Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Galų gale pastūmiau į šalį paskutinį popieriaus lapą, padėjau pieštuką, sugniaužiau ir vėl atgniaužiau kumščius, mankštindama įskaudusius pirštus. Ištisas valandas panelės Vinter balsas tvėrė kitą pasaulį, šaukė iš nebūties mirusius, o aš nemačiau nieko kita, tik jos žodžių kuriamą lėlių teatro spektaklį. Tačiau kai jos balsas mano galvoje nutyko, atvaizdas pasiliko, ir staiga prisiminiau pilką katiną, kuris, tarsi burtų lazdele mostelėjus, netikėtai atsirado jai ant kelių. Tupėjo tyliai po glostančia jį ranka ir įdėmiai spigino į mane apskritomis geltonomis akimis. Jeigu ir įžvelgė mano šmėklas, jei ir įmatė mano paslaptis, neatrodė, kad tai jį bent kiek trikdytų; kartą kitą mirktelėjęs katinas ir toliau vėrė mane abejingu žvilgsniu.

– Kuo jis vardu? – paklausiau.

– Šešėlis, – nė nesusimąsčiusi atsakė ji.

Galų gale išsitiesiau lovoje, išjungiau šviesą ir užsimerkiau. Vis dar jutau piršto pagalvėlėje pieštuko išduobtą griovelį. Pertemptame dešiniajame petyje susimetęs skausmingas mazgas nė neketino taip greitai išsiraizgyti. Nors kambaryje buvo tamsu, o aš – užsimerkusi, prieš akis vis tiek regėjau baltą popieriaus lapą, primargintą savo rašysena, su plačiomis paraštėmis. Dėmesį patraukė dešinioji. Nesuteršta, nepalytėta, ji švytėjo tokiu žilpinančiu baltumu, kad net užgėlė akis. Paraštė, palikta tuščia mano pačios komentarams, pastaboms ir klausimams.

Nakties tamsoje mano pirštai sugniaužė įsivaizduojamą pieštuką ir sutrūkčiojo, lyg atsiliepdami į klausimus, prasismelkusius net per snaudulį. Susimąsčiau apie slaptąją tatuiruotę, kurią Čarlis nešiojo ant savo kūno, – sesers vardą, išbraižytą kaule. Kiek laiko gali išlikti šitoks įrašas? Ar gyvo žmogaus kaulas gali užgyti, išnaikindamas įrėžtas raides? O gal tatuiruotė neišnyko iki pat jo mirties? O gal kai žemėmis užžertame karste kūnas supuvo ir liko tik plikas kaulas, galbūt tada Izabelės vardas buvo atskleistas tamsai? Rolandas Marčas, velionis sutuoktinis, taip greitai užmirštas... Izabelė ir Čarlis. Čarlis ir Izabelė. Kas buvo tikrasis dvynukių tėvas? Tarp susiraizgiusių minčių, atmintis į paviršių iškapstė randą panelės Vinter delne. Raidė Q, Q – kaip question , klausimas – įdagas žmogaus kūne.

Kai per miegus ėmiausi užsirašinėti klausimus, paraštė, regis, ėmė plėstis. Popierius pulsavo šviesa. Vis labiau pūsdamasis, apgaubė mane iš visų pusių, kol galiausiai, krečiama tiek baimingo virpulio, tiek ir nuostabos, suvokiau esanti visa suvystyta į grūdėtą popierių, inkrustuota baltoje pačios istorijos ertmėje. Besvorė ištisą naktį klaidžiojau po panelės Vinter istoriją, apžiūrinėjau kraštovaizdį, tikrinau jo apybrėžas, o kartais, ant pirštų galiukų prisiartinusi prie pakraščių, dirsčiojau į paslaptis, glūdinčias už jos ribų.

SODAI

Pabudau anksti. Pernelyg anksti. Kažkur smegenų užkaboryje krebždėjo monotoniška melodija. Kadangi laukti, kol į duris pabels Džudita su pusryčiais, liko daugiau nei valanda, pasidariau puodelį kakavos, išgėriau plikinančiai karštą ir išėjau laukan.

Panelės Vinter sodas buvo tikras galvosūkis. Glumino jau vien neįtikėtinas jo dydis. Kukmedžių eilė, dunksanti už tvarkingų angliškojo sodo lysvių – iš pirmo žvilgsnio palaikiau sklypo riba, – iš tiesų buvo tik savotiška vidinė siena, skirianti vieną sodo dalį nuo kitos. Netrukus įsitikinau, kad šitokių pertvarų čia – gyvas galas. Gudobelių, ligustrų, bukų gyvatvorės, akmeninės sienelės, apraigzytos gebenėmis, apaugusios žieminėmis raganėmis ir plikomis, nurudusiomis vijoklinių rožių šakelėmis, dailios tvorelės, apkaltos lentutėmis ar kruopščiai apipintos karklo vytelėmis.

Vingiuojančiais takučiais klaidžiojau iš vieno sodo krašto į kitą, bet perprasti jo išsidėstymo taip ir nepavyko. Prieš akis dunksanti gyvatvorė kitąsyk atrodydavo be jokio plyšelio, bet, pažvelgus įžambiau, atsiverdavo įstrižas, per ją vedantis takas. Įlįsti į tankius krūmokšnynus pasirodė nepaprastai lengva, užtat iš jų išsikapstyti – neįtikėtinai sunku. Fontanai ir statulos, kuriuos palikdavau už nugaros, nelauktai netikėtai vėl išnirdavo prieš akis. Sunku ir pasakyti, kiek laiko prastovėjau išvis nekrustelėdama, suglumusi, dairydamasi ir mėgindama susigaudyti, kraipydama galvą. Gamta sukūrė čia tikrą labirintą, į kurį tyčia mane įtraukė, siekdama sutrikdyti.

Už vieno iš begalės posūkių susidūriau su nekalbiuoju barzdočiumi – tuo pačiu, kuris atvežė mane iš stoties.

– Mane vadina Morisu, – nenoriai prisistatė jis.

– Kaip jūs sugebate čia nepasiklysti? – parūpo man. – Gal esama kokios gudrybės?

– Padėti gali tik laikas, – atsakė jis, net nepakeldamas galvos nuo darbo. Klūpojo prie išrausiotos dirvos lopinėlio, lygindamas jį, žemėmis apspausdamas augalų šaknis.

Plika akimi buvo matyti: įsibrovėlė sode Morisą ne itin pradžiugino. Galėjau jį suprasti: pati esu vienišių padermės. Tad nuo tol kaskart, kai pastebėdavau jį vaikštinėdama sode, pabrėžtinai sukdavau į priešingą pusę; manau, kad toks diskretiškumas jį visiškai tenkino, mat kartą kitą, akies kraštu kliudžiusi kažkokį judėjimą, atsigręždavau ir išvysdavau Morisą, atšlyjantį nuo mano pusėn vedančio tako ar skubiai nužingsniuojantį kita atšaka. Šitaip mudu puikiausiai galėjome išsitekti sode abu, nedrumsdami vienas kitam ramybės – vietos pakako iki valiai, nereikėjo varžytis.

Šiek tiek vėliau vėl susėdome su panele Vinter, ir ji papasakojo daugiau apie Angelfildo šeimynykščius.

* * *

Tikroji Misus pavardė buvo ponia Diun, bet šeimos vaikai niekad nevadino jos kitaip, kaip tik Misus; dvare ji gyveno, regis, nuo neatmenamų laikų. Šia prasme ji buvo tikra retenybė: Angelfilde šeimynykščiai keitėsi ypač dažnai, o kadangi išvykdavo jų šiek tiek daugiau, nei atsirasdavo naujų, galiausiai neišvengiamai atėjo tokia diena, kai Misus liko vienintelė pagalbininkė namuose. Tiesa, oficialiai ji ėjo ūkvedės pareigas, bet iš tikrųjų jos pečius užgulė visi buities darbai. Ji lyg tarnaitė šveitė puodus ir kūreno ugnį; kai ateidavo metas gaminti valgį – tapdavo virėja, o prie stalo patarnaudavo kaip vyresnysis liokajus. Vis dėlto, kai gimė dvynės, Misus buvo jau gerokai susenusi. Neprigirdėjo, dar labiau neprimatė ir, nors pati nenorėjo to pripažinti, su daugeliu darbų tiesiog nebepajėgė susidoroti.

Misus labai gerai žinojo, kaip dera auginti vaikus: visada tuo pat metu maitinti, tuo pat metu guldyti miegoti, tuo pat metu maudyti. Izabelė ir Čarlis užaugo naudodamiesi pernelyg didele laisve, bet ir pernelyg apleisti – Misus tiesiog plyšo širdis regint, kas iš jų išėjo. Kadangi dvynės nėmaž nerūpėjo nei vienam, nei kitam, Misus įsižiebė viltis: galbūt jai bus pasitaikiusi proga sulaužyti netikusią tradiciją. Ji patyliukais sumąstė planą. Ketino po pat šeimininkų nosimis, pačiame jų chaoso vidury išauklėti dvi paprastas, visiškai normalias mergytes. Valgyti – tris kartus per dieną, šeštą valandą – lova, sekmadieniais – bažnyčia.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad padaryti – kur kas sunkiau, nei pasakyti.

Pirmoji bėda buvo ta, kad prasidėjo peštynės. Adelina, kur buvusi, kur nebuvusi, užsipuldavo seserį mosuodama rankomis ir švytruodama kojomis, tąsydavo ją už plaukų, kumščiuodavo kur tik pasiekdama. Kitąsyk vaikydavosi seserį, židinio žnyplėmis suspaudusi žioruojančią žariją, o pasivijusi apsvilindavo jai plaukus. Misus nė pati nesumojo, dėl ko jai neramu labiau: dėl nesiliaujančios, negailestingos Adelinos agresijos ar vis dėlto dėl nuolatinio nuolankaus Emelinos susitaikymo su viskuo. Mat Emelina, nors ir melsdavo seserį liautis ją kankinti, pati nė vieno kartelio nebandė atsiteisti tuo pačiu. Tik įtraukdavo galvą į pečius ir nesipriešindama laukdavo, kol nugarą kapojanti smūgių kruša išseks. Kiek Misus žinojo, Emelina niekad nebandė kelti rankos, nė sykio neužgavo Adelinos. Tarsi visas abiem dvynėms atseikėtas gerumas būtų kliuvęs jai vienai, o Adelinai būtų atitekusi dviguba nuožmumo dalis. Ko gero, galų gale išmąstė Misus, šitoks paaiškinimas visai pagrįstas.