Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Sibilė, kuriai ne savo valia taip ir nepavyko pasiekti visiškos ekstazės, nesugebėjo iš karto atitokti.

– Kalbu apie kutenimą, – teko paaiškinti Izabelei. – Su kavalieriumi būtų nepalyginamai geriau.

Kai Sibilė pasiteiravo naujosios draugės: „O iš kur tu žinai?“ – Izabelė atsakymą jau buvo paruošusi iš anksto:

– Čarlis.

Kai grįžo vaikinai, nešini bateliais ir šaliu, Izabelė savo tikslą jau buvo pasiekusi. Sibilė, kurios sijonai buvo kiek sujaukti ir tai krito į akis, žvelgė į Čarlį jau visai kitaip: šiltai ir su tam tikru susidomėjimu.

Jos žvilgsniai Čarliui buvę nebuvę – jis žiūrėjo į Izabelę.

– Tik pamanyk: Izabelė ir Sibilė – taip panašu, – nerūpestingai pareiškė Izabelė. Čarlis tik sužaibavo akimis. – Turiu omeny – vardai skamba labai panašiai. Kai pagalvoji, beveik būtų galima sukeisti vietomis, ar ne? – Ji aštriai dėbtelėjo į brolį, žvilgsniu verste versdama jį suprasti. – Mudu su Rolandu dar truputį pasivaikščiosime. Bet Sibilė pavargusi. Lik čia, pabūsi su ja.

Izabelė įsikibo Rolandui į parankę.

Čarlis šaltai nužvelgė Sibilę, pastebėjo suglamžytą sijoną. Savo ruožtu ir ji įsistebeilijo į jį, išplėstomis akimis, vos vos pračiaupusi lūpas.

Kai Čarlis vėl atsisuko į Izabelę, jos nebebuvo. Tiktai jos juokas atvilnijo iš tamsos – jos juokas ir prislopinto Rolando balso dudenimas. Ką gi, savo jis dar atsiims, vėliau. Būtinai. Jai ilgai teks mokėti, kol atsimokės už visa šitai.

O kol kas nuleisti garą teks kur nors kitur.

Jis griebėsi Sibilės.

Tą vasarą iškyla vijo iškylą, o Čarliui – vieną Sibilę keitė vis kita. Užtat Izabelei Rolandas buvo vienas vienintelis. Kiekvieną mielą dieną ji išsprūsdavo Čarliui iš akių, išslysdavo iš jo gniaužtų ir nurūkdavo, apsižergusi dviratį. Čarliui taip ir nepavyko iššniukštinėti, kur porelė susitikdavo, jis buvo pernelyg lėtas, kad suskubtų jai iš paskos, kai ji sprukdavo, blykčiodama dviračio stipinais, plazdėdama išsitaršiusiais plaukais. Kitąsyk ji negrįždavo lig pat sutemų, būdavo, negrįžta net ir sutemus. Kai jis mėgindavo bartis, ji tik nusijuokdavo ir nusisukdavo, lyg jo greta nė nebūtų. Jis mėgindavo ją skaudinti, bandė žaloti, bet ji kaskart išsprūsdavo, ištekėdavo lyg vanduo pro pirštus – tik tada Čarlis susigaudė, kad visų ankstesniųjų žaidimų sėkmė didžiąja dalimi priklausė nuo pačios Izabelės noro prisidėti. Nors jis buvo tvirtas vyrukas, jai pakako ir gudrumo, ir vikrumo, kad kaskart išsisuktų. Čarlis liko visai bejėgis, lyg lokys, persekiojamas įkyriai zyziančio uodo, kurio neįstengia pričiupti.

Retsykiais, norėdama bent truputį jį apmaldyti, ji atsiliepdavo į jo maldavimus. Kokią valandą ar dvi atsiduodavo jo valiai, leisdama jam pasidžiaugti iliuzija, esą ji grįžusi visiems laikams ir tarp jų vėl viskas bus kaip buvę. Tačiau Čarlis netruko patirti, kad tai iš tikrųjų tik iliuzija, o jos dingimas po šitokios pro­švaistės jam būdavo tik dar skausmingesnis.

Su sibilėmis Čarliui pavykdavo užsimiršti tik trumpai valandėlei. Kurį laiką sesuo dar talkindavo jam, praskindama kelią, bet netrukus Rolandas užvaldė visą jos dėmesį, tad Čarliui teko suktis pačiam. Jam stigo sesers subtilumo, tad jis neišvengė incidento, kuris galėjo peraugti ir į tikrą skandalą; netverdama apmaudu Izabelė pareiškė, kad, jei jis neketinąs atsisakyti senų įpročių, jam teksią rinktis kitokios aplinkos moteris. Tuomet Čarlis nuo smulkių aristokračių persimetė prie arklių kaustytojų, fermerių, girininkų dukterų. Jis pats nepajuto jokio skirtumo, bet atrodė, kad pasauliui šios rūpi mažiau.

Vis dėlto, nors šitokios užsimiršimo valandėlės buvo dažnos, jos praskriedavo, nepalikdamos jokio pėdsako. Skausmingos nuostabos kupinos akys, mėlynėmis nusėtos rankos, sukruvintos šlaunys – visa tai išsitrindavo iš atminties susyk, pakakdavo nuo jų nusigręžti. Niekas šiame pasaulyje negalėjo numaldyti didžiosios gyvenimo aistros – Čarlio jausmų Izabelei.

Vieną rytą, jau baigiantis vasarai, Izabelė atsivertė švarų dienoraščio puslapį ir ėmėsi skaičiuoti dienas. Paskui užvertė knygą ir susimąsčiusi padėjo atgal į stalčių. Galų gale apsisprendusi, nulipo laiptais žemyn, į tėvo kabinetą.

Tėvas pakėlė galvą.

– Izabele!

Pradžiugo, ją išvydęs. Nuo tada, kai ji pradėjo nuolat bėginėti į pasimatymus, jis jausdavosi ypač pamalonintas, kai šitaip ateidavo aplankyti jo.

– Mielas tėveli! – Ji nusišypsojo jam. Jis pastebėjo kažkokį neįprastą žybsnį jos akyse.

– Turi kokių nors planų?

Jos žvilgsnis nuslydo į lubų kampą, ji vis dar šypsojosi. O paskui, taip ir neatitraukdama akių nuo tamsaus kampo, ji lyg niekur nieko pranešė išvykstanti.

Išsyk jis net nelabai suprato, ką išgirdęs. Pajuto, kaip ausyse sugrumėjo pulsas. Vaizdas prieš akis išsiliejo. Jis užsimerkė, bet galvoje be paliovos pliūpčiojo ugnikalniai, paviršių raižė meteoritai, dundėjo sprogimai. Kai liepsnos galų gale apmalšo, kai vidiniame jo pasaulyje neliko nieko, tik nebylus, nuniokotas kraštovaizdis, jis galiausiai atsimerkė.

Ką jis padarė?

Saujoje gniaužė plaukų garbaną – išrautą jėga, su vis dar prikibusiu kruvinu odos skivytu. Izabelė stovėjo priešais, nugara į duris, sunertomis už nugaros rankomis. Viena žavi, žalia jos akis buvo pasruvusi krauju, vienas skruostas – įraudęs ir tarsi patinęs. Nuo galvos tįso kraujo siūlelis, atropojęs iki antakio įstrigo jame, paskui pasuko į šalį nuo akies.

Tėvą apėmė siaubas: ir dėl jos, ir dėl savęs. Netardamas nė žodžio jis nusisuko, o ji pasišalino iš kambario.

Paskui jis valandų valandas sėdėjo lyg apdujęs, be paliovos sukdamas apie pirštą kaštoninių plaukų sruogą; suko ir suko plaukų gijelę tol, kol ši giliai įsirėžė į odą, kol plaukai susipinkliojo taip, kad sruogos nebebuvo įmanoma išpainioti. Ir pagaliau, kai skausmas užbaigė ilgą ir lėtą kelionę nuo piršto iki sąmonės, jis pravirko.

Čarlio tą dieną nebuvo namie, jis grįžo tik apie pusiaunaktį. Neradęs Izabelės jos kambaryje, leidosi klajoti po visą namą – kažkoks šeštas pojūtis jam pakuždėjo, kad užgriuvo nepataisoma nelaimė. Niekur neaptikęs sesers, nuspūdino į tėvo kabinetą. Pakako vos kartą žvilgtelėti į papilkėjusį šio veidą, kad viską suprastų. Tėvas ir sūnus valandėlę žiūrėjo į kits kitą, tačiau bendra netektis jųdviejų anaiptol nesuartino. Vyrai vienas kitam ničniekuo negalėjo padėti.

Čarlis parkiūtino į savo kambarį ir klestelėjo į krėslą prie lango, sėdėjo ten ištisas valandas – tamsus siluetas mėnesienos nutvieksto keturkampio fone. Kažkurią nakties valandėlę atsidarė stalčių, išsitraukė šautuvą, kažkada jėga atimtą iš vietinio brakonieriaus, gal du ar tris kartus pakėlė ginklą prie smilkinio. Tačiau kiekvienąsyk gravitacijos jėga grąžindavo šautuvą jam ant kelių.

Ketvirtą valandą ryto jis galiausiai padėjo šautuvą, o vietoj jo išsitraukė ilgą adatą, prieš gerą dešimtmetį nugvelbtą iš Misus siuvimo reikmenų dėžutės, – per tą dešimtmetį adata buvo naudojama gana dažnai. Čarlis atsiraitojo vieną kelnių klešnę, nusismaukė kojinę ir paženklino koją nauju raudonu tašku. Jo pečiai drebėjo, bet ranka nė nevirptelėjo, kol jis blauzdos kaule išsibadė vienintelį žodį: Izabelė.

Tuo metu Izabelė jau seniai buvo išvykusi. Iš tėvo kabineto ji kelioms minutėms grįžo į savo kambarį, bet neužtrukusi šalutiniais laiptais nulipo į virtuvę. Čia, kas jai nebuvo įprasta, stipriai apglėbė Misus, paskui išslydo pro šonines pastato dureles į daržą ir per jį nuskubėjo prie daržo vartelių akmeninėje sienoje. Misus regėjimas jau daugelį metų pamažu silpo, bet ji išsiugdė gebėjimą justi oro virpesius ir pagal juos nuspėti žmogaus judėjimą, tad jai pasirodė, kad Izabelė, prieš uždarydama paskui save daržo vartelius, sekundės dalelytę sudvejojo.