Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kiti dvaro išorės aspektai tik dar labiau sustiprino gremėzdiško nerangumo įspūdį. Visas pastatas buvo sudurstytas nesilaikant jokios simetrijos. Iš statinio kyšojo trys didžiuliai erkeriai per keturis aukštus, dvylika plačių jų langų ir buvo vienintelis tvarkingas, harmoningas fasado akcentas. Visi kiti pastato langai buvo išmėtyti kur pakliuvo, visi – skirtingų matmenų, nebūtum radęs nė vieno tokio, kuris lygiuotųsi su kairiuoju ar dešiniuoju, viršutiniu ar apatiniu kaimynu. Baliustrada, einanti virš trečiojo aukšto, tarytum bandė apglėbti tą architektūrinį jaukalą, kad suvis neišsibarstytų, bet neįstengė: tai šen, tai ten kyšantis akmens luistas, dalinis erkeris, nei iš šio, nei iš to prasižiojęs langas – šito buvo per daug netgi jai. Baliustrada nutrūkdavo ir paprasčiausiai išnirdavo kitoje kliūties pusėje. O virš baliustrados nelygia linija vingiavo medaus spalvos stogas, apkaišytas bokštais, bokšteliais, begale kaminų.

Ir tai griuvėsiai? Dauguma auksaspalvių mūro akmenų atrodė lygūs ir švarūs, kaip nauji, tarsi vos vakar būtų iškirsti karjere. Žinoma, įmantrių bokštelių mūras buvo apdilęs, baliustrada aptrupėjusi, bet man vis tiek tiesiog nesivertė liežuvis pavadinti dvaro griuvėsiais. Regėdama jį tokį, su fone plytinčiu žydru dangumi, su paukščiais, sūkuriuojančiais aplink bokštelius, skendintį žalumoje, be jokio vargo galėjau įsivaizduoti šį namą gyvenamą.

Ir tada užsidėjau akinius. Ir supratau.

Langai žiojėjo tuščiomis, bestiklėmis kiaurymėmis, netgi rėmai buvo išpuvę ar sudegę. Tai, ką palaikiau šešėliais virš dešiniosios pusės langų, iš tikrųjų buvo aprūkusios dėmės. O paukščiai, pulkais sukantys ratus virš pastato, nerdavo žemyn ne už jo, o vidun. Stogo nebebuvo. Išvis tai buvo jau nebe pa­statas, tiktai kevalas.

Neiškentusi nusiėmiau akinius, ir reginys priešais mane vėl virto nepalytėtu karalienės Elžbietos laikų rūmu. Gal jis ir sukeltų baugios grėsmės nuojautą, jei dangus nusidažytų indigo spalva, jei debesų properšoje išnirtų apsiūkęs mėnulis? Gal ir taip. Bet šiandien skaidrios žydrynės supama scena atrodė kuo nekalčiausiai.

Į pastatą vedantis keliukas buvo užtvertas, netgi lentelė pritvirtinta: „Pavojinga. Nevaikščioti.“ Pastebėjau neprikaltą tvoros lentą, atkėliau ją, įsmukau pro plyšį vidun ir uždengiau angą paskui save.

Aplenkusi atkištą kietą petį, atsidūriau priešais namo fasadą. Tarp pirmojo ir antrojo erkerio išvydau plačius laiptelius su šešiomis žemomis pakopomis, jie vedė prie dvivėrių medinių durų. Abipus laiptų stūksojo pakylos, ant kurių tupėjo dvi milžiniškos katės, išskaptuotos iš kažkokios tamsios, blizgios medžiagos. Visos anatominės detalės buvo iškaltos taip tobulai, kad aš, paglosčiusi vieną pirštų galiukais, beveik tikėjausi užčiuopti kailį ir net krūptelėjau palietusi tik vėsų, kietą akmenį.

Ryškiausia suodžių dėmė temdė tečiojo erkerio apatinį langą. Pasilypėjusi ant nugriuvusio mūro luisto, dirstelėjau vidun. Nuo atsivėrusio vaizdo krūtinę persmelkė nerimo šaltis. Kambario sąvoka, kad ir koks būtų pats kambarys, visada žada kažką atpažįstama, esama daiktų, būdingų bet kokiam kambariui. Nors mano miegamasis virš knygyno ir mano vaikystės kambarėlis tėvų namuose, ir kabinetas, kuriame nakvodavau ir dirbdavau pas panelę Vinter, visi buvo labai skirtingi, vis dėlto kai kurie elementai buvo bendri – elementai, kurie išlieka visur ir visada, kad ir kokie žmonės tenai gyventų. Netgi laikinas stovyklavietės būstas būna su gaubtu virš galvos, sergstinčiu nuo gamtos jėgų, būna ten ir erdvės žmogui įeiti, judėti, vėl išeiti, visada būna bent kas nors, dėl ko neklysdamas gali atskirti vidų nuo išorės. O čia nebuvo ničnieko panašaus.

Sugriuvusios čia buvo netgi sijos, kai kurių žemėn nugarmėjo tik vienas galas, tad rąstas kirto kambarį įžambiai, įsirėmęs į mūro luistus, medienos nuolaužas ir dar galaižin kokio šlamšto kaugę, užpildžiusią patalpą iki pat langų. Įžiūrėjau įvairiausiuose užkaboriuose ir plyšiuose sukrautus paukščių lizdus. Tikriausiai tie patys paukščiai prinešė ir sėklų, vidun patekdavo sniego, prilydavo lietaus, įspįsdavo ir saulės spindulys, tad dabar čia, ant gyvenimo šipulių, tarpo augmenija. Mačiau nurudusius žieminius budlėjos stagarus, mačiau ir šeivamedžių ūglių išstypusių į šviesą. Sienomis tarsi koks tapetų ornamentas rangėsi gebenės. Užvertusi galvą pažvelgiau aukštyn – žvilgsnis, sakytum, būtų nuslydęs tamsiu tuneliu. Keturios aukštos sienos tebestovėjo sveikos, bet akys taip ir neįsmigo į lubas: pamačiau tik keturias storas, nelygiais tarpais pritvirtintas sijas, paskui – sklypas tuštumos, dar kelios sijos, vėl tarpas – ir taip daugybę kartų. Tunelio gale spindėjo šviesa. Dangus.

Čia neišgyventų net šmėkla.

Tiesiog netilpo galvoje, kad čia kadaise būta užuolaidų, stovėjo baldai, kabojo paveikslai. Visa tai, ką dabar apšvietė saulė, anuomet apšviesdavo sietynas. Kažin, kokia galėjo būti šio kambario paskirtis? Gal čia buvo svetainė? O gal muzikos kambarys? Valgomasis?

Prisimerkusi ėmiau žvilgsniu skvarbyti šlamštą, kalnais pakalnėmis nuklojusį patalpos grindis. Staiga visame tame nebeatpažįstamame jovalyne, kuris kadaise buvo gyvenamas būstas, žvilgsnis už kažko užkliuvo. Iš pradžių palaikiau tai pusiau nuvirtusia sija, bet lentgalis negalėjo būti sija – pernelyg plonas. Be to, atrodė, kad jo būta prikalto prie sienos. Paskui pastebėjau ir dar vieną tokį. Ir dar vieną. Ir visuose tuose lentgaliuose įžiūrėjau kažką panašaus į sandūras, sakytum lygiais tarpais prie jų stačiu kampu buvo prikaltos kitos lentos. Neilgai trukus kampe ir aptikau vieną tokį, su užsilikusiais skersiniais.

Suvokimas šiurpuliu perbėgo nugara.

Tos sijos – visai ne sijos, o lentynos. Šitas gamtos ir suniokotos architektūros kratinys andai buvo biblioteka.

Beveik pati nepajutau, kaip pro lango kiaurymę įsiropščiau vidun.

Slinkau pirmyn labai atsargiai, su kiekvienu žingsniu pasitikrindama, kur statau koją. Žvilgčiojau į plyšius ir tamsiausius užkaborius, bet jokių knygų neradau. Tiesa, ir nesitikėjau – tokiomis sąlygomis knygos negalėjo išlikti. Bet tiesiog neįstengiau nustoti ieškojusi.

Kad bent kelioms minutėms prasiblaškyčiau, ėmiausi nuotraukų. Nufotografavau bestiklių langų rėmus, medienos ramsčius, ant kurių kadaise rikiavosi knygos, sunkias ąžuolines duris su masyvia stakta.

Mėgindama surasti geriausią kampą nufotografuoti milžiniškam akmenų židiniui, pasilenkiau nuo juosmens į priekį ir kiek į šoną. Ir staiga sustingau. Nurijau seilę, atkreipiau dėmesį ir į pernelyg skubrų širdies plakimą. Bene kažkas man pasigirdo? Ar kažką būsiu pajutusi? Nejaugi kažin kas krustelėjo nuolaužų krūvoje po mano kojomis? Ne. Ničnieko. Vis dėlto kuo atsargiausiai nustyplinau į kambario pakraštį, kur mūre žiojėjo skylė – pakankamai didelė, kad galėčiau pralįsti.

Atsidūriau pagrindiniame koridoriuje. Priešais save išvydau tas pačias didžiąsias dvivėres duris, kurias buvau mačiusi ir iš lauko. Akmeniniai laiptai per gaisrą liko nenukentėję. Platus, aukštyn vedantis lankstas – tiesa, turėklai ir baliustrados dabar tirštai apžėlę gebenėmis, bet architektūrinės linijos vis dar gana aiškios: grakštus posūkis, ties pagrindu išplatėjantis į kriauklės formos įviją. Tarytum koks prašmatnus, apverstas apostrofas.

Laiptai vedė į galeriją, kuri kadaise tikriausiai driekėsi per visą vestibiulio plotį. Dabar vienoje pusėje ji baigėsi dantytu lentgalių kraštu, atsikišusių tiesiog virš akmenimis grįstos prarajos apačioje. Tačiau kita pusė buvo beveik visai sveika. Turėklų liekanos palei galerijos kraštą, paskui – koridorius. Lubos, dėmėtos, bet neįgriuvusios, grindys, netgi durys. Pirmąsyk įžengiau į tokią namo dalį, kuriai, regis, pavyko išvengti visuotinio niokojimo. Pažiūrėti net buvo panašu į namus, kuriuose įmanoma gyventi.