Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Biblioteka atrodė šiek tiek geriau. Žinoma, dulkių sluoksnis čia buvo toks pat storas, iš sučiurusio kilimo kyšojo ataudai, bet pačios knygos stovėjo tvarkingai išrikiuotos lentynose, o tai jau šis tas. Vis dėlto, kaip tik tada, kai ponia Modsli jau buvo bepatikinti, kad ši beviltiškų apsileidėlių ir nevalų šeimyna bent jau bibliotekoje sugebėjo palaikyti šiokią tokią tvarką, ji aptiko sujauktą guolį. Visas patalas – tik blakių apnikta antklodė ir pajuodusi pagalvė, sugrūstos į kampą tarp dviejų lentynų; iš pradžių poniai Modsli pasirodė, kad tai tikriausiai katės guolis. Bet, dirstelėjusi atidžiau, pastebėjo iš po pagalvės kyšantį knygos kamputį. Ištraukė ją. Tai buvo „Džeinė Eir“.

Iš bibliotekos ji pateko į muzikos kambarį, tokį pat prišnerkštą kaip ir visi kiti. Baldai keistokai išstumdyti, lyg tyčia sustatyti taip, kad būtų patogiau žaisti slėpynes. Šezlongas riogsojo nusuktas į sieną, kėdė – pusiau paslėpta už skrynios, kurią kažkas išvilko iš jos vietos po langu – ant kilimo ryškėjo plati drūžė, diduma dulkių buvo nubraukta, net gana aiškiai pasimatė žalia audinio spalva. Ant pianino stovėjo vaza su stirksančiais pajuodusiais, sudžiūvusiais gėlių stiebeliais, ją supo tvarkingas kadai nubyrėjusių žiedlapių, dabar veikiau primenančių pelenus, žiedas. Ponia Modsli nejučia ištiesė ranką, pasėmė žiupsnį; žiedlapiai kaipmat subyrėjo, pilkšvai geltonomis dėmėmis subjaurodami baltutėlių pirštinių galus.

Ponia Modsli beveik nė nepajuto, kaip susmuko ant pianino kėdės.

Daktaro žmona nebuvo bloga moteris. Įsitikinusi savo pačios svarbumu, ji tikėjo, kad Dievas iš tiesų regi viską, ką ji daro, ir girdi, ką šneka, tad, pernelyg įsigilinusi į užduotį su šaknimis išrauti puikybę, kuriai, savo pačios nuomone, pasiduodavo, pernelyg didžiuodamasi savo šventumu, ji kitąsyk nė nepastebėdavo kitų savo trūkumų, kurių tikriausiai turėjo. Tvirtu savo įsitikinimu, ji darė vien tiktai gera, vadinasi, jei padarydavo ir ką bloga, tai tik pati šito nesuvokdama.

Kokios mintys galėjo suktis jos galvoje, kai šitaip sėdėjo ant pianino kėdės, tuščiu žvilgsniu dėbsodama į erdvę? Šitie žmonės nesugeba net šviežių gėlių pasimerkti į vazą ant pianino. Tad argi verta stebėtis, kad jų mergaitės auga visiškos pajodžargos? Per tas sudžiūvusias gėlių liekanas jai netikėtai atsiskleidė visas bėdos mastas; ponia Modsli nejučia, lyg apdujusi, atsajai nusitraukė pirštines ir nuleido išskėstus pirštus ant juodų ir baltų pianino klavišų.

Kambarį užtvindė ausį rėžiantis gargždus kriokimas – sunku būtų įsivaizduoti garsą, dar nepanašesnį į pianino skambesį. Iš dalies dėl šios kakofonijos buvo kaltas pats pianinas, daugybę metų riogsojęs apleistas – niekas juo neskambino, niekas nesivargino suderinti. Bet buvo ir kita priežastis – instrumento stygų virpėjimui tučtuojau paantrino ir kitas garsas, antra tiek nemelodingas. Tarytum kas būtų aidžiai sušnypštęs: irzlus, nirtulingas čerškimas priminė žvigsmą katės, kuriai kažkas primynė uodegą.

Ponią Modsli tas garsas akimoju išbloškė iš apmąstymų gelmės. Vos išgirdusi šitokį klaikų kauksmą, ji lyg netikėdama įsistebeilijo į pianino klavišus ir tučtuojau atsistojo, prispaudusi delnus prie skruostų. Visiškai suglumusi, ji vos per sekundės dalelytę susivokė kambaryje esanti ne viena.

Štai ten, kyla iš šezlongo – liauna figūrėlė baltu drabužiu...

Vargšė ponia Modsli.

Jai jau nebepakako laiko susizgribti, kad baltarūbė figūrėlė užsimojo smuiku, kad smuikas baisiu greičiu ir su baisia jėga švilpia žemyn, tiesiai jai ant galvos. Visa tai ji suvokė per vėlai – smuikas dėjo jai per pakaušį, ir ją užliejo tamsa; ponia Modsli be sąmonės susmuko ant grindų.

Kai ji gulėjo šitaip išsikėtojusi, atmetusi į šalis rankas, su dailia baltutėle nosinaite, vis dar užkišta už laikrodžio grandinėlės, atrodė, kad joje nebeliko nė lašelio gyvybės. Dulkių debesėliai, jai griūvant siūbtelėję iš kilimo, pamažu leidosi atgal.

Taip ji pratysojo gerą pusvalandį, kol iš fermos, kur buvo nuėjusi susirinkti kiaušinių, sugrįžo Misus ir atsitiktinai dirstelėjo pro praviras duris – ir pastebėjo tamsią kupetą ten, kur anksčiau niekad nematydavo jokios tamsios kupetos.

Baltarūbės figūrėlės nebuvo likę nė padujų.

* * *

Kai užrašinėju tekstą iš atminties, panelės Vinter balsas, regis, užtvindo mano kambarį visai taip pat, kaip biblioteką, jai kalbant iš tikrųjų. Ji mokėjo kalbėti taip, kad jos žodžiai įsiėsdavo man į atmintį – pasitikėti šia galėjau ne prasčiau nei fonografo įrašu. Tačiau ištarusi: „Baltarūbės figūrėlės nebuvo likę nė padujų“, – ji staiga nutilo, tad ir aš dabar staiga nustojau rašiusi, pieštukas pakibo virš balto puslapio, o aš susimąsčiau, kas galėjo nutikti toliau.

Buvau taip susitelkusi į pasakojimą, kad prireikė akimirkos perkelti dėmesiui nuo susmukusios daktaro žmonos, apie kurią ką tik klausiausi, į pačią pasakotoją. Kai pagaliau pavyko, net nusigandau. Paprastai blyškus panelės Vinter veidas pasidarė bjauraus, gelsvai pilkšvo atspalvio, o kūnas, visuomet tiesus, it pastiręs, dabar tarytum įsitempė, ruošdamasis atremti kažkokį nematomą antpuolį. Oda palei lūpas trūkčiojo: numaniau, kad panelė Vinter šit tuojau gali pralaimėti kovą ir nebeišlaikyti lūpų, suspaustų į tiesią liniją, – gali atsitikti ir taip, kad pergalę tuojau švęs nuolatos tramdoma grimasa.

Išsigandusi pašokau iš krėslo, bet visiškai nenumaniau, ko griebtis.

– Panele Vinter! – bejėgiškai šūktelėjau. – Kas jums yra?

– Mano vilkas.

Man pasigirdo, kad ji ištarė būtent šiuos žodžius, tačiau jau vien nuo pastangų ką nors pasakyti, jos lūpos ėmė nevaldomai drebėti. Ji užsimerkė, atrodė, grumiasi iš paskutiniųjų, kad atgautų kvapą. Kaip tik tą akimirką, kai aš jau buvau belekianti šauktis Džuditos, panelei Vinter pavyko susiimti. Krūtinė, kuri dar ką tik pašėlusiai kilnojosi, po truputį rimo, nuslūgo ir trūkčiojimai veide; nors ji vis dar buvo išbalusi lyg pati mirtis, tačiau atsimerkė ir pažvelgė į mane.

– Geriau... – vos girdimai sukuždėjo.

Aš lėtai klestelėjau atgal į krėslą.

– Man pasigirdo, tarytum sakėte kažką apie vilką, – prasižiojau.

– O taip. Tasai juodas žvėris kimba graužti mano kaulus kaskart, kai jam pasitaiko tokia proga. Tiesa, dažniausiai jis tūno tamsiuose užkaboriuose ar slampinėja už durų, nedrįsdamas lįsti vidun, mat bijo šitų. – Ji mostelėjo į baltas piliules ant stalo greta jos. – Bet jų poveikis neamžinas. Jau beveik dvylika, tad jis baigia išsivadėti. Ir žvėris jau uostinėja mano kaklą. Dar pusvalandis – ir suleis iltis bei nagus. Šitai truks iki pirmos, kai galėsiu išgerti dar vieną tabletę, kuri vėl nuvarys jį į kampą. Mudu nuolat dirsčiojame į laikrodį: jis ir aš. Ir jis kasdien iššoka vis penkiomis minutėmis anksčiau. O štai aš negaliu gerti tabletės penkiomis minutėmis anksčiau. Privalau laikytis to paties grafiko.

– Bet gydytojas, aišku...

– Taip, žinoma. Kartą per savaitę ar kartą per dešimt dienų padidina dozę. Tik nepakankamai. Supraskite, jis nenorėtų būti tas, kas mane nužudys. Kai išmuš paskutinioji, mane pribaigti teks vilkui.

Ji pažvelgė į mane, labai dalykiškai, paskui kiek suminkštėjo.

– Štai, pažiūrėkite: piliulės čia. Turiu ir stiklinę vandens. Jeigu tik panorėčiau, galėčiau pasidaryti galą pati. Kada tik įsigeidusi. Tad gailėtis manęs tikrai neverta. Viskas yra, kaip yra, ir šitaip aš pati pasirinkau, nes turiu dar šį tą nuveikti.