Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Vonia, – tarė ūkvedė, atverdama vienas. – Miegamasis, – atidarė antras. – Darbo kabinetas, – parodė, kas už trečiųjų.

Šios patalpos buvo taip pat prigrūstos pagalvėlių, užuolaidų ir užtiesalų, kaip ir visas namas.

– Valgyti pageidausite valgomajame ar čia? – paklausė ji, rodydama nedidelį staliuką prie lango su viena kėde.

Nenumaniau, ar pietauti valgomajame reikštų pietauti kartu su šeimininke, be to, kėlė abejonių ir mano padėtis šiuose namuose (kas aš: viešnia ar samdyta darbuotoja?), tad sudvejojau, negalėdama apsispręsti, ar būtų mandagiau priimti pasiūlymą, ar vis dėlto atsisakyti. Perpratusi priežastį, dėl kurios delsiu atsakyti, ūkvedė ne be vargo pralaužė įprastą santūrumą ir pridūrė:

– Panelė Vinter visuomet valgo viena.

– Tuomet, jeigu neprieštaraujate, aš valgysiu čia.

– Turbūt neatsisakysite užkąsti, jei tuojau pat ir atnešiu jums sriubos ir sumuštinių, ar ne? Kol atvažiavote traukiniu, turėjote gerokai praalkti. Kavos ar arbatos galite užsiplikyti tiesiog čia, štai. – Ji atidarė spintelę miegamojo kampe: išvydau virdulį, kitus reikmenis gėrimams ruošti, netgi mažytį šaldytuvą. – Išvengsite nereikalingo lakstymo į virtuvę ir atgal, – pridūrė ji ir apdovanojo mane kiek drovia šypsena, kurią tikriausiai turėjau suprasti kaip atsiprašymą dėl to, kad ji nenori, jog šmėkliočiau jos virtuvėje.

Galiausiai ji pasišalino, palikusi mane išsikraustyti daiktų.

Miegamajame užtrukau vos minutę, kol iš krepšio ištraukiau kelis atsivežtus drabužius, knygas ir tualeto reikmenis. Paskui pastūmiau į šalį kavos bei arbatos pakuotes, jų vietoje įkurdinau dėžutę kakavos, kurią atsivežiau iš namų. Suskubau net išbandyti aukštą, senovinę lovą – ji buvo apkrauta tokia gausybe pagalvėlių, kad po čiužiniais galėjo būti kiek nori žirnių, ničnieko nebūčiau pajutusi, – ir tada grįžo ūkvedė su padėklu.

– Panelė Vinter kviečia jus aštuntą valandą į biblioteką.

Ji labai stengėsi, kad tai išties nuskambėtų kaip kvietimas, bet aš puikiausiai supratau, ką ir turėjau suprasti: tai – kuo tikriausias įsakymas.

PIRMOJI PAŽINTIS SU PANELE VINTER

Negaliu pasakyti, laimė ar nelaimė mane lydėjo, bet kelią į biblioteką suradau nesunkiai ir prisistačiau ten geras dvidešimt minučių anksčiau nurodyto laiko. Man tai buvo nė motais. Argi galiu svajoti apie geresnę vietą laikui prastumti nei biblioteka? Maža to, aš nežinau geresnio būdo, kaip perprasti kitą asmenį, – užvis daugiausiai apie žmogų gali sužinoti apsidairęs, kokias knygas jis renkasi ir kaip jas prižiūri.

Pirmasis buvo patalpos visumos įspūdis – išsyk krito į akis, kaip smarkiai biblioteka skiriasi nuo visų kitų namo kambarių. Visur kitur oras buvo tiesiog tirštas, pritvinkęs uždusintų žodžių – čia, bibliotekoje, galėjai alsuoti pilna krūtine. Šioje patalpoje viešpatavo ne audeklas, o medis. Po kojomis – grind­lentės, aukšti langai – su langinėmis, o palei sienas eilėmis stovėjo tvirtos ąžuolinės lentynos.

Kambarys buvo aukštomis lubomis, nelabai platus, užtat labai ilgas. Vienoje sienoje – penki arkiniai langai, nuo lubų beveik iki pat grindų; apačioje, ant palangių, įtaisytos vietos atsisėsti. Ant priešingos sienos buvo penki panašios formos veidrodžiai, pakabinti taip, kad atspindėtų vaizdą iš lauko, bet šįvakar juose atsispindėjo tik drožinėtos langinės. Knygų lentynos, galais atsirėmusios į sieną, ėjo į kambario vidurį, suformuodamos nišas; kiekviename tokiame užkaboryje stovėjo mažas staliukas, o ant jo – lempa su gintaro atspalvio gaubtu. Neminint židinio patalpos gale, tai buvo vienintelis apšvietimas – bibliotekoje plūduriavo minkštos, šiltos šviesos ežerėliai, o jų pakraščiuose knygų eilės nėrė į tamsą.

Neskubėdama žingsniavau patalpos vidury likusiu koridoriumi, dairydamasi į nišas kairėje ir dešinėje. Vos spėjau užmesti akį, ir pati nepajutau, kaip ėmiau linkčioti. Biblioteka buvo turtinga, puikiai prižiūrima. Knygos išdėliotos pagal kategorijas, abėcėlės tvarka, visur – švaru, gražu; beveik atrodė, kad šita biblioteka rūpinuosi aš pati. Aptikau čia visas savo mėgstamiausias knygas; šalia dažnai pasitaikančių, nučiupinėtų tomelių rikiavosi ir tikros retenybės, daugybė nepaprastai vertingų egzempliorių. Išvydau ne tik „Džeinę Eir“, „Vėtrų kalną“, „Moterį baltais drabužiais“, bet ir „Otranto pilį“, „Ledi Odli paslaptį“, „Nuotakos pamėklę“. Net šiurpas nupurtė, kai žvilgsnis užkliuvo už „Daktaro Džekilo ir pono Haido“ – tai buvo tokia retenybė, jog mano tėtis beveik nebetikėjo, kad ji išvis egzistuoja.

Negalėdama atsižavėti šitokiais lobiais, sukrautais panelės Vinter lentynose, aš lėtai žingsniavau link židinio bibliotekos gale. Paskutinėje nišoje dešinėje pusėje kelios lentynos krito į akis iš tolo – labai jau ryškiai jos išsiskyrė iš visų kitų: čia jau mačiau ne dulsvas, daugiausia rudų tonų senųjų leidinių nugarėlių juosteles, priešingai, viršeliai margavo pastarųjų dešimtmečių spalvomis: sidabriškai mėlynais tonais, šalavijo žalumu ar smėlio geltonumu su rausvos priemaiša. Visoje bibliotekoje tik čia ir tebuvo šiuolaikinių knygų. Ir visos jos – pačios Vidos Vinter kūriniai. Ankstyviausieji rikiavosi viršuje, naujesni – apačioje, kiekvieno romano – daugybė skirtingų leidimų, kitąsyk – ir skirtingomis kalbomis. „Trylikos pasakų“ – knygos su klaidingai išspausdintu viršeliu, kurią skaičiau tėčio knygyne, – čia neaptikau, užtat „Permainų ir nevilties pasakų“ buvo daugiau nei tuzinas egzempliorių, kiekvienas – vis kito leidimo.

Išsirinkau paskutiniojo panelės Vinter romano tomelį. Pačiame pirmame puslapyje pagyvenusi vienuolė atvyksta į kažkokį neįvardytą, regis, Italijos, miestelį, jo pakraštyje susiranda nedidelį namuką. Vienuolė įžengia į kambarį, kur ją, šiek tiek nustebęs, pasitinka toks pasipūtęs jaunuolis; mums leidžiama nuspėti, kad jis – anglas, o gal amerikietis. (Perverčiau puslapį. Knyga siurbte įsiurbė mane jau nuo pirmųjų pastraipų – lygiai taip pat, kaip tai nutikdavo kas kartą, kai tik atsiversdavau kurį nors Vidos Vinter romaną; nė pati nepajutau, kaip akimis ėmiau ryti tekstą.) Iš pradžių jaunuoliui net nešmėkšteli tai, ką skaitytojas jau numano: netikėta viešnia aplankė jį su nepaprastai svarbiu reikalu, kuris permainys vaikino gyvenimą taip, kaip šiam nė nesisapnavo. Senoji pradeda pasakoti, porina pamažu ir kantriai (perverčiau dar vieną puslapį; visai užmiršau biblioteką, užmiršau panelę Vinter, užmiršau pati save), nepaisydama jo, išlepusio jaunuolio, vėjavaikiškos reakcijos...

Staiga, kad ir kaip buvau nugrimzdusi į skaitymą, kažkas prasismelkė iki manęs, atitraukė nuo knygos. Sprandą ėmė smaigstyti adatėlės.

Kažkas mane stebėjo.

Žinau: šitoks sprando dilgčiojimas nėra negirdėtas reiškinys, tik savo kailiu dar niekad nebuvau to patyrusi. Kaip ir daugumos žmonių, artimai susigyvenusių su vienatve, mano juslės ypač jautriai reaguoja į prisiartinusį kitą asmenį; aš labiau pratusi pati būti neregimu šnipu kambaryje nei asmeniu, kurį šnipinėja kas kitas. O štai dabar kažkas stebėjo mane, ir jau senokai. Kažin, ar ilgai man sprandą dilgino tas niekada neapgaunantis kirbėjimas? Pamėginau atmintyje atkurti kelias pastarąsias minutes, iš prisiminimų apie knygą atkapstyti prisiminimus apie savo kūną. Kada galėjo prasidėti dilgčiojimas? Kai vienuolė užkalbino jaunuolį? Kai ją įleido į tuos namus? Dar anksčiau? Nekrustelėdama, įbedusi nosį į knygos puslapį, lyg nė nebūčiau nieko pastebėjusi, iš paskutiniųjų stengiausi prisiminti.