Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Ypač daktaras Modslis mėgo intelektualinę veiklą. Liga jam buvo tarytum mįslė, ir jis nenurimdavo, kol jos neperprasdavo. Pacientai jau nesistebėdavo, kad, visą naktį narstęs jų ligos simptomus, jis iš pat ankstyvo ryto vėl pasirodydavo prie ligonio lovos užduoti dar vieno klausimo. Kai pagaliau nustatydavo diagnozę, dar reikėdavo surasti ir veiksmingiausią gydymo būdą. Savaime aišku, jis skaitydavo medicinos knygas ir buvo puikiai susipažinęs su tradiciniais gydymo metodais, bet, kadangi dar ir originaliai mąstė, mintimis vis grįždavo prie kokio nors visai paprasto negalavimo, tarkime, skaudančios gerklės, stengdamasis įvertinti jį nauju, dar niekieno neatrastu požiūriu, jis nepailsdamas šniukštinėjo kokios nors, kad ir menkiausios, žinių kruopelytės, kuri padėtų ne tik išgydyti skaudančią gerklę, bet ir perprasti gerklės skausmą dar niekieno neaprašytame kontekste. Spinduliuojantis energiją, išsilavinęs ir malonus, jis buvo ypač geras gydytojas ir geresnis už daugelį žmogus. Bet, ko neišvengia niekas, ir jo išsilavinime buvo spraga.

Kaimiečių delegaciją sudarė kūdikio tėvas, senelis ir smuklininkas, toks suvargęs žmogelis, kuris niekad negalėdavo praleisti progos. Daktaras Modslis maloniai priėmė trijulę ir įdėmiai išklausė dviejų iš trejeto iškloto pasakojimo. Skundą vyrai pradėjo nuo palikinėjamų pravirų vartelių, paskui perėjo prie mįslingai dingstančių lėkštučių ir pabaigai, po kelias minutes trukusio pasakojimo, išdėjo tai, kas svarbiausia: apie kūdikio su visu vežimėliu pagrobimą.

– Jos duodasi kaip pašėlusios, – užbaigė jaunesnysis Fredas Džeimsonas.

– Visiškai nevaldomos, – pridūrė vyresnysis Fredas Džeimsonas.

– O ką pasakysite jūs? – pasiteiravo daktaras Modslis trečiojo atstovo. Vilfredas Boneris, stovėjęs kiek nuošaliau, iki šiol nebuvo pravėręs burnos.

Ponas Boneris nusiėmė kepurę, giliai, net švilpdamas įkvėpė.

– Ką gi. Aš – ne gydytojas, bet man atrodo, kad tos mergaitės nesveikuoja .

Savo žodžius jis palydėjo itin reikšmingu žvilgsniu, o paskui, tam atvejui, jei daktaras vis tiek nebūtų jo supratęs, patapšnojo sau per plikę – kartą, kitą, trečią.

Visi trys vyrai niauriai įsistebeilijo į savo batų galus.

– Palikite tai man, – tarė daktaras. – Aš pasikalbėsiu su mergaičių artimaisiais.

Vyrai patraukė namo. Savąją darbo dalį jie atliko. Dabar visa atsakomybė užgulė kaimo vyresnybės – daktaro – pečius.

Nors prisižadėjo pakalbėti su mergaičių artimaisiais, iš tikrųjų daktaras viską papasakojo savo žmonai.

– Abejoju, ar jos turėjo kokių piktų ketinimų, – pasakė moteris, kai jis baigė pasakoti. – Juk žinai, kokios tos mergaitės. Žaisti su tikru kūdikiu daug įdomiau nei su lėle. Jos tikrai neketino jo skriausti. Vis dėlto būtinai reikia jas perspėti, kad daugiau šitaip nebedarytų. Vargšelė Merė.

Ji pakėlė akis nuo siuvinio ir atsigręžė į vyrą.

Ponia Modsli buvo nepaprastai patraukli moteris. Jos akys buvo didžiulės, rudos, su ilgomis, dailiai užriestomis blakstienomis, tamsius plaukus, kol kas – be menkiausios sidabrinės sruogos, nešiojo paprasčiausiai susirišusi ant pakaušio – šitokia šukuosena nebjauroja tiktai išties išskirtinio grožio. Jos judesiai buvo aptakūs, moteriškai grakštūs.

Daktaras gerai žinojo, kad jo žmona – tikra gražuolė, bet juodu išgyveno santuokoje tiek metų, kad tai jam nebebuvo labai svarbu.

– Kaimo žmonės mano, kad mergaitės protiškai atsilikusios.

– Aišku, kad ne!

– Bent jau Vilfredas Boneris tikrai taip mano.

Ji susimąsčiusi palingavo galvą.

– Jam jų baugu, nes jos – dvynės. Vargšelis Vilfredas. Jis tiesiog senų pažiūrų tamsuolis. Ačiū Viešpačiui, jaunesnioji karta jau kur kas supratingesnė.

Daktaras buvo mokslo žmogus. Nors ir žinojo, kad dvynių protinio atsilikimo tikimybė labai jau nedidelė, vis dėlto, neįsitikinęs savo akimis, negalėjo šios prielaidos atmesti. Tačiau jo nenustebino, kad žmona, kuriai religiniai įsitikinimai neleido apie ką nors blogai galvoti, nė nesuabejojo, jog šitokios apkalbos – tik niekuo nepagrįstas gandas.

– Taip, žinoma, tavo tiesa, – suniurnėjo jis taip neaiškiai, kad tai turėjo reikšti, jog jis, priešingai, net neabejoja, kad ji klysta. Jis jau kadai liovėsi net mėginęs priversti ją patikėti tuo, kas yra tik teisinga ; nuo pat vaikystės jai buvo skiepijamos religinės pažiūros, neleidžiančios pripažinti skirtumo tarp to, kas yra teisinga, ir to, kas yra gera .

– Ir ką tu ketini daryti? – paklausė ji.

– Eisiu, aplankysiu juos. Čarlzas Angelfildas – mažumą atsiskyrėlis, bet juk neišvarys, jei nueisiu.

Ponia Modsli linktelėjo, kas reiškė, kad su vyro nuomone ji nesutinka, nors jis šito nežinojo.

– O kaip mergaičių motina? Ką žinai apie ją?

– Labai nedaug.

Daktaras nutilo ir vėl nugrimzdo į savas mintis, o ponia Modsli vėl palinko prie siuvinio; šitaip praslinko koks pusvalandis, ir tada daktaras tarė:

– O gal nueitum tu, Teodora? Motina tikriausiai mieliau šnekėsis su kita moterimi nei su vyru. Ką pasakysi?

Taigi šitaip po trijų dienų ponia Modsli atvyko į dvarą ir pabeldė į paradines duris. Taip ir nesulaukusi jokio atsako gerokai nustebo – šiaip ar taip, laišku buvo iš anksto pranešusi apie savo apsilankymą – ir suraukusi antakius nužingsniavo aplink pastatą. Virtuvės durys buvo plačiai atlapotos, tad ji pa­skubomis pabeldė ir įėjo vidun. Nė gyvos dvasios. Ponia Modsli apsidairė. Ant stalo mėtėsi trys obuoliai, suvytę, papuvę, jau beveik visai suzmekę, greta kriauklės, prikrautos nešvarių indų, gulėjo pajuodusi šluostė, o langai buvo tokie purvini, kad nė neatskirsi, koks paros metas lauke: diena ar naktis. Savo dailia, išpuoselėta nosimi ji šniurkštelėjo orą. Kvapas pasakė jai viską, ką reikėjo žinoti. Ponia Modsli papūtė lūpas, atlošė pečius, tvirčiau įsikibo į rankinės vėžlio kaulo rankeną ir narsiai leidosi į žygį. Ėjo iš vieno kambario į kitą ieškodama Izabelės, pakeliui siurbdama visur aplink karaliaujančius nevalyvumą, jaukalą, purvą.

Misus jau greitai pavargdavo, be to, ir lipti laiptais jai buvo nebelengva, geso ir jos regėjimas, tad ji dažnai manydavo jau ką nors sutvarkiusi, nors nė pirštu nebūdavo palietusi, arba ketindavo tvarkyti, bet užmiršdavo; tiesą sakant, ji gerai žinojo, kad tvarka čia niekam nė motais, tad visą dėmesį skyrė tam, kad mergaitės būtų pamaitintos – jų laimei, bent su šia užduotimi ji dar įstengė susidoroti. Taigi namai buvo nešvarūs, nugulti dulkių, o jeigu kas nors išklerdavo, taip ir likdavo išklerę ištisą dešimtmetį; kartą Čarlis kabinete neberado šiukšlių dėžės, tad numetė popierius tiesiog ant grindų, ten, kur anksčiau būdavo šiukšlių dėžė, o netrukus ir suvis įsitikino, kad kuoptis kartą per metus – mažiau vargo nei kartą per savaitę.

Tai, ką išvydo, poniai Modsli visiškai nepatiko. Suraukusi kaktą ji apžiūrinėjo pusiau užtrauktas užuolaidas, atsiduso, aptikusi pajuodusį stalo sidabrą, tik palingavo galvą, netikėdama savo akimis, kai pamatė ant laiptų sukrautas lėkštutes ir po visą koridorių paskleistas gaidas. Užsukusi į svetainę, ji nejučia pasilenkė pakelti kortos, kryžių triakės, kuri gulėjo numesta vidury kambario, bet, kai apsižvalgė ieškodama visos malkos, galutinai sutriko – toks čia viešpatavo jovalas. Beviltiškai dirstelėjusi į kortą, ji staiga susizgribo, kokia ši purvina ir apdulkėjusi. Ponia Modsli buvo skrupulinga švaruolė, mūvinti baltas pirštinaites, tad ją apniko nenumaldomas noras tuojau pat kortą kur nors padėti, bet – kur? Kelias akimirkas ji stovėjo sustingusi, suglumusi, kone plėšiama perpus poreikio tučtuojau patraukti baltutėlę pirštinę nuo tos apdulkėjusios, lipnios kortos ir prigimtinio negalėjimo mesti kortą bet kur, užuot padėjus į jai skirtą vietą. Galiausiai, nė nemėgindama tramdyti pečius supurčiusio drebulio, padėjo popiergalį ant odinio fotelio atramos ir lengviau atsidususi išskubėjo iš kambario.