Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kai ji užbaigė pasakoti nutikimą su Kvatokle Merili ir vaikišku vežimėliu, aš įsidėjau pieštuką bei sąsiuvinį į krepšį, atsistojau ir pranešiau:

– Aš kelioms dienoms išvykstu.

– Ne. – Jos balsas nepaliko erdvės jokiems prieštara­vimams.

– Deja, privalau. Iš pradžių maniau, kad praleisiu čia vos kelias dienas, o štai jau užsibuvau ilgiau nei savaitę. Neturiu pasiėmusi pakankamai daiktų, būtinų ilgai viešnagei.

– Morisas nuveš jus į miestelį, nusipirksite visko, ko širdis geidžia.

– Man reikia knygų...

Ji mostelėjo į bibliotekos lentynas.

Aš papurčiau galvą.

– Atleiskite, bet man tikrai reikia išvažiuoti.

– Panele Lea, bene jūs manote, kad mes turime visą pasaulio laiką? Jūs – galbūt ir taip, bet aš, leiskite priminti, moteris užsiėmusi. Nieko nebenoriu girdėti apie jokį išvažiavimą. Gana tų šnekų.

Prikandau lūpą. Kokią akimirką tikrai pabūgau. Bet atkakliai laikiausi savo.

– Prisimenate, ką susitarėme? Apie tuos tris teisingus faktus? Man reikia šį tą patikrinti.

Ji sudvejojo.

– Nepatikėjote?

Klausimą praleidau pro ausis.

– Turėjote pasakyti man tris dalykus, kuriuos galėčiau patikrinti. Davėte žodį.

Jos lūpas perkreipė įniršis, bet ji nusileido:

– Galite išvažiuoti pirmadienį. Trims dienoms. Bet ne ilgiau. Morisas nuveš jus į stotį.

Buvau daugmaž įpusėjusi perrašinėti istoriją apie Kvatoklę Merili ir vaikišką vežimėlį, kai kažkas pabeldė į mano kambario duris. Pietų metas dar nebuvo atėjęs, tad beldimas mane gerokai nustebino: Džudita iki šiol niekad netrukdydavo man dirbti.

– Gal galėtumėte ateiti į svetainę? – paprašė ji. – Atvyko daktaras Kliftonas. Norėtų persimesti žodeliu kitu su jumis.

Kai įžengiau į svetainę, manęs sutikti pakilo tas pats vyriškis, kurį jau buvau mačiusi lankantis šiuose namuose. Kai reikia kam nors paspausti ranką, man paprastai išeina labai jau nevikriai, tad tik apsidžiaugiau, kad jis pats nusprendė rankos man nepaduoti, bet dabar mudu abu suglumome, nesusizgribdami, nuo ko reikėtų pradėti.

– Jūs, jei neklystu, – panelės Vinter biografė?

– Negaliu šito tvirtinti.

– Negalite tvirtinti?

– Jeigu ji kalba man tiesą, tuomet – taip, biografė. O jeigu ne, tuomet – nebent sekretorė.

– Hmmm... – Jis patylėjo. – Argi svarbu?

– Kam?

– Jums.

Pati nežinojau, ar man tai svarbu, bet suvokiau, kad jo klausimas išlaužtas iš piršto, tad nė neatsakiau.

– O jūs – panelės Vinter gydytojas, tiesa?

– Taip.

– Kodėl panorote pasikalbėti su manim?

– Tiesą sakant, pasikalbėti su jumis manęs prašė pati panelė Vinter. Ji pageidavo, kad labai aiškiai jums iškločiau, kokia yra jos sveikatos būklė.

– Supratau.

Nė nemirktelėjęs, be ypatingų emocijų jis ėmėsi dėstyti, aiškiai kaip tikras mokslininkas. Įvardijo ją į kapus varančią ligą, keliais žodžiais nusakė jos simptomus, skausmo pobūdį ir stiprumą, pasakė, kuriomis paros valandomis jį labiausiai ir kuriomis – mažiausiai slopina nuskausminamieji vaistai. Suminėjo ir kitas ją kamuojančias negalias, gana rimtas, kad pribaigtų, bet mirti nuo jų jai negrėsė, nes sunkioji liga neabejotinai pasiglemš jos gyvybę anksčiau. Galiausiai, kaip mokėdamas, išdėstė ir numanomas perspektyvas, kaip liga turėtų progresuoti, kaip reikėtų riboti vaistų dozes, nebedidinti jų, kad liktų bent šiokių tokių rezervų tam laikui, kai, pasak jo, „jai iš tikrųjų jų prireiks“.

– Kiek jai dar liko laiko? – paklausiau, kai jis baigė aiškinti.

– Šito negaliu pasakyti. Kas nors kitas nebūtų išsilaikęs ir tiek. Panelė Vinter – kietas riešutas. O nuo tada, kai čia atsiradote jūs... – Jo balsas nutilo, sakinys taip ir liko pakibęs ore, tarsi gydytojas būtų ūmai susizgribęs, kad dar žodis – ir išduos jam patikėtą paslaptį, bet kelio atgal irgi nebėra.

– Nuo tada, kai čia atsiradau aš ?..

Jis žiūrėjo į mane ir, regis, svarstė. Galiausiai apsisprendė.

– Nuo tada, kai čia atsiradote jūs, jos būklė trupučiuką pasitaisė. Ji pati kalba apie anestezuojantį istorijų pasakojimo poveikį.

Kol kas nesusigaudžiau, kaip reaguoti. Bet pasiknaisioti savose mintyse nesuspėjau – gydytojas prašneko vėl:

– Jeigu teisingai supratau, jūs išvykstate…

– Ar dėl to ji ir prašė, kad su manim pasikalbėtumėte?

– Ji tik norėjo, kad suprastumėte, jog laiko striuka.

– Galite jai pasakyti, kad suprantu.

Pokalbis buvo baigtas; gydytojas atidarė man duris, bet, kai ėjau pro jį, dar kartą mane užkalbino – netikėtai, pakuždomis:

– Tryliktoji pasaka?.. Turbūt ne…

Ramų, bereikšmį jo veidą staiga nušvietė trumpas karštligiškos skaitytojo nekantros tvyksnis.

– Apie tai ji man nieko nesakė, – tariau. – Bet net jeigu ir būtų sakiusi, aš neturėčiau teisės šito jums atskleisti.

Kaitra jo akyse užgeso, nuo lūpų skruostu iki nosies perbėgo virpulys.

– Geros jums dienos, panele Lea.

– Geros dienos, daktare.

DAKTARAS IR PONIA MODSLI

Tą paskutinę dieną prieš man išvykstant panelė Vinter papasakojo apie daktarą ir ponią Modsli.

* * *

Palikinėti atidarytus vartelius ir landžioti į svetimus namus – tai viena, bet pagrobti kūdikį su visu vežimėliu – tai jau visai kas kita. Ta aplinkybė, kad kūdikį galų gale pavyko rasti nėmaž nenukentėjusį, ničnieko nepakeitė. Dvynės visai pašėlo, padėtis tapo nevaldoma; dabar jau trūks plyš reikėjo ko nors griebtis.

Kaimiečiams neužteko drąsos kreiptis su skundais tiesiai į Čarlį. Visi žinojo, kad tuose namuose dedasi kažkas keista, ir baiminosi net koją ten kelti. Sunku pasakyti, kas labiausiai vertė juos lankstu apeiti dvarą: Čarlis ar Izabelė, ar kokia šmėkla. Tad kaimo gyventojai nusprendė verčiau paprašyti daktaro Modslio pagalbos. Jis nebuvo tas pats gydytojas, kurio pasivėlinimas atvykti nulėmė, o gal ir nenulėmė, gimdyvės, Izabelės motinos, mirtį. Šiuose kraštuose jis buvo atvykėlis, tuo metu aptarnavęs kaimą gal aštuonerius ar devynerius metus.

Daktaras Modslis jau buvo nebe jaunuolis, bet, nors įpusėjęs penktą dešimtį, atrodė dar gana jaunyvas. Nei itin augalotas, nei pernelyg raumeningas, jis vis tik skleidė aplink save gyvybingumą, trykšte tryško energija. Nors nedidelio augumo, buvo ilgakojis ir visada žirgliodavo dideliais žingsniais, regis, be jokių pastangų. Šitaip sieksniuodamas pralenkdavo bet kurį kitą, būdavo, susizgrimba ką nors šnekąs tiesiog į tyrą orą, o atsigręžęs pastebi pašnekovą visą suplukusį ir šniokštuojantį, kuduliuojantį per kelis jardus jam už nugaros ir veltui mėginantį neatsilikti. Prie šitokios fizinės energijos puikiai derėjo ir dvasios gyvumas. Jo smegenų galia buvo justi net balse: jis kalbėdavo tykiai, bet greitai, be to, visada rasdavo tinkamų žodžių ir pasakydavo juos tinkamam asmeniui tinkamu metu. Galia tryško ir iš akių: tamsiai rudų, blizgančių, panašių į paukščio akis, skvarbių ir pastabių, apjuostų dailiais antakių lankstais.

Modslis taip ir spinduliuodavo energiją į aplinką – ne pati prasčiausia savybė gydytojui. Vos prieduryje sudundėdavo jo žingsniai, vos jis pabelsdavo į duris, ir ligonis jau pasijusdavo geriau. O kas ne mažiau svarbu, jis buvo visų mėgstamas. Jis – pats savaime tonizuojantis preparatas, štai ką apie jį sakydavo žmonės. Jam buvo toli gražu ne vis tiek, ar jo pacientas išgyvens, ar mirs, o kai išgyvendavo – dažniausiai taip ir atsitikdavo, – jam dar rūpėjo ir tai, ar jis toliau gyvens sveikas.