Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Knygą paėmei tu?

– Taip.

– Tu paėmei šitą knygą?

– Na taip.

Dabar jau pati sutrikau. Aš nuolat skolindavausi knygas iš knygyno, ir tėtis tai labai gerai žinojo.

– Bet... Vida Vinter?..

Tik dabar susizgribau, kad kokio nors pasiaiškinimo iš tiesų reikia – ir tai neturėtų stebinti.

Aš visada skaitau senus romanus. Priežastis paprasta: man patinka knygos su normaliomis pabaigomis. Vestuvės ir mirtys, kilnūs pasiaukojimai ir stebuklingai išsinarpliojantys mazgai, tragiški išsiskyrimai ir netikėtos sąjungos, kurių niekas nebedrįso viltis, skaudūs žlugimai ir išsipildžiusios svajonės – štai šitokios, mano nuomone, yra pabaigos, vertos, kad jų lauktum, skaitydamas visą knygą. Kaip tik šitaip turėtų užsibaigti visi nuotykiai, grėsmingi žygiai, pavojai ir dvejonės – pabaiga tam ir yra, kad į krūvą tvarkingai sueitų visi galai. O šitokios pabaigos dažniau sulauki senuose romanuose nei šiuolaikiniuose, taigi – aš ir skaitau senus romanus.

Naujoji literatūra yra tas pasaulis, kurį aš pažįstu gana menkai. Per mūsų kasdieninius pokalbius apie knygas tėtis dažnai imasi narplioti šią temą. Jis skaito ne mažiau nei aš, bet knygų, kurias renkasi jis, įvairovė kur kas platesnė, o aš jo nuomonę labai gerbiu. Tiksliais, gerai apgalvotais žodžiais jis yra ne kartą nusakęs tą nuostabų sielvartingos vienumos jausmą, apimantį jį, kai užverčia paskutinį puslapį romano, kurio pabaiga tarytum skelbia, kad žmogaus kentėjimas begalinis, kančios neįmanoma sunaikinti, galima tik ją ištverti. Jis kalbėdavo apie pabaigas, kurios, nors prislopintos, užmaskuotos nutylėjimais, vis dėlto paskui aidi atmintyje kur kas ilgiau nei gerokai skambesnės, aiškiau išreikštos, kone su sprogstamąja galia skelbiamos pabaigos. Jis nepailsdavo aiškinti man, kodėl neaiški, nevienareikšmė ištarmė jį jaudina labiau nei mirtis ar vestuvės paskutiniajame puslapyje, ką paprastai renkuosi aš.

Kai jis man visa tai dėsto, aš klausausi nepaprastai atidžiai ir linkčioju galvą, bet galų gale vėl grįžtu prie seno įjunkio. Tiesa, tėtis dėl to manęs ir nekaltina. Dėl vieno dalyko mudviejų abiejų nuomonės visiškai sutampa: šiame pasaulyje esama pernelyg daug knygų, kad per gyvenimą suskubtum perskaityti visas, tad vienaip ar kitaip tenka rinktis.

Kartą tėtis netgi užsiminė man apie Vidą Vinter.

– Žinai, vis dėlto ir tarp gyvųjų esama vienos rašytojos, kurios kūryba patiktų ir tau.

Bet man taip ir nepakilo ranka paimti kokios nors Vidos Vinter knygos. Kodėl turėčiau skaityti ją, kai esama dar šitiek daug mirusių rašytojų, kurių aš nespėjau atrasti?

Ir še tau – vidury nakties nulipu iš savo kambario į knygyną ir iš brangenybių spintelės pasiimu „Trylika pasakų“. Tad visiškai nėra ko stebėtis, kad tėčiui parūpo kodėl.

– Vakar gavau laišką, – tariau jam.

Jis linktelėjo.

– Iš Vidos Vinter.

Tėtis kilstelėjo antakius, bet nutylėjo – laukė, ką dar pasakysiu.

– Panašu, kad tai – kvietimas ją aplankyti. Atrodo, ji siūlo man parašyti jos biografiją.

Jo antakiai šoktelėjo dar keliais milimetrais aukščiau.

– Negalėjau užmigti, tad nulipau žemyn ir pasiėmiau knygą.

Laukiau, kad tėtis ką nors pasakytų, bet jis tylėjo. Atrodė susimąstęs, jo kaktą perkirto raukšlė. Palūkėjusi vėl prašne­- kau pati:

– Kodėl laikai tą knygą brangenybių spintelėje? Dėl ko ji tokia vertinga?

Tėtis išsikapstė iš minčių brūzgyno, kad galėtų man atsakyti.

– Iš dalies – dėl to, kad pačios populiariausios iš vis dar gyvų rašytojų, rašančių anglų kalba, pirmosios knygos pirmas leidimas. Bet yra ir dar viena priežastis, svaresnė. Šitas leidimas – brokuotas. Visi kiti tos knygos leidimai jau vadinasi „Permainų ir nevilties pasakos“. Skaičius trylika niekur nebeminimas. Turbūt pastebėjai, kad pasakojimų yra tik dvylika, ar ne?

Linktelėjau.

– Gali būti, kad pagal pirminį autorės sumanymą pasakų iš tiesų turėjo būti trylika, bet paskui ji sudėjo į rinkinį tik dvylika. Spaustuvėje įvyko šioks toks nesusipratimas, ir knyga buvo išleista su pirmuoju pavadinimu viršelyje – ir tik su dvylika pasakų. Visą tiražą teko grąžinti į spaustuvę.

– Tai iš kur tavasis egzempliorius...

– Tiesiog išslydo per tinklą. Jis iš tos siuntos, kuri nukeliavo į vieną knygyną Dorsete; kol knygyną pasiekė žinia supakuoti ir grąžinti knygas, vieną egzempliorių kažkas spėjo nusipirkti. Tasai žmogus prieš gerus trisdešimt metų susizgribo, kad knyga gali būti vertinga, ir pardavė ją kolekcionieriui. O šio turtas rugsėjo mėnesį buvo išparduotas iš varžytynių. Šitaip knygą įsigijau aš. Pravertė įplaukos iš Avinjono sandėrio.

– Iš Avinjono sandėrio?

Dėl Avinjono sandėrio tėtis derėjosi ištisus dvejus metus. Tai buvo viena iš pelningiausių jo sėkmių.

– Tikiuosi, buvai apsimovusi pirštines? – kiek susidrovėjęs paklausė jis.

– Kuo tu mane laikai?

Jis nusišypsojo, paskui kalbėjo toliau:

– Šitiek vargo – ir viskas bergždžiai.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Kuriems galams prireikė sunaikinti visą tiražą dėl neteisingai išspausdinto pavadinimo? Visi šitą knygą vis tiek atkakliai tebevadina „Trylika pasakų“, nesvarbu, kad ištisą pusšimtį metų ji tvarkingai leidžiama „Permainų ir nevilties pasakų“ pavadinimu.

– Kodėl?

– Štai kas atsitinka, kai į vieną katilą sumaišoma šlovė ir paslaptingumas. Kadangi bet kokios patikimos informacijos apie autorę yra apverktinai maža, tokių žinių nuotrupų, kaip, tarkime, toji istorija apie sunaikintą pirmojo leidimo tiražą, svarba išauga gerokai labiau, nei jos yra vertos. Šitas nutikimas jau kadai virtęs jos mito fragmentu. Tryliktosios pasakos paslaptis. Vis šioks toks kąsnis žmonėms, kad turėtų apie ką spėlioti.

Stojo tyla, tiesa, neilgam. Į nieką konkrečiai nežiūrėdamas, kalbėdamas atsainiai, kad aš galėčiau pati rinktis, kreipti dėmesį į jo žodžius ar ne, tėtis suniurnėjo:

– Ir še tau – įsigeidžia biografijos... Kaip netikėta.

Prisiminiau laišką, prisiminiau ir savo baimę, kad laiško autore negalima pasitikėti. Prisiminiau ir primygtinį jaunojo žurnalisto prašymą: „Atskleiskite man tiesą.“ Neužmiršau ir „Trylikos pasakų“, kurios jau nuo pirmųjų sakinių įsiurbė mane taip, kad per visą naktį nepajėgiau išsivaduoti. Norėjosi ir vėl pakliūti į tokią nelaisvę.

– Net nežinau, ką daryti, – prisipažinau tėčiui.

– Tai visai ne tas pat, ką darei iki šiol. Vida Vinter – gyvas žmogus. Pokalbiai vietoj rausimosi archyvuose.

Linktelėjau.

– Bet tau knieti pažinti asmenį, parašiusį „Trylika pasakų“.

Dar kartą linktelėjau.

Tėtis delnais įsirėmė į kelius ir atsiduso. Jis labai gerai žino, kas yra skaitymas. Kaip jis įtraukia.

– Kada ji nori, kad atvažiuotum?

– Pirmadienį, – atsakiau.

– Norėsi, kad nuvežčiau į stotį?

– Taip, ačiū. Ir dar...

– Kas?

– Norėčiau turėti šiek tiek daugiau laisvo laiko. Prieš važiuodama, turėčiau dar kai ką perskaityti.

– Gerai, – atsakė jis su šypsena, kuri vis dėlto negalėjo nuslėpti nerimo. – Taip, žinoma.

Tokio nuostabaus laikotarpio kaip kelios pastarosios dienos nebuvau patyrusi nuo pat tada, kai sulaukiau pilnametystės. Pirmąkart per visą gyvenimą ant naktinio staliuko susikroviau kaugę naujutėlaičių knygų blizgančiais plonais viršeliais – knygų, pirktų pačiame paprasčiausiame knygyne. Vidos Vinter „Niekieno“. Vidos Vinter „Dukart – tai amžiams“. Vidos Vinter „Pasivaidenimai“. Vidos Vinter „Iš po skliautų“. Vidos Vinter „Sielvarto taisyklės“. Vidos Vinter „Gimtadienio mergina“. Vidos Vinter „Lėlių teatras“. Viršeliai, visi kurti to paties dailininko, spinduliavo kaitra ir galia: gintaro ir sodraus purpuro, aukso ir tamsiai violetiniais atspalviais. Nusipirkau netgi „Permainų ir nevilties pasakas“ – be žodžio „trylika“, dėl kurio mano tėčio egzempliorius yra toks vertingas, pavadinimas atrodė tarytum apnuogintas. Tėčio knygą grąžinau į vietą brangenybių spintelėje.