Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Už sodo driekėsi dirbami laukai, atskirti nuo jo gyvatvore. Kvatoklė Merili negalėjo žinoti, kad už tos gyvatvorės slepiasi dvi poros žalių akių, įsisiurbusių į vežimėlį.

Kai turi kūdikį, neišvengiamai tenka galynėtis su kalnais skalbinių, o Kvatoklė Merili buvo gera motina, nebijanti jokio darbo. Tad į sodą ji išeidavo kiekvieną mielą dieną: išdžiaustydavo skalbinius, paskui juos nukabindavo. Kriauklėje skalaudama vystyklus ir marškinėlius, ji pro virtuvės langą vis dirsčiodavo į gražųjį vežimėlį, pastatytą lauke, įsaulyje. Kas kokias penkias minutes ji vis išsprūsdavo į kiemą: pataisyti vežimėlio gaubto, apkamšyti antklodės ar tiesiog padainuoti.

Tačiau Kvatoklė Merili buvo anaiptol ne vienintelė, atsidavusi vaikiškam vežimėliui. Emelina ir Adelina dėl jo buvo tiesiog pakvaišusios.

Vieną dieną Kvatoklė Merili išniro iš po verandos stoginės su skalbinių krepšiu po pažastimi, bet vežimėlio ten, kur jį paliko, nebebuvo. Moteris sustojo lyg nudiegta. Burna prasivėrė, rankos nevalingai šoktelėjo prie skruostų; išsprūdęs skalbinių krepšys nusirito į gėlių lysvę, apykaklaitės ir kojinės išsidraikė ant smalkų kupstelių. Kvatoklė Merili net nepažvelgė gyvatvorės ir gervuogynų pusėn. Ji pasukiojo galvą, lyg negalėdama patikėti savo akimis, vis dirsčiojo į kairę – į dešinę, į kairę – į dešinę, o panika vis augo ir augo, kol pagaliau prasiveržė klyksmu, laibu ir veriamu, kuris šovė į mėlyną dangų, skeldamas pusiau jo skliautą.

Ponia Grifin, už trijų namų gyvenanti kaimynė, tuo metu įnikusi į savo daržą, atsiplėšė nuo darbo ir atskubėjo prie tvoros. Senelė Stouks iš gretimo namo, kuri kuitėsi virtuvėje, tik suraukė antakius ir iškišo galvą į verandą. Priblokštos jos sužiuro į Kvatoklę Merili, nesusigaudydamos, ar nuolat besijuokianti jų kaimynė tikrai sugeba šitaip klykti, o ši, priblokšta, paklaikusi, įsispitrėjo į jas, neįstengdama nieko pasakyti, tarsi klyksmas būtų sunaudojęs jos viso gyvenimo žodžius.

Galų gale jai pavyko išspausti:

– Dingo mano kūdikis.

Vos išsprūdę iš burnos, jos žodžiai visus paakino veikti. Ponia Grifin žybsniu peršoko tris jas skiriančias tvoras, stvėrė Kvatoklę Merili už alkūnės ir nusivedė aplink namą prie paradinių durų, be paliovos klausinėdama:

– Dingo? Kur jis galėjo dingti?

Senelė Stouks išnyko iš verandos, bet po sekundės sode jau aidėjo jos balsas, šaukiantis pagalbos.

Po akimirkos jau pratrūko vis labiau plintantis gagenimas:

– Kas? Kas yra? Kas atsitiko?

– Pagrobė! Tiesiog iš sodo! Su visu vežimėliu!

– Judu – į tą pusę, o jūs eikite ana ten!

– Bėkite, kas nors, pakvieskite jos vyrą!

Visas triukšmas, visas klegesys – priešais namą.

Už namo buvo tylu ramu. Tingioje saulėkaitoje plazdėjo Kvatoklės Merili skalbiniai, ponios Grifin kastuvas rymojo tvarkingai įsmeigtas supurentoje dirvoje, Emelina glostinėjo sidabrinius stipinus, apimta tykios, kvaitinančios palaimos, o Adelina spirtelėjo ją, kad atitoktų ir kad jos galėtų tą daiktą išjudinti.

Buvo sava kalba sugalvojusios ir žodį jam pavadinti. „Vūmas“.

Seserys nusitempė vežimėlį pakiemiais. Paaiškėjo, kad stumti jį – darbelis keblesnis, nei jos tikėjosi. Vežimėlis buvo gerokai sunkesnis, nei atrodė pažiūrėjus, maža to, ridenti jį teko labai jau nelygiu paviršiumi. Lauko kraštas buvo su lengvu nuolydžiu, taigi ir vežimėlį teko stumti pasvirusį. Tiesa, kiek aukštėliau jis būtų tvirtai rėmęsis į žemę visais keturiais ratais, bet neseniai išarta dirva buvo puri, ratai grimzdo į minkštus grumstus. Usnys ir gervuogienojai graibstė už stipinų, dar labiau lėtindami žygį – tikras stebuklas, kad mergiščios vis dar nemetė savo grobio, įveikusios pirmuosius dvidešimt jardų. Tačiau jos pateko į savo stichiją. Stūmė ir tempė vežimėlį namų link negailėdamos jėgų, plūkėsi iš visos sveikatos, beveik nė nejusdamos, kiek įdeda pastangų. Plėšydamos iš ratų usnis išsikruvino pirštus, bet nesiliovė; Emelina vis niauzgė po nosimi vežimėliui skirtą meilės giesmę, protarpiais vogčia paglostydavo jį pirštų galiukais, net pabučiuodavo.

Galiausiai jos pasiekė laukų pakraštį, jau matė tolumoje dunksančius namus. Bet, užuot traukusios tiesiai ten, pasuko į elnių parko šlaitus. Joms magėjo pažaisti. Su nenuilstančia energija užritusios vežimėlį į paties ilgiausio šlaito viršūnę, patogiai jį pasistatė. Iškėlė kūdikį, paguldė ant žemės, ir tada Adelina įsiropštė į lopšį. Smakru įsirėmusi į kelius, pabalusiu veidu ji abiem rankomis įsikibo vežimėlio kraštų. Vien akių blykstelėjimu davė ženklą seseriai, ir Emelina iš visų jėgų stumtelėjo vežimėlį žemyn.

Iš pat pradžių šis šliaužė lėtai. Žemė buvo nelygi, o ir nuolydis šlaito viršuje – labai nuožulnus. Bet paskui įsiriedėjo. Ratai sukosi lyg pašėlę, juodasis vežimėlis blykčiojo vakarop krypstančios saulės spinduliuose. Švilpė vis greičiau ir greičiau, kol stipinai susiliejo į vientisą mirgesį, o galiausiai tapo ir visai nebeįžiūrimi. Šlaitas darėsi vis statesnis, ratai kliuvinėjo už grumstų, vežimėlis tirtėjo ir baudėsi bet kurią akimirką atsiplėšti nuo žemės.

Visą aplinkinę erdvę užtvindė riksmas:

– Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!

Tai neapsakomo malonumo apimtai Adelinai ištrūko džiugesio klyksmas, o vežimėlis vis dar tratėjo šlaitu žemyn, kratydamas jos kaulus, kvaitindamas pojūčius.

Ir staiga paaiškėjo, kas turi tuojau atsitikti.

Vienas vežimėlio ratas užkliuvo už žemėje styrančio akmens. Metalas sudžeržgė į akmenį, tvykstelėjo žiežirba, ir vežimėlis nušvilpė žemyn, bet jau nebe šlaitu, o oru, blykčiodamas į saulę atkištais ratais. Jis nubrėžė grakštų lankstą dangaus žydrynės fone, bet paskui niršiai šoktelėjusi aukštyn žemė vėl jį pastvėrė, kažkas dusliai, šiurpiai triokštelėjo. Kai išsisklaidė patį dangų pasiekęs Adelinos ekstazės riksmo aidas, ūmai stojo kurti tyla.

Emelina tekina pasileido kalvos šlaitu žemyn. Į dangų styrantis vežimėlio ratas buvo persimetęs, beveik nuplėštas nuo ašies, bet kitas vis dar sukosi, tik jau lėtai, jau be skubros.

Iš sumaigyto juodo lopšio ertmės kyšojo balta ranka – išlenkta kažkokiu nenatūraliu kampu, ji tysojo ant akmenuotos žemės. Plaštaka raudonavo gervuogių dėmėmis, usnių išvagotais dryžiais.

Emelina suklupo prie griuvenos. Iš sumaigyto vežimėlio tvoskė tik tamsa.

Bet toje tamsoje kažkas sujudėjo. Blykstelėjo pora žalių akių.

– Vūmas! – ištarė ji ir nusišypsojo.

Žaidimas baigtas. Metas namo.

* * *

Be paties pasakojimo, panelė Vinter per mūsų susitikimus beveik nekalbėdavo. Pirmosiomis dienomis, vos įžengusi į biblio­teką, aš dar pasiteiraudavau: „Kaip laikotės?“ – bet ji atrėždavo: „Sirguliuoju, o kaip tu?“ – jos balsas nuskambėdavo irzliai, lyg turėčiau susiprasti esanti visiška kvaiša, kam klausinėju tokių dalykų. Aš į šį klausimą niekad neatsakydavau, o ji ir nelaukdavo atsakymo, tad neilgai trukus nė nebebandydavau persimesti mandagumo frazėmis. Aš įslinkdavau lygiai minutę anksčiau skirtojo laiko, atsisėsdavau į savo vietą kitapus židinio, iš krepšio išsitraukdavau užrašinę. Ir tada, be jokios įžangos, panelė Vinter imdavosi tęsti pasakojimą tiksliai nuo tos vietos, kur vakar būdavo sustojusi. Šie mūsų susitikimai baigdavosi anaiptol ne pagal laikrodį. Kartais panelė Vinter kalbėdavo tol, kol papasakodavo visą epizodą – iki natūralios pertraukos. Tuomet, kai ištardavo paskutinius žodžius, jos balsas nutrūkdavo taip, kad nelikdavo jokių abejonių: tam kartui pasakojimas baigtas. Po to sekdavo vienareikšmė tyla, lyg likęs neprimargintas paskutiniojo skyriaus puslapis. Aš užbaigdavau rašyti sakinį, užversdavau sąsiuvinį, susirinkdavau daiktus ir išeidavau. Vis dėlto kartais panelė Vinter nutraukdavo pasakojimą netikėtai, kone vidury sakinio, ir tada, pakėlusi galvą, išvysdavau blyškų jos veidą su užmaukšlinta ištvermingumo kauke. „Gal galėčiau kuo nors padėti?“ – paklausiau, kai pirmąsyk išvydau ją tokią. Bet ji tik užmerkė akis ir mostelėjo man išeiti.