Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Jį vadino Džonu Daigu, nors nepažįstamiems jo pavardė buvo Džonas Daigensas. Raštas jam visuomet sekėsi sunkiai, ypač kai nustojo trinti mokyklos suolą (o mokykliniai metai jam pralėkė greitai, nes jų buvo nedaug), tad ilgainiui jis nusprendė, kad tiesiog neverta gaišti laiko ir rašyti pavardę iki galo. Visiškai pakako ir kelių pirmųjų raidžių, be to, kaip tik pirmasis pavardės skiemuo glaustai ir tiksliai atskleidė jo esmę: kas jis yra ir ką veikia. Tad pastaruoju metu jis ir pasirašinėdavo Džonu Daigu, o vaikams buvo tiesiog Daigas.

Jis buvo ryškiaspalvis žmogus. Akys – vaiskiai žydros, tarytum mėlyni stikliukai, už kurių skaisčiai šviečia saulė. Pražilę plaukai stirksojo ant paties viršugalvio lyg kokie augalų daigai, besistiebiantys į saulę. O skruostai, ypač kai jis sukasinėdavo lysves naujiems daigams, nusidažydavo ryškiu raudoniu. Jis buvo neprilygstamas sodininkas. Dirbo pagal savą, nepajudinamą metodą, paremtą mėnulio fazėmis: sodindavo daigus tik per jaunatį, kai mėnulis imdavo pilnėti, laiką matuodavo jo fazių ciklais. Vakarais palinkdavo prie skaičių primargintų lentelių, apskaičiuodavo palankiausią metą kiekvienam darbui. Taip elgdavosi ir jo prosenelis, ir senelis, ir tėvas. Sodininkystės žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Džono Daigo protėviai nuo neatmenamų laikų buvo Angelfildo sodininkai. Senaisiais laikais, kai dvaras išlaikydavo vyresnįjį sodininką ir kelis padėjėjus, Džono prosenelis išravėjo po langais sužėlusią buksmedžių gyvatvorę, bet, kadangi nebuvo švaistūnas, šimtus kelių colių augumo ūglių persodino į lysves, o paskui, kai sodinukai išsistiebė iki dešimties colių, perkėlė juos į sodą. Čia kai kuriuos ėmėsi karpyti taip, kad susiformuotų žemos, stačiakampės gyvatvorės aštriomis briaunomis, užtat kitiems leido augti kaip pakliuvo, į plotį, ir žirklių stvėrėsi tik tada, kai jie išvešėjo, – iš šių iškarpė rutulius. Jis įžvelgė, jog kai kurie augalai prašyte prašosi paverčiami piramidėmis, kūgiais, cilindrais. Tam, kad galėtų savo nuožiūra formuoti žaliąją medžiagą, šis žmogus didžiulėmis ir šiurkščiomis rankomis turėjo pasitelkti kantrybę ir išmokti kruopštaus, smulkmeniško nėrinių pynėjo amato. Tiesa, jis nekūrė nei gyvūnų, nei žmonių figūrų. Jam nerūpėjo povai ar liūtai, ar natūralaus ūgio žmogaus, važiuojančio dviračiu, figūros. Vienintelės jį tenkinusios formos buvo arba griežtai geometrinės – arba išsikerojusios, kvapą gniaužiančios abstrakcijos.

Paskutiniais gyvenimo metais jam nė neberūpėjo niekas kita, tik šis figūrinių medžių sodas. Jis skubindavosi kuo mitriau apsisukti kitur, užbaigti visus kitus dienos darbus, kad galėtų visa širdimi atsiduoti „savajam“ sodui, delnais glostyti paties suformuotų pavidalų paviršių, įsivaizduodamas, kaip visa tai atrodys po penkiasdešimties, po šimto metų, kai jo puoselėti augalai galutinai subręs.

Po jo mirties sodininko žirklės perėjo į jo sūnaus rankas, o dar po kelių dešimtmečių – į vaikaičio. Ir jau tada, kai pasimirė šis, įpėdiniu tapo Džonas Daigas, triūsęs sodininko padėjėju didžiuliame ūkyje už gerų trisdešimties mylių, bet tuojau pat grįžęs namo imtis darbo, kuris teisėtai jam priklausė. Nors tuo metu jis tebuvo sodininko padėjėjas, figūrinių medžių parkas išsyk atiteko jam. Kitaip nė negalėjo būti. Jis paėmė žirkles, kurių medines rankenas buvo išduobėję tėvo delnai, ir jo pirštai gulė į įdubas lyg čia buvę. Džonas Daigas sugrįžo į namus.

Po to, kai Džordžas Angelfildas prarado žmoną, per visus vėliau sekusius metus, kai dvaro šeimynykščių būrys negailestingai tirpo, Džonas Daigas nė neketino niekur kraustytis. Jo padėjėjai sodininkai vienas po kito išsilakstė, jų nebepakeisdavo kiti. Būdamas dar gana jaunas, Džonas Daigas nejučia tapo vyriausiuoju sodininku – tai buvo lyg ir savaime suprantama, bet kartu jis liko ir vieninteliu dvaro sodininku. Darbų apimtys buvo milžiniškos, o šeimininkas sodu visiškai nesidomėjo, Džonui niekas net nepadėkodavo už darbą. Be jokios abejonės, apylinkėje buvo ir kitų darbų, kitų sodų. Kad ir kur būtų pasiprašęs, Džoną Daigą būtų priėmę bet kur: pakaktų vien jį pamatyti, kad pasitikėtum. Tačiau jis nė kojos nekėlė iš Angelfildo. Ir kaip būtų galėjęs kur nors išsikraustyti? Triūsdamas figūrinių medžių sode, dėdamas žirkles į sučiurusį odinį dėklą, kai imdavo blaustis dienos šviesa, jis netgi nesusimąstydavo, kad medžiai, kuriuos kruopščiai puoselėja, – tie patys, kuriuos sodino dar jo senelis, kad visi kasdienio jo darbo veiksmai ir judesiai – tik atkartojimas tų pačių veiksmų ir judesių, kuriuos ištobulino trys jo protėvių kartos. Visa tai buvo pernelyg giliai įsismelkę į pačią jo esybės šerdį, apie tai net nereikėjo galvoti. Neabejotini, savaime suprantami dalykai. Kaip ir jo medžiai, Džonas Daigas buvo įsišaknijęs Angelfildo dvaro dirvoje.

Kokie jausmai turėjo apimti jį tą dieną, kai, nuėjęs į sodą, rado šį kraupiai nusiaubtą? Gilios prorėžos žiojėjo kukmedžių kamienuose, kadarojo žievės skivytai, atidengę rudą medieną. Nuraižyti apskriti, pasišiaušę vainikai voliojosi ant žemės. Tobulos formos piramidės svarino viršūnes į šonus, kabojo sukapliuotų kūgių draiskanos, gailiai maskatavo sukapotų cilindrų likučiai. Džonas įsistebeilijo į ilgas liaunas šakas, kurios pakreiktos draikėsi ant vejos – vis dar šviežios, vis dar žaliuojančios. Lėtas garankščiuojantis vytimo procesas dar nebuvo įsibėgėjęs, jų dar tik laukė džiūvimas ir mirtis.

Priblokštas, krečiamas drebulio, kuris, atrodė, iš širdies sklido į kojas, o paskui – ir į žemę po kojomis, jis stengėsi suprasti, kas galėjo atsitikti. Nejaugi tai koks dangaus, pasirinkusio niokoti kaip tik jo sodą, kirtis? Tačiau kokia baisi turi būti audra, jei smogia be garso?

Ne. Tai ne gamtos, o kažkieno rankų darbas.

Pasukęs už kampo, jis rado ir įrodymą: rasotoje žolėje gulėjo vis dar išskėstos didžiosios sodo žirklės, o greta jų – ir pjūklas.

Kai Džonas neatėjo pietų, Misus sunerimo ir patraukė jo ieškoti. Pasiekusi figūrinių medžių sodą, taip ir sustingo, pakėlusi ranką prie burnos, bet tuojau pat suglobė prijuostę ir dabar jau tikslingai nuskubėjo pirmyn.

Rado jį susmukusį ant žemės, vargais negalais pakėlė. Švelniai ir rūpestingai nusivedė, užgriuvusį ją kone visu svoriu, į virtuvę, pasodino. Įpylė karštos ir saldžios arbatos, bet jis vis dar stebeilijo į erdvę nieko nereginčiu žvilgsniu. Netardama nė žodžio, ji prikišo puodelį jam prie lūpų, pakreipusi ėmė po gurkšnelį pilti į burną svilinantį skystį. Galų gale klydinėjantis jo žvilgsnis užkliuvo už jos akių, – kai išvydo neapsakomą netekties tuštumą jose, jai pačiai ėmė tvenktis ašaros.

– Ak, Daigai! Žinau, žinau.

Jis abiem rankomis įsikirto jai į pečius, jo drebulys ėmė krėsti ir jos kūną.

Dvynės tą pavakarę net nepasirodė, o Misus ir nebandė jų ieškoti. Kai vakare jos iš kažin kur parsibastė, Džonas tebesėdėjo, kur sėdėjęs, perbalęs, nusikamavęs. Krūptelėjo, išvydęs seseris. O šių žalios akys nuslydo jo veidu smalsiai ir abejingai, visai taip pat, kaip svetainės laikrodžiu.

Dar nepaguldžiusi jų miegoti, Misus aptvarstė joms žaizdotas, žirklių ir pjūklo suraižytas rankas.

– Nelieskite jokių įrankių Džono pašiūrėje, – suniurzgė ji. – Jie aštrūs, galite susižaloti.

O paskui neištvėrusi pridūrė, nors nė nesitikėjo, kad ją išgirs:

– Kodėl jūs taip padarėte? Kodėl, kodėl taip padarėte? Jūs sutrypėte jam širdį.