinė kunigo ir mokytojos duktė, slaptos meilės vaisius; dar po metų, kai išėjo „Pasivaidenimai“, ji tam pačiam laikraščiui pasipasakojo esanti nuo motinos pabėgusi Paryžiaus kurtizanės atžala. Kai knygynuose pasirodė „Lėlių teatras“, keletas laikraščių paskelbė tokias autorės biografijos versijas: ji buvo našlaitė, užaugusi vienuolyne Šveicarijoje, gatvės vaikas iš Ist Endo užkaborių, vienintelė ir gerokai užguita mergaitė, augusi šeimoje su dešimčia patrakusių brolių. Man pačiai labiausiai patiko ta versija, kur ji tvirtino esanti škotų misionierių duktė, netyčia pasimetusi nuo tėvų Indijoje; vos ne vos sudurdama galą su galu ji trainiojosi Bombėjaus gatvėmis, pragyvenimui užsidirbdavo pasakodama istorijas. Klausytojams ji porindavo apie pušis, kvepiančias visai taip pat, kaip šviežia kalendra, apie kalnus, gražumu prilygstančius Tadž Mahaliui, apie škotų nacionalinį patiekalą hagį, gardesnį už bet kokios rūšies indiškąją pakorą, pardavinėjamą ant kiekvieno kampo. O dūdmaišių gausmas! Garsai tokie nuostabūs, kad jų neperteiksi net pačiais vaizdingiausiais žodžiais. Tačiau po daugelio metų šiaip ne taip grįžusi į Škotiją – šalį, iš kurios išvyko būdama dar visai maža, – ji neapsakomai nusivylė. Pušys toli gražu nekvepėjo kalendra. Sniegas buvo šaltas . Hagis – visai beskonis. O dūdmaišių muzika...

Ironiškas ar sentimentalus, tragiškas ar dygus, smagus ar žaismingas – kiekvienas iš šių pasakojimų buvo nedidelis šedevras. Dažnam kitam rašytojui šitokios istorijos būtų kūrybos viršūnė, tačiau Vidai Vinter – tik iš tikrosios kūrybos išpukštytos atliekos. Nemanau, kad kas nors sugebėjo taip apsirikti ir patikėti, jog tai – tiesa.

Kelionės pas Vidą Vinter išvakarėse sekmadienio popietę praleidau svečiuodamasi pas tėvus. Tėvų būstas niekada nesikeičia: užtektų vilkui kartelį pūstelėti, ir subyrėtų į druzgus.

Mama šypsojosi vos pastebima, įtempta šypsena ir, kol gėrėme arbatą, kalbėjo apie visokius nesvarbius dalykus. Kaimynų sodas, gatvių taisymo darbai mieste, naujieji kvepalai, nuo kurių ją išbėrę. Lengvas ir tuščias pašnekesys, nebent tik tam, kad išsklaidytų tylą – tą tylą, kurioje gyvavo jos demonai. Temos – kruopščiai apgalvotos, nė menkiausios užuominos apie tai, kad jai nepakenčiama net koją iškelti iš namų, kad net pats menkiausias netikėtumas išsyk sukelia migrenos priepuolį, kad ji negali net skaityti, baimindamasi jausmų, kurie gali tykoti knygoje.

Mudu su tėčiu palaukėme, kol mama išeis plikyti šviežios arbatos, ir tik tada prakalbome apie panelę Vinter.

– Tai nėra tikroji jos pavardė, – pasakiau jam. – Jei būtų tikra, būtų visai nesunku iššniukštinėti, kas ji tokia. O juk visi, kurie bandė kapstytis, ilgainiui nuleido rankas dėl informacijos stokos. Niekas nežino apie ją nė jokio, net visai papras- to fakto.

– Kaip keista.

– Gali pamanyti, kad ji tiesiog atsirado iš tyro oro. Tarsi prieš tapdama rašytoja išvis nebūtų egzistavusi. Tarsi būtų pati save sukūrusi kartu su pirmąja knyga.

– Žinome, kokį slapyvardį ji pasirinko. O tai, žinoma, turėtų bent šį tą atskleisti, – pakišo mintį tėtis.

– Vida. Lotyniškai vita reiškia gyvenimą. Bet į galvą vis lenda ir prancūziškas žodis.

Prancūziškai vide yra tuščias. Tuštuma. Plynuma. Tačiau mano tėvų namuose tokie žodžiai išvis nevartojami, tad palikau tėčiui susiprasti pačiam.

– Taigi, – linktelėjo jis. – O ką pasakytum apie Vinter?

Vinter. Kitaip sakant – žiema. Pažvelgiau pro langą, tarsi mėgindama iš ten prisišaukti kokią mintį. Už mano sesers šmėklos, temstančio dangaus fone, medžiai tiesė juodas, liūdnas šakas, gėlių lysvės jau buvo tuščios – vien juoda, supurenta žemė. Stiklas nėmaž nesergėjo nuo žvarbos; nors kambaryje ūžavo dujinė krosnelė, jis vis tiek atrodė užtvindytas bespalvės nevilties. Ką man reiškė žiema? Tik viena – mirtį.

Stojo tyla. Kai jau atrodė būtina ką nors pasakyti, kad ankstesnio pokalbio neprislėgtų nepakeliamas svoris, tariau:

– Vida Vinter – dygus vardas. Vida su V ir Vinter su W – netgi labai dygus.

Grįžo mama. Dėliodama puodukus ant lėkštučių, pilstydama arbatą ji ir vėl nerūpestingai plepėjo kaip ir anksčiau, jos balsas nevaržomas klajojo po kruopščiai prižiūrimą gyvenimo sklypelį, tarsi po gerai pažįstamą aptvertą teritoriją, už kurios ribų neišeisi.

Mano dėmesys išsiblaškė. Ant židinio atbrailos stovėjo daiktelis, kurį vienintelį galėjai pavadinti kambario puošmena. Įrėminta nuotrauka. Mama kur buvusi, kur nebuvusi vis užsimena, jog reikėtų padėti ją į stalčių, kad nesudulkėtų. Bet tėčiui patinka nuolat ją matyti; kadangi jis beveik niekad neprieštarauja mamai, šiuo atveju jam nusileidžia ji. Nuotraukoje įamžinti du jaunuoliai: jaunikis ir nuotaka. Tėtis joje atrodo visai taip pat, kaip ir dabar: gražus, nors ir ne rėkiančio grožio vyriškis tamsiomis mąsliomis akimis – metai jo nėmaž nepakeitė. Užtat moters beveik nebeįmanoma atpažinti. Nuoširdi šypsena, juoko žiburiukai akyse, šiluma į tėtį nukreiptame žvilgsnyje. Ji atrodo laiminga.