Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kai Džordžas Angelfildas galutinai suvokė, kad Izabelės namuose nebėra, jis smuko į biblioteką ir užsirakino duris. Nieko ten neįsileido, atsisakė ir maisto. Pastaruoju metu namuose, be vikaro ir gydytojo, niekas nė nesilankydavo, o šie abu buvo išgrūsti be jokių ceremonijų. „Pasakykite savo Dievui, kad nešdintųsi velniop!“ – šitaip jis atsikratė vieno, o antrąjį pasitiko užrikdamas: „Gal malonėsite leisti sužeistam žvėriui ramiai nusibaigti?“

Po kelių dienų tuodu sugrįžo ir pasikvietė sodininką, kad išlaužtų bibliotekos duris. Džordžą Angelfildą rado mirusį. Netgi paviršutiniškos kūno apžiūros pakako, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl mirties priežasties: žmogų pakirto kraujo užkrėtimas, kurį sukėlė dukters plaukų žiedas, užveržęs bevardį kairiosios rankos pirštą.

Čarlis liko gyvas, nors nė pats nesuprato, kodėl nenumirė. Jis slampinėdavo po namus. Išmynęs pėdsaką dulkėse, kasdien vėl kiūtindavo savo paties pėdomis: pradėdavo žygį viršutiniame aukšte ir traukdavo žemyn. Palėpėje įrengti miegamieji, į kuriuos jau daugelį metų niekas nė kojos nebuvo įkėlęs, tarnų kambariai, šeimos narių kambariai, kabinetas, biblioteka, muzikos kambarys, svetainė, virtuvės. Nesiliaujančios, begalinės, beviltiškos paieškos. Naktimis Čarlis išslinkdavo laukan ir bastydavosi po dvaro teritoriją, kojos nepailsdamos nešdavo jį vis pirmyn, pirmyn, pirmyn. Žingsniuodamas jis vis čiupinėdavo Misus adatą kišenėje. Jo pirštų galiukai virto kruvina, nušašusia mase. Čarlis ilgėjosi Izabelės.

Šitaip Čarlis prastūmė rugsėjį, spalį, lapkritį, gruodį, sausį ir vasarį. O kovo pradžioje Izabelė sugrįžo.

Čarlis, žingsniuodamas savo išmintu taku, kaip tik atslinko į virtuvę, kai jo ausis pasiekė prie namo artėjančių kanopų kaukšėjimas ir ratų girgžčiojimas. Susiraukęs prisiartino prie lango. Nepageidavo jokių lankytojų.

Iš karietos išlipo žmogus – toks pažįstamas siluetas, – ir Čarliui tiesiog širdis nustojo plakusi.

Per akimirksnį jis prišoko prie durų, nubildėjo laiptais, pripuolė prie vežimo – taip, Izabelė buvo čia .

Jis įsistebeilijo į ją.

Izabelė nusijuokė.

– Štai, – tarė, – paimk šitą. – Ji padavė jam sunkų ryšulį, susuptą į audeklo atraižą. Paskui pasigraibė karietoje, ištraukė dar kažką. – Ir šitą. – Čarlis klusniai pasikišo po pažastimi ir antrą ryšulį. – O dabar užvis labiausiai pasaulyje norėčiau brendžio – didelio, didelio stiklo.

Vis dar neatitokęs, Čarlis nuspūdino paskui Izabelę į namą, ten – į kabinetą. Ji pasuko tiesiai prie indaujos, kur buvo laikomi gėrimai, ištraukė taures ir butelį. Pirmiausia gerokai šliūkštelėjo sau, ištuštino taurę vienu gaistu, net subolavo gerklė, tik tada, vėl įsipylusi sau, pripylė ir antrąją taurę – šią pasiūlė broliui. Čarlis tebestypsojo lyg paralyžiuotas, be žado; taurės paimti jis negalėjo – rankose tebelaikė du kietai suvyniotus ryšulius. Jam ausyse vėl sugrumėjo Izabelės juokas – tarytum pernelyg didelis bažnyčios varpas, gaudžiantis pernelyg arti. Čarliui ėmė suktis galva, akys pasruvo ašaromis.

– Nagi, padėk juos, – paliepė Izabelė. – Išgersime. Noriu paskelbti tostą. – Čarlis paėmė taurę, įkvėpė alkoholio garų. – Už ateitį! – Jis susivertė visą taurę ir nurijo, ir čia pat užsikosėjo, kai brendis nutvilkė gerklę.

– Juk tu dar nė nematei jų, ar ne? – paklausė ji.

Jis suraukė antakius.

– Pažvelk.

Izabelė nusigręžė prie ryšulių, kuriuos Čarlis buvo padėjęs ant rašomojo stalo, nutraukė nuo jų minkštą dangalą ir atsitraukė, kad Čarlis galėtų pamatyti. Jis lėtai pasuko galvą ir pasižiūrėjo. Ryšuliuose buvo ne kas kita, o kūdikiai. Du kūdikiai. Dvynukai. Čarlis sumirksėjo. Sąmonėje prašmėžavo mintis, kad reikėtų kaip nors reaguoti, bet jis niekaip nesumetė, ką dabar sakyti ar daryti.

– Nagi, Čarli, pabusk , dėl Dievo meilės!

Sesuo stvėrė jį už abiejų rankų, trūktelėjo į kabineto vidurį ir suskato suktis beprotišku greičiu. Vis sukosi ir sukosi, ir sukosi, kol visiškai apsvaigusiam Čarliui truputį praskaidrėjo galvoje, o kai pagaliau sustojo, ji abiem delnais apgėbė jo veidą ir tarė:

– Rolandas mirė, Čarli. Dabar likome tik mudu: tu ir aš. Ar supranti?

Jis sulinksėjo.

– Tvarkelė. O kur tėtis?

Kai Čarlis pasakė, kas atsitiko, Izabelė puolė į isteriją. Misus, kurią šaižūs klyksmai iškrapštė iš virtuvės, paguldė ją į lovą senajame jos kambaryje, o kai ji pagaliau aprimo, paklausė:

– Tie kūdikiai... kaip juos vadinti?

– Jų pavardė – Marč, – atsakė Izabelė.

Šitiek Misus ir pati žinojo. Prieš kelis mėnesius dvarą buvo pasiekusi žinia apie vestuves, o paskui – ir apie mažylių gimimą (Misus nė nereikėjo lenkti pirštų ir skaičiuoti mėnesių, bet ji vis tiek suskaičiavo ir papūtė lūpas). Žinojo ji ir tai, kad Rolandą prieš kelias savaites nusinešė plaučių uždegimas, ir dar tai, kad senieji ponas ir ponia Marčai, pakirsti žinios apie vienintelio sūnaus mirtį ir nepakęsdami nesuvokiamo jaunosios marčios nerūpestingumo, tylomis atstūmė Izabelę ir jos vaikus, nebetrokšdami nieko, tik netrukdomi sielvartauti.

– O kokie jų vardai?

– Adelina ir Emelina, – visai miegūsta suniurzgė Izabelė.

– Kaip atskirti vieną nuo kitos?

Tačiau mergaitė – našlė jau miegojo. Ir kol sapnavo sapnus savo senojoje lovoje, visai užmiršusi ir pabėgimą, ir sutuoktinį, ji vėl virto ta pačia Izabele, kokia buvo iki vestuvių. Kai rytą pabudo, santuoka buvo jau visiškai išrūkusi iš galvos, tarsi ji niekad nė nebūtų ištekėjusi, o mažylės dvynukės rodėsi tarsi ne jos pačios vaikai – motiniško instinkto ji neturėjo nė kruopelytės, – o kažin kokios namų dvasios.

Kūdikiai irgi miegojo. Virtuvėje Misus ir sodininkas sėdėjo palinkę prie dviejų glotnių, blyškių veidelių ir pusbalsiu šnekučiavosi.

– Kuri jų yra kuri? – pasiteiravo sodininkas.

– Aš nežinau.

Susėdę abipus seno lopšio, juodu žvelgė į mažyles. Dvi poros pusmėnulių blakstienų, besiilsinčių ant skruostų, dvejos putlios lūpytės, dvi rusvos galvutės. Staiga vienos mergyčių akių vokai suplazdėjo, ji trupučiuką pramerkė vieną akį. Sodininkas ir Misus sulaikė kvapą. Tačiau akis vėl užsimerkė ir kūdikis nugrimzdo į gilų miegą.

– Šita tegul bus Adelina, – sukuždėjo Misus. Ji išėmė iš stalčiaus dryžuotą rankšluostį ir sukarpė juostelėmis. Supynė iš jų dvi pynes, tada raudonąją užrišo ant riešo tam kūdikiui, kuris krustelėjo, o baltąją – tam, kuris nė nesujudėjo.

Ūkvedė ir sodininkas, kiekvienas ranka prilaikydamas lopšį iš savo pusės, dar valandėlę žiūrėjo, paskui Misus pakėlė džiugų, švelnų veidą į sodininką ir vėl prašneko:

– Du kūdikiai. Tik pamanyk, Daigai. Ir tai – kai jau sulaukėme tokio amžiaus!

Atplėšęs žvilgsnį nuo kūdikių, sodininkas pastebėjo, kad apskritas, rudas Misus akis drumsčia ašaros.

Jis ištiesė virš lopšio šiurkščią, sugrubusią ranką. Ji nusibraukė paiko graudulio lašus ir šypsodamasi įbruko nedidelę, putnią plaštaką jam į delną. Jis pajuto, kaip pirštų galiukus sudrėkino ant rankos užsilikusi jos ašarų rasa.

Lopšyje po susikibusių jų rankų arka saldžiai miegojo dvi mažylės, glostomos virpančių žvilgsnių.

Buvo jau vėlu, kai iš pabirų frazių užbaigiau surašyti Izabelės ir Čarlio istoriją. Dangus visai pajuodo, namai buvo jau kadai sumigę. Ištisą pavakarę, paskui – vakarą ir dar gerą dalį nakties sėdėjau palinkusi prie rašomojo stalo, iš naujo klausiausi ausyse aidinčio pasakojimo, o pieštukas, atsidavęs jo tėkmei, paklusniai skrebeno eilutę po eilutės. Mano puslapiai buvo tankiai prikimšti teksto – pačios panelės Vinter žodžių poplūdžio. Protarpiais mano ranka slystelėdavo į kairę, ir aš šį tą pasižymėdavau kairiojoje paraštėje – taip atsitikdavo tada, kai man pasirodydavo, kad balso intonacijos permaina ar rankos mostas irgi yra pasakojimo detalė.