Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Vis dėlto Čarlis buvo vyriškos lyties. Tad metraščio juosta galėjo prasiplėsti – tegul tik vos vos, – kad apimtų ir jį, nors nereikšmingumo prietema jau klojo jį savo šešėliu. Informacijos radau tik trupinių. Jo vardas ir pavardė – Čarlzas Angelfildas. Jis gimė. Jis gyveno Angelfilde. Nevedęs. Nemiręs. Regis, met­raščio mastais šitokią informaciją reikėjo laikyti visiškai pakankama.

Ėmiau į rankas vieną tomą po kito, atsiversdavau, pasklaidydavau ir vis aptikdavau tokį pat punktyrinį gyvenimo – negyvenimo aprašą. Kaskart, atsiversdama naują metraštį, pagalvodavau: tais metais jau tikrai apie jį nebebus užsiminta. Bet kiekvieną kartą aptikdavau: jis – vis dar Čarlzas Angelfildas, vis dar tebegyvena Angelfilde, vis dar nevedęs. Prisiminiau, ką panelė Vinter buvo pasakojusi apie Čarlį ir jo seserį, ir net prikandau lūpą pagalvojusi apie tai, ką galėjo reikšti tokia ilga jo viengungystė.

O paskui, maždaug tais metais, kai Čarlis turėjo būti bebaigiąs penktą dešimtį, manęs laukė staigmena. Vėl – vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta ir galiausiai – keista santrumpa, ldd, su kokia iki tol dar nebuvau susidūrusi.

Atsiverčiau santrumpų sąrašą.

Ldd: legal decree of decease . Oficialiai paskelbtas mirusiu.

Vėl atsiverčiau puslapį su įrašu apie Čarlį, ilgai į jį stebeilijau suraukusi antakius, lyg vildamasi, kad, jei žiūrėsiu ilgai ir įdėmiai, tuomet paties popieriaus grūdėtumas ar vandens ženklai padės man įminti paslaptį.

Tais metais jis buvo oficialiai paskelbtas mirusiu. Kiek žinojau, „oficialiai paskelbtas mirusiu“ formuluotė būdavo taikoma tais atvejais, kai asmuo dingdavo be žinios, tad praslinkus tam tikram įstatymo numatytam laikui šeima, dėl paveldo reikalų, oficialiai gaudavo teisę laikyti dingusį savo narį mirusiu, nors nebūdavo nei kūno, nei kokių kitų mirties įrodymų. Jei neklystu, asmuo turėdavo būti dingęs be žinios septynerius metus, tik tada skelbiamas mirusiu. Jis galėjo mirti per tą laikotarpį bet kuriuo metu, galėjo ir išvis nebūti miręs, tiktai pradingęs, išgaravęs, paklydęs ar nuklajojęs nežinia kur, toli nuo bet kokių pažįstamų. Šitoks asmuo yra miręs pagal įstatymą, bet nebūtinai miręs iš tikrųjų. Kažin, susimąsčiau, koks turėtų būti gyvenimas, kad pasibaigtų šitaip miglotai, tokiu netikusiu būdu? Ldd .

Užverčiau metraštį, padėjau į vietą ant lentynos ir nulipau apačion, į knygyną, išsivirti kakavos.

– Gal ką nors žinai apie tai, kokias teisines procedūras reikia atlikti, norint oficialiai paskelbti asmenį mirusiu? – šūktelėjau tėčiui, nesitraukdama nuo kaistančio ant plytelės puodo su pienu.

– Spėju, kad apie tai žinau ne daugiau negu tu, – atsilie- pė jis.

Paskui tarpduryje išdygo ir pats, padavė man kažkurio iš mūsų klientų vizitinę kortelę užlankstytais kampučiais.

– Štai šito žmogaus gali ir paklausti. Jis – buvęs teisės profesorius, dabar pensininkas. Gyvena Velse, bet kiekvieną vasarą atvažiuoja pasiknaisioti po knygas ir pasivaikščioti paupiais. Labai malonus žmogus. Gal imtum ir parašytum jam laišką? Tuo pačiu pradėjimu paklaustum, ar norėtų, kad pataupyčiau jam tą Justitiae Naturalis Principia tomelį.

Išgėrusi kakavą vėl įknibau į metraščius, pamėginau sugramdyti visus įmanomus žinių trupinius apie Rolandą Marčą ir jo giminę. Jo dėdė buvo dailininkas mėgėjas, tad persikrausčiau į dailės istorijos lentynas pasekti, kur nuves šitas siūlo galas. Sužinojau, kad jo tapyti portretai, nors pastaruoju metu laikomi labai jau vidutiniškais, vienu metu, tiesa, trumpai, buvo nepaprastai madingi. Mortimerio leidinyje „Anglų provincialioji portretinė tapyba“ suradau vieno ankstyvųjų Luiso Entonio Marčo darbų reprodukciją, paveikslas vadinosi „Rolandas, dailininko sūnėnas“. Pasiutusiai keista žiūrėti į veidą vaikino, kurio dar nė vyru dorai nepavadinsi, ir ieškoti jame senos moters, jo dukters, bruožų. Kelias minutes apžiūrinėjau jo stambų, juslingą veidą, blizgančius šviesius plaukus, tingią galvos laikyseną.

Paskui užverčiau knygą. Tiktai gaištu laiką. Jau žinojau: net jei ištisą parą žiūrėčiau neatitraukdama akių, vis tiek neįžvelgčiau jo veide nė menkiausio bruoželio dvynių, kurių tėvas jis neva buvo.

BANBURY HERALD ARCHYVUOSE

Kitą dieną traukiniu nuvažiavau į Banberį, į Banbury Herald redakciją.

Į archyvus mane įleido jaunas vaikinas. Pats žodis „archyvai“ gal ir skamba gana įspūdingai tam, kuris nėra dorai su jais susidūręs, bet aš, metų metais visas atostogas leisdavusi senų knygų saugyklose, labiau nustebau dėl to, kad patalpa, į kurią mane įleido, iš esmės buvo ne kas kita, o tik didelė, belangė spinta rūsyje.

– Angelfildo dvaro gaisras, – trumpai paaiškinau, ko man reikia. – Maždaug prieš šešiasdešimt metų.

Vaikinukas parodė man lentyną, kurioje buvo sukrauti mano pageidaujamo laikotarpio komplektai.

– Leiskite, padėsiu jums nusikelti dėžes.

– Dar gerai būtų maždaug keturiasdešimties metų senumo literatūriniai puslapiai, tik tiksliai nežinau, kurių metų.

– Literatūriniai puslapiai? Net nežinojau, kad Herald tokių būna.

Jis perstūmė kopėčias į kitą vietą, nugriozdino žemyn dar kelias dėžes, padėjo greta pirmųjų ant ilgo, ryškiai apšviesto stalo.

– Štai, prašom, – linksmai mestelėjo ir paliko mane kuistis popieriuose vieną.

Sužinojau, kad Angelfildo gaisras įsiplieskė veikiausiai dėl nelaimingo atsitikimo. Anais laikais žmonės buvo pratę kaupti kuro atsargas, dėl to ugnis išplito nepaprastai greitai. Namuose tuo metu nieko nebuvo, išskyrus dvi šeimininko dukterėčias, kurios suskubo ištrūkti iš liepsnų ir atsidūrė ligoninėje. Manoma, kad pats dvaro savininkas buvo išvykęs į užsienį. ( Manoma … – tylomis nusistebėjau aš. Mintyse sugretinau datas: iki ldd buvo likę dar šešeri metai.) Žinutė baigėsi pasvarstymais apie pastato architektūrinę vertę ir pastaba, kad jo būklė dabar tokia, jog gyventi jis nebetinkamas.

Pasidariau straipsnio kopiją ir ėmiau peržiūrinėti vėlesnių numerių antraštes, bene rasiu dar kokių žinių ta pačia tema, bet taip nieko ir neaptikusi nustūmiau laikraščių šūsnį į šalį ir kibau į kitas dėžes.

„Atskleiskite man tiesą“, – anuomet meldė jis. Jaunuolis rudu senamadišku kostiumu, Banbury Herald žurnalistas, prieš keturiasdešimt metų ėmęs interviu iš Vidos Vinter. Ji taip niekad ir neužmiršo jo žodžių.

Tačiau taip ir neradau jokio interviu. Nebuvo netgi tokio puslapio, kurį bent iš mandagumo galėtum pavadinti literatūriniu. Visa, ką pavyko rasti apie knygas, buvo kelios kažkokios apžvalgininkės panelės Dženkinsop rašytos recenzijos, išspausdintos skyrelyje „Galbūt norėtumėte paskaityti…“ Jos straipsneliuose akis porą kartų užkliuvo už Vidos Vinter pavardės. Buvo visiškai aišku: panelė Dženkinsop Vidos Vinter knygas skaitė, ir net su malonumu, gyrė jas entuziastingai ir pelnytai, nors jos rašymo manieros labai moksline nepavadinsi. Vis dėlto antra tiek buvo aišku, kad recenzentė niekad nėra asmeniškai susitikusi su autore, ir juo labiau, kad ji – tikrai ne tas jaunas vyrukas rudu kostiumu.

Užverčiau paskutinį laikraštį, tvarkingai sulanksčiau ir padėjau atgal į dėžę.

Vadinasi, jaunuolis rudu kostiumu – pramanas. Jaukas, pakištas po nosimi man. Muselė ant kabliuko, kuria žvejys siekia sugundyti žuvį. Ko ir reikėjo tikėtis. Tikriausiai mano viltis bus pakurstę neginčijami įrodymai, kad tokie Džordžas ir Matilda, Čarlis ir Izabelė iš tikrųjų egzistavo. Šitie bent jau buvo realūs žmonės; vyrukas rudu kostiumu – ne.