Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Dar viena amžina bėda buvo valgymas. Kai tik ateidavo pusryčių, pietų ar vakarienės metas, mergaičių dažniausiai niekur nebūdavo įmanoma rasti. Emelina, tiesa, mėgo pavalgyti, bet įjunkis į gardėsius taip niekad ir nevirto drausminga mityba. Emelinos alkio toli gražu negalėjo numalšinti tvarkingas valgymas tris kartus per dieną – jos apetitas buvo lyg tikro grobuonies, bet nenuspėjamas, kaprizingas. Alkis suriesdavo ją dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt kartų per dieną, reikalaudamas tučtuojau jį numalšinti, bet, vos užganėdintas keliais bet kokio mitalo kąsniais, tuojau atsitraukdavo, ir maisto poreikis išsyk vėl virsdavo nereikšmingu, čia pat pamirštu rūpesčiu. Apskritutė Emelina putlias kūno formas palaikė nuolat nešiodamasi kaupiną kišenę duonos žiauberių ir razinų – tai buvo jos kilnojama virtuvė, iš kurios ji galėjo įsimesti trupinį kitą į burną kada tik užsigeidusi ir kur užsigeidusi. Prie stalo mergaitė atslinkdavo tik papildyti senkančių kišenės atsargų, o paskui vėl traukdavo padrybsoti prie židinio ar pasivolioti kur nors laukuose.

Antroji dvynė šiuo atžvilgiu iš esmės skyrėsi nuo sesers. Adelina buvo tikras vielgalis, susimetęs mazgais ties keliais ir alkūnėmis. Kurui ji naudojo kažką visai kita nei paprasti mirtingieji. Galėjai pamanyti, kad maisto jos organizmui išvis nereikia. Niekas niekada nematė jos valgančios: tarsi koks amžinai besisukantis ratas ji buvo uždara sistema, mintanti energija, kurią tiekė kažkoks slėpiningas vidinis šaltinis. Tačiau amžinasis variklis egzistuoja tik žmonių vaizduotėje, tad Misus, rytą aptikusi tik tuščią lėkštę ten, kur iš vakaro būdavo palikusi papjaustyto kumpio, ar kelis trupinius, kur būta duonos žiauberės ir sūrio, išsyk susigaudydavo, kur dingo maistas. Jai likdavo tik atsidusti. Kodėl jos mergaitės negali valgyti iš lėkštės, kaip visi normalūs vaikai?

Gal jai būtų sekęsi geriau, jei pati būtų buvusi jaunesnė. Arba jei mergaitės nebūtų buvusios dvi, o tik viena. Tačiau Angelfildų kraujas nešė tokį genetinį kodą, kurio perrašyti negalėjo niekas: nei tvarkinga mityba, nei griežta drausmė. Misus nenorėjo to suprasti, ilgą laiką ir nesuprato, bet galų gale ir jai atsivėrė akys. Mergaitės buvo ne tokios kaip visi vaikai – dėl to negalėjo būti abejonių. Nepakeičiamas prigimties keistumas buvo persmelkęs jas abi iki pačių esybės gelmių.

Tarkime, kad ir jų kalba. Misus matydavo mergaites pro virtuvės langą – du neryškius, išskydusius siluetus, kurių burnos žiopčiodavo taip, tarsi dvynės plepėtų be perstojo. Kai artėdavo prie namo, ji išgirsdavo ir jų čiauškėjimą. Bet paskui jos įeidavo vidun ir pritildavo. „Kalbėkite garsiau!“ – nuolat ragindavo ji. Bet Misus klausa silpo, o mergaitės drovėjosi: jų pokalbiai būdavo skirti tik joms vienoms, ne pašaliniams klausytojams. „Nagi, nešnekėk vėjų, – subarė ji Daigą, kai šis užsiminė, kad dvynės nesugeba normaliai kalbėti. – Kai įsisiūbuoja, jų nė nenutildysi.“

Tačiau vieną žiemos dieną ji perprato bėdą. Tąsyk abi mergaitės buvo po stogu: Emelina įtikino Adeliną likti šiltame kambaryje, prie ugnies, užuot mirkus lietuje. Misus paprastai visąlaik gyveno pasimiglojusiose silpstančio regėjimo ūkanose, bet tą kartą vaizdas kažkodėl nuskaidrėjo, valandėlei paaštrėjo ir klausa – eidama pro praviras svetainės duris ji nugirdo seserų tarškesį ir sustojo pasiklausyti. Dvynės be paliovos žėrė garsus, atmušinėjo juos viena kitai tarsi teniso kamuoliukus, čia šyptelėdamos, čia nusijuokdamos, čia švystelėdamos antrajai tulžingą žvilgsnį. Jų balsai čia išaugdavo iki spigaus čiepsėjimo, čia pritildavo iki paslaptingo kuždesio. Iš tolo pokalbį netgi galėjai palaikyti smagiu ir gyvybingu vaikų pašnekesiu. Bet Misus sugniaužė širdį. Mat dvynės tarškėjo tokia kalba, kokios ji kaip gyva nebuvo girdėjusi. Tikrai ne angliškai, netgi ne prancūziškai – šią kalbą ji perprato dar anais laikais, kai gyva buvo Džordžo Matilda, šia kalba Čarlis vis dar kalbėdavo su Izabele. Pasirodo, Džonas sakė tiesą. Mergaitės nemokėjo jokios normalios žmonių kalbos.

Priblokšta netikėto atradimo, Misus taip ir sustingo tarpdury. Ir tada, kaip kartais atsitinka, jei kartą atsiveria akys, paskui vieną suvokimą seka ir kiti. Ėmė skambinti ant židinio atbrailos pastatytas laikrodis: kaip ir visada, mechanizmo pastūmėtas, po stiklo gaubtu išniro paukščiukas, suplasnojo mechaniniais sparnais ir vėl smuko į narvelį kitoje pusėje. Sulig pirmuoju dūžiu mergaitės pakėlė galvą ir sužiuro į laikrodį. Dvi poros plačiai atmerktų žalių akių įdėmiai, nemirksėdamos stebėjo paukštį, sukantį ratą po laikrodžio kupolu, tai iškeliantį sparnus, tai nuleidžiantį, tai iškeliantį, tai nuleidžiantį.

Tasai jų žvilgsnis nebuvo koks ypatingas: nei itin šaltas, nei kuo nors nežmogiškas. Visi vaikai taip žvelgia į negyvus, mechaniškai judančius daiktus. Tačiau Misus persmelkusi žvarba pasiekė pačią širdį. Mat šitaip mergaitės žiūrėdavo ir į ją, kai ji bardavosi, priekaištaudavo ar gražiai ko nors jų prašydavo.

Juk jos net nesuvokia, kad aš gyva, dingtelėjo jai. Jos nežino, kad šiame pasaulyje, be jų pačių, esama ir daugiau gyvybės.

Dėl savo prigimties gerumo ji nepalaikė mergaičių siaubūnėmis. Užuot pasibaisėjusi, pajuto joms neapsakomą gailestį.

Kokios jos vienišos. Kokios neapsakomai vienišos.

Ji nusisuko nuo pravirų durų ir nušiūravo sau.

Nuo tos dienos Misus lūkesčiai iš esmės pasikeitė. Tvarkinga dienotvarkė, valgis ir vonia tuo pačiu metu, bažnyčia sekmadieniais, dvi mielos, normalios mergytės – tokias ir panašias svajones galėjai išsyk mesti į šiukšlyną. Dabar Misus liko tik viena užduotis. Pasirūpinti, kad mergaitės išvengtų pavojų.

Be atilsio gromuliuodama savo atradimus, ji – bent pati taip manė – pagaliau perprato, kodėl taip yra. Dvynės – jos visuomet dvi, visuomet kartu. O jeigu jų pasaulyje būti dviese yra normalu, kaip tuomet joms turi atrodyti visi tie žmonės, esantys ne po du, o po vieną? Tikriausiai – kaip pusės, mąstė Misus. Čia ji prisiminė vieną žodį, terminą, kuris kadaise atrodė jai toks keistas ir kuris reiškė dalies žmogaus atskyrimą nuo viso žmogaus. Amputacija. Tai štai kuo jos laiko mus. Invalidais, kuriems amputuotas antrasis kūnas.

Normalu? Anaiptol. Mergaitės niekad nebuvo ir niekad nebus normalios. Bet, bandė drąsintis Misus, jeigu jau viskas yra šitaip, jeigu sesutės – dvynės kaip dvynės, tuomet ir jų keistumą galbūt galima laikyti bent jau prigimtiniu .

Savaime suprantama, visi tie, kuriems amputuota antroji esaties dalis, nieko kita taip netrokšta, kaip ją atkurti. Paprasti žmonės, ne dvyniai, nenuilsdami ieško artimos sielos, įsimyli, tuokiasi. Neišbaigtumo kankinami, jie siekia tapti poros pusele. Šiuo atžvilgiu ne išimtis buvo ir Misus. Ir ji tą antrą puselę turėjo – Džoną Daigą.

Tradicine prasme juodu net nebuvo pora. Nei susituokę, netgi – nei meilužiai. Dvylika ar penkiolika metų už jį vyresnė, Misus visgi nebuvo tiek sena, kad tiktų jam į motinas, bet pakankamai, kad nebetiktų į žmonas. Kai jie susitiko, ji jau buvo to amžiaus, kai bet kokios mintys apie šeimą likusios praeity. Savo ruožtu jis, vyriškis pačiame žydėjime, puoselėjo viltį vesti, bet kažkodėl taip niekad ir nevedė. Be to, kai priprato dirbti su Misus, įjunko drauge su ja kiekvieną rytą gerti arbatą, kiekvieną vakarą prisėsti virtuvėje už stalo kartu užkąsti, pamažu jam išsigaravo ir poreikis ieškoti jaunų moterų draugijos. Jei būtų turėję bent truputį daugiau vaizduotės, galbūt jie būtų sugebėję peržengti savo lūkesčių ribas, gal būtų susivokę jausmuose, supratę, kas tai yra iš tikrųjų: meilė, pati giliausia, labiausiai verta pagarbos. Kitokiais laikais, kitokioje kultūrinėje terpėje jis galbūt būtų paprašęs jos tapti jo žmona, ir ji gal būtų atsakiusi: taip. Mažų mažiausiai būtų visai nesunku įsivaizduoti tokį penktadienio vakarą: žuvis su bulvių koše jau suvalgyta, išnykę ir pyragaičiai su kremu, ir tada jis paima ją už rankos – arba ji paima už rankos jį – ir, droviai apsigaubęs tyla, vienas nusiveda kitą į lovą. Tačiau tokia mintis net nedingtelėjo jiems į galvą. Tad juodu susisaistė tvirta draugyste, kokia neretai sieja seniai susituokusias poras, ir džiaugėsi ta švelnia ištikimybe, kuri laimingųjų laukia anapus aistros, – pačios aistros net neišgyvenę.