Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Linktelėjau galvą.

– Aišku.

– Taigi. Tuomet ir pamėginkime šį tą nuveikti, neprieštaraujate? Kur mes sustojome?

– Daktaro žmona. Muzikos kambarys. Smūgis smuiku.

Ir mudvi vėl kibome į darbą.

* * *

Čarlis nebuvo pratęs galynėtis su rūpesčiais.

O rūpesčių jis tikrai turėjo. Gyvą galą. Dvaro stogas buvo kiauras, langų stiklai suskilinėję, pastogės kambariuose puvo karvelių stipenos, – bet į visa tai jis tiesiog numodavo ranka. O gal buvo taip atitolęs nuo pasaulio, kad viso to net nepastebėdavo. Kai vanduo per lubas imdavo sunktis jau pernelyg įkyriai, Čarlis palikdavo tą kambarį ir persikraustydavo į kitą. Šiaip ar taip, namas buvo gana didelis. Galime tik spėlioti, ar lėtapėdės jo smegenys išvis sugebėjo suvokti, kad kiti žmonės rūpinasi savo namais ir juos prižiūri. Kita vertus, irimas ir nykimas buvo jam artima stichija. Trūnėsiuose jis jautėsi visai jaukiai.

Vis dėlto daktaro žmona, tysanti muzikos kambaryje, galbūt netgi nebegyva, buvo toks rūpestis, kurio nepaisyti jis jau nebegalėjo. Jeigu tai būtų vienas iš saviškių... Tačiau ne – pašalinis . O tai jau visai kas kita. Ko nors trūks plyš reikėjo griebtis, nors Čarlis net nenutuokė ko, tiktai stypsojo ir priblokštas žiūrėjo, kaip daktaro žmona prispaudė delną prie plyštančios galvos ir suaimanavo. Gal Čarlis ir buvo beviltiškai bukas, bet, ką šitai reiškia, – suvokė. Grumėdama artyn ritosi neganda.

Misus išsiuntė Džoną Daigą pakviesti daktaro, ir šis nedelsdamas prisistatė. Kurį laiką dar atrodė, kad nelaimės nuojauta šįsyk galėjo ir apgauti, mat netrukus paaiškėjo, jog daktaro žmona rimtesnių sužalojimų nepatyrė, išvengė netgi smegenų sukrėtimo. Šlakelio brendžio ji atsisakė, užtat sutiko išgerti puodelį arbatos ir po valandėlės jau buvo sveika.

– Mane užpuolė moteris, – pareiškė. – Moteris baltu drabužiu.

– Nesąmonė, – užginčijo Misus, vienu metu ir ramindama, ir leisdama suprasti, kad tai nelabai svarbu. – Šiuose namuose nėra jokios moters baltu drabužiu.

Rudose ponios Modsli akyse sužvilgo ašaros, bet ji tvirtai laikėsi savo:

– Taip, tai buvo moteris, maža ir liesa moteris. Sėdėjo štai ten, šezlonge. Išgirdo, kaip užgavau pianino klavišus, pasi- kėlė ir...

– Matei ją ilgai? – paklausė daktaras Modslis.

– Ne, tik akimirką.

– Na štai, argi ne aišku? Šitaip negali būti, – pertraukė ją Misus; jos balsas, nors kupinas užuojautos, vis dėlto skambėjo tvirtai. – Nėra jokios moters baltu drabužiu. Tikriausiai regėjote šmėklą.

Tada, pirmą kartą, visi išgirdo ir Džono Daigo balsą:

– Žmonės iš tiesų kalba, kad šiuose namuose vaidenasi.

Valandėlę visi susirinkusieji dairėsi tai į sutrupintą smuiką, kuris buvo paliktas ant grindų, tai į gumbą, tvinkstantį ant ponios Modsli smilkinio, bet jokio atsakymo niekas nesuskubo pasiūlyti – tarpduryje išdygo Izabelė. Smulki, laiba lyg nendrė, ji vilkėjo blyškią citrinos atspalvio suknelę, plaukai buvo bet kaip surišti į padriką kuodą, akys, nors ir gražios, atrodė paklaikusios.

– Ar gali būti, kad matei ją? – paklausė daktaras žmonos.

Ponia Modsli nužiūrinėjo Izabelę, lygindama ją su atmintyje įsispaudusiu atvaizdu. Kiek atspalvio tonų skiria blyškiai gelsvą nuo baltos? Kur ta riba, skirianti laibą nuo liesos? Kaip smarkiai smūgis į galvą gali paveikti atmintį? Ponia Modsli sudvejojo, bet tada atkreipė dėmesį į smaragdines akis, nėmaž nesiskiriančias nuo atmintyje įstrigusių akių, ir apsisprendė.

– Taip. Tai ji.

Misus ir Džonas Daigas labai stengėsi nė nedirstelėti vienas į kitą.

Nuo tos akimirkos daktaras užmiršo savo žmoną ir visą dėmesį sutelkė į Izabelę. Žvelgė į ją draugiškai, nuoširdžiai, įdėmiai, o akių gelmėje, kai uždavinėjo jai vieną klausimą po kito, vis labiau telkėsi rūpestis. Kai ji išvis neatsakydavo, šito jis nepaisė, bet, kai išvesta iš kantrybės, kitąsyk atsakydavo – kartais vylingai, kartais nekantriai, kartais ir išvis leptelėdama kokią nesąmonę, – jis tuojau suklusdavo, linktelėdavo ir kažką paskrebendavo gydytojo užrašinėje. Paskui paėmė ją už riešo, norėdamas suskaičiuoti pulsą, ir nusigando tik dabar pastebėjęs gausius randus ir įbrėžimus, marginančius jos dilbį.

– Ar tai ji sau padarė pati?

Kad ir nenoriai, sąžiningoji Misus murmtelėjo:

– Taip.

Daktaro lūpos jau susispaudė į nerimastingą brūkšnį.

– Gal galėčiau persimesti keliais žodžiais su jumis, pone? – kreipėsi jis į Čarlį. Šis tik subaltakiavo į jį, bet daktaras suspaudė Čarlio alkūnę ir tarstelėjęs: „Gal eikime į biblioteką?“ – tvirtu žingsniu išsivedė jį iš kambario.

Svetainėje likusios Misus ir daktaro žmona laukė ir stengėsi nekreipti dėmesio į garsus, sklindančius iš bibliotekos. Girdėjosi ne balsų gaudesys, o tik vienas balsas – lygus, ritmingas, ramus. Kai jis pagaliau nutilo, tada išgirdome ir Čarlio riksmą: „Ne!“ – ir dar kartą: „Ne!“ – o paskui vėl prislopintą daktaro dudenimą. Sugaišo jie ilgokai, ir dar bent keliskart ištrūko Čarlio protestai, kol durys galiausiai atsivėrė ir daktaras išėjo iš bibliotekos, atrodė sukrėstas ir labai rimtas. Jam už nugaros griaudėjo netramdomas nevilties ir bejėgiškumo stūgavimas, bet daktaras tik susigūžė ir atgalia ranka uždarė duris.

– Aš susitarsiu su psichiatrijos ligonine, – tarė jis Misus. – Pasirūpinti transportu irgi palikite man. Antrą valandą tiks?

Priblokšta ji tik linktelėjo, o daktaro žmona pakilo eiti.

Antrą valandą į namus atėjo trys vyrai ir išsivedė Izabelę į karietą, laukiančią ant įvažiavimo keliuko. Izabelė pasidavė romiai lyg avinėlis, klusniai sėdo į karietą ir net nė karto neatsigręžė, kai ši trūktelėjo ir arkliai lėtai nurisnojo keliuku valdos vartų link.

Dvynės lyg niekur nieko kojų pirštais braižė ratilus žvyruotame keliuko paviršiuje.

Čarlis stovėjo ant laiptelių ir žvilgsniu lydėjo nenumaldomai mažėjančią karietą. Atrodė lyg vaikas, iš kurio kažkas atėmė mylimiausią žaislą, o jis negali – vis dar niekaip negali – patikėti, kad tai iš tikrųjų nutiko.

Misus ir Džonas Daigas neramiai stebėjo jį iš koridoriaus laukdami, kol suvokimas pasieks jo smegenis.

Karieta privažiavo vartus, išriedėjo pro juos. Čarlis įsmeigęs žvilgsnį tebedėbsojo į atlapotus vartus – tris, keturias, penkias sekundes. Paskui jo burna atsivėrė. Platus, trūkčiojantis, tirtantis ratilas, kurio gelmėje virpčiojo liežuvis, tvoskė mėsingas gerklės raudonis, tamsioje prarajoje driekėsi seilių siūleliai. Lyg pakerėti stebeilijome ir laukėme, kol iš tos žiojinčios, vibruojančios burnos kliūstelės kraupus riksmas, bet garsas dar nevaliojo ištrūkti laisvėn. Kelias iki begalybės ištįsusias sekundes jis telkėsi ir augo kažkur gelmėse, kol visas Čarlio kūnas, regis, prisipildė tramdomo kauksmo. Ir pagaliau ten pat, ant laiptelių, Čarlis susmuko ant kelių ir riksmas pagaliau išsiveržė. Bet ne kurtinantis riaumojimas, kokio laukėme, o drėgnas, duslus šniaukrojimas.

Mergaitės valandėlei pakėlė akis nuo kojų pirštais braižomų apskritimų, bet, nėmaž nesutrikusios, braižė toliau. Džonas Daigas patempė lūpas, apsisuko ir nudrožė atgal į sodą darbuotis. Čia jam nebuvo kas darą. Tik Misus priėjo prie Čarlio, guosdama uždėjo ranką ant peties, pamėgino įkalbėti grįžti vidun. Tačiau jis buvo kurčias jos žodžiams, tik gaikčiojo ir šnarpštė lyg išpertas mokinukas.

Štai šitaip.

* * *

Štai šitaip? Kažkoks labai jau švelnus, visai nedramatiškas pasakojimo apie panelės Vinter motinos dingimą finalas. Buvo visiškai aišku, kad panelės Vinter nuomonė apie Izabelės gebėjimus atlikti motinos pareigas – visai nekokia, tiesą sakant, atrodė, kad jos žodyne išvis nėra tokio žodžio kaip „motina“. Gal ir suprantama: kiek galiu spręsti, maža surastum tokių moterų kaip Izabelė, – beveik neturinčių motinystės instinkto. Bet kas aš tokia, kad imčiaus vertinti kito žmogaus santykius su savo motina?