Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Netikėtai pajuto, kaip jos plaštaką palietė vaikiškas delnas.

– Misus liūdi, – ištarė mergaitės balsas. Emelinos.

Nusigandusi Misus sumirksėjo, vaikydama akis aptraukusias ašarų ūkanas, ir įsistebeilijo į vaiką.

Mergaitė pridūrė:

– Džonas Daigas liūdi.

– Taip, – sukuždėjo Misus. – Mums liūdna.

Mergaitė nusišypsojo. Šypsena – be jokios pagiežos. Ir be jokios kaltės. Paprasčiausia pasitenkinimo šypsena: mergaitė apsidžiaugė kai ką pastebėjusi ir net sugebėjusi teisingai įvardyti. Ji matė ašaras. Ir suglumo. Bet štai dabar pavyko mįslę įminti. Tai, ką matė, buvo liūdesys.

Misus uždarė duris ir nulipo laiptais žemyn. Tai buvo lūžis. Šioks toks ryšys, o gal netgi kažko didesnio pradžia. Ar gali būti, kad ateis tokia diena, kai mergaitė supras ?

Ji pravėrė duris ir grįžo pas neviltyje skendintį Džoną.

* * *

Tą naktį mane aplankė sapnas.

Vaikštinėdama panelės Vinter sode, susitikau savo seserį.

Visa spinduliuojanti, ji išskleidė plačius auksinius sparnus, tarsi norėdama mane apglėbti, ir aš nesitvėriau džiaugsmu. Bet vos prisiartinusi išvydau, kad ji – neregė, įsitikinau, kad ji išvis manęs nemato. Ir tada širdį sugniaužė neviltis.

Pabudusi susiriečiau į kamuoliuką ir gulėjau nekrustelėdama, kol atlėgo kūną svilinantis karštis.

KVATOKLĖ MERILI IR KŪDIKIO VEŽIMĖLIS

Panelės Vinter būstas buvo toks atokus, o įnamių gyvenimas – toks vienišas ir izoliuotas, kad pirmąją viešnagės savaitę aš gerokai nustebau išgirdusi, kaip priešais paradines duris sugurgždėjo žvyras po kažkokio atvažiavusio automobilio ratais. Žvalgydamasi pro bibliotekos langą išvydau, kaip atsidarė didelio juodo automobilio durelės, sušmėžavo aukšto, tamsiaplaukio vyriškio siluetas. Jis išnyko verandoje, ir tuojau pat trumpai sučirškė skambutis.

Kitą dieną pamačiau jį dar kartą. Buvau sode; kai po padangomis vėl sugurgždėjo žvyras, nuo verandos mane skyrė gal dešimt pėdų, ne daugiau. Sustingau: taip ir stovėjau nekrustelėdama, susitelkusi į save. Bet kas, pasivarginęs bent pakelti akis, būtų pamatęs mane aiškiai kaip ant delno, bet, kai žmogus nesitiki nieko išvysti, paprastai ir neišvysta. Taip ir nutiko: vyriškis manęs nepamatė.

Jo veidas buvo labai rimtas. Akys slypėjo masyvios kaktos šešėlyje, veidas atrodė tarytum sustingęs. Vyriškis pasiėmė iš automobilio lagaminėlį, užtrenkė dureles ir, užkopęs laipteliais į verandą, nuspaudė skambučio mygtuką.

Išgirdau, kaip virstelėjo durys. Nei atvykėlis, nei Džudita neištarė nė žodžio. Vyriškis išnyko viduje.

Tą pačią dieną panelė Vinter papasakojo man apie Kvatoklę Merili ir kūdikio vežimėlį.

* * *

Augdamos dvynės vis labiau plėtė savo tyrinėjimų plotus, neilgai trukus jos kaip savo kišenę pažinojo visas aplinkines fermas ir sodybas, visus sodus. Jų nevaržė jokios ribos, jos nenutuokė, kas yra nuosavybė. Atidarinėdavo vartus ir ne visada juos uždarydavo. Jei kelią pastodavo tvora – tiesiog ją perlipdavo. Klabindavo virtuvių durų rankenas – ir durys paprastai atsidarydavo, nes Angelfilde nebuvo mados užsirakinti, – tada seserys įsmukdavo vidun. Aptikusios maisto sandėliuke ko nors skanaus, čia pat pasivaišindavo, jeigu jausdavosi pavargusios, lipdavo viršun ir kokią valandą nusnūsdavo lovoje, išsinešdavo prikaistuvius ar šaukštus, kuriais paskui baidydavo paukščius laukuose.

Apylinkėse įsikūrusioms šeimoms visa tai gerokai jaukė gyvenimą. Kaskart, kai tik kas nors išsakydavo kaltinimus dėl vienos ar kitos nelabos išdaigos, būtinai atsirasdavo kas nors kitas, matęs dvynes tuo pat metu visai kitoje vietoje, ar bent jau matęs vieną iš jų, ar bent jau manąs jas matęs. Kai tai ėmė kartotis nuolat, žmonės nejučia prisiminė senas istorijas apie vaiduoklius. Nerasi tokių senų namų, kuriuose negyvuotų savos legendos, kiekviename sename dvare esama savų šmėklų. Jau vien tai, kad mergaitės buvo neatskiriamos dvynės, kažkuo baugino. Visi vieningai sutarė: kažkas joms negerai; nežinia, ar dėl pačių dvynių, ar dėl kokios kitos priežasties, bet kaimynai, tiek suaugusieji, tiek ir vaikai, ilgainiui ėmė vengti net artintis prie apsėsto senojo dvaro, iš tolo baimindamiesi to, ką gali ten išvysti.

Tačiau puldinėjimai galų gale visiems įsipyko tiek, kad ėmė nebejaudinti net istorijos apie vaiduoklius; apylinkės moterys jau rimtai niršo. Kartą, kitą, trečią jos užklupo mergaites nusikaltimo vietoje ir paleido gerklę. Įniršis perkreipdavo joms veidus, o rėkiančios burnos žiopčiodavo tokiu greičiu, kad dvynės netverdavo juokais. Moterys nesuprasdavo, kodėl mergaitės juokiasi. Negalėjo suprasti, kad seseris glumina susivėlusių, neaiškių žodžių srautas. Moterys nė neabejodavo, kad tai kažkokia šėtoniška beširdystė, ir pratrūkdavo plyšoti dar pasiučiau. Dvynės dar valandėlę lūkuriuodavo, stebėdamos įdomų įniršio spektaklį, paskui apsisukdavo ir tiesiog nuei­- davo savo keliais.

Kai iš lauko darbų grįždavo vyrai, moterys jiems skųsdavosi, niurnėdavo, esą būtina ko nors imtis, o vyrai atremdavo: „Bene užmiršti, kad jos – iš didžiojo dvaro?“ Moterys laikydavosi savo: „Dvaras ne dvaras, o vaikams vis tiek negalima leisti šitaip nevaržomai siautėti, tuodvi mergaitės – tikra palaida bala. Šitaip neturėtų būti. Reikia ką nors daryti.“ Tuomet vyrai pritildavo, sėdėdavo prie lėkštės bulvių su mėsa, linguodavo galvą – ir niekas nieko nedarė.

Niekas ničnieko nesiėmė iki to nutikimo su kūdikio vežimėliu.

Buvo kaime tokia moteris, pavarde Merė Džeimson, vieno iš fermos darbininkų, Fredo Džeimsono, žmona. Gyveno vienoje iš kaimo pirkių su vyru ir jo tėvais. Merė ir Fredas buvo jaunavedžiai, o mergautinė moters pavardė buvo Merė Li, tad dvynės prisegė jai pravardę: savo kalba vadino ją Merili, linksmuole, arba Kvatokle Merili, ir ši pravardė jai nepaprastai tiko. Kartais ji eidavo pasitikti po dienos darbų iš laukų grįžtančio vyro, ir pakeliui juodu susėsdavo gyvatvorės paunksmėje atsipūsti, jis surūkydavo cigaretę. Fredas buvo augalotas, įrudęs vyriškis stambiomis pėdomis, jis apglėbdavo žmoną per juosmenį, kutendavo ir pūsdavo dūmus į suknelės iškirptę, kad ją prajuokintų. Ji labai stengdavosi nesijuokti, kad jį paerzintų, bet juokas spurdėdavo galugerklyje ir pagaliau neišvengiamai prasiverždavo.

Jeigu ne tas jos juokas, ji būtų buvusi paprasčiausia, net nedaili moteriškutė. Jos plaukai – neaiškios, murzinos spalvos, kiek per tamsūs, kad pavadintum ją geltonplauke, smakras – masyvus, akys – mažutės. Bet ji mokėjo nuostabiai juoktis, juokdavosi taip gražiai, kad, vos išgirsdavai ją kvatojant, ji išsyk visa persimainydavo, lyg žvelgtum į ją nebe akimis, o ausimis. Jos akys visiškai išnykdavo, užgultos išsipūtusių skruostų, ir tada, kai nebelikdavo akių, netikėtai išryškėdavo burna. Putlios, vyšnios raudonumo lūpos, lygūs, baltutėliai dantys – šitokiais negalėjo pasigirti niekas kitas visame Angelfilde – ir rausvas liežuvis, panašus į kačiuko liežuvėlį. Ir dar tas garsas, nuostabi, čiurlenanti, neužtvenkiama muzika, pasiliejanti iš jos gerklės lyg šaltinėlis, ištryškęs iš požeminės versmės. Tai buvo pats tikriausias džiugesio skambėjimas. Dėl jo Fredas Džeimsonas ją ir vedė. Kai ji juokdavosi, jo balsas sušvelnėdavo, jis prikišdavo lūpas prie jos sprando ir be galo kuždėdavo jos vardą: Mere, Mere... Jo balsas kutendavo jai kaklą, ir tada ji juokdavosi dar skambiau.

Žiemą, kol dvynės tenkinosi šmirinėdamos soduose ir parke, Kvatoklė Merili susilaukė kūdikio. Tad pirmosiomis šylančiomis pavasario dienomis ji jau būdavo sode – kabino ant virvės džiūti mažytėlaičius drabužėlius. Čia pat stovėdavo juodas vaikiškas vežimėlis. Vienas Dievas težino, iš kur jis atsirado; paprastai kaimo mergaitės neturėdavo tokių daiktų. Be jokios abejonės, jį iš antrų ar net trečių rankų už grašius nupirko artimieji (nors pažiūrėti vežimėlis, žinoma, atrodė labai brangus), norėdami pabrėžti pirmojo šeimoje gimusio vaiko ir vaikaičio svarbą. Šiaip ar taip, lenkdamasi paimti dar vieno mažyčio švarkelio, dar vienų mažyčių marškinėlių, segtukais segdama juos prie virvės, Kvatoklė Merili dainuodavo, savo balsu įsiliedama į giedančių paukščių chorą, ir atrodė, kad ji dainuoja dailiajam juodam vežimėliui. Jo sidabriniai ratai buvo didžiuliai, lopšys pritvirtintas aukštai, tad, nors vežimėlis buvo didelis, juodas ir gana gremėzdiškas, negalėjai atsikratyti įspūdžio, kad jis nepaprastai greitas, kone besvoris.