Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Jūs čia palaukit, o kai sugrįšiu, abu atsigersime gardžios arbatos!

Jis vėl nėrė atgal į pastatą. Mačiau neaprėpiamą jo nugarą, sklandžiai slystančią laiptais aukštyn ir pradingstančią koridoriaus į trečiąjį kambarį angoje.

– Patogu?

Aš linktelėjau.

– Tikri stebuklai. – Jis nusišypsojo taip, lyg iš tiesų būtų įžvelgęs ką stebuklinga. – O dabar gal susipažinkime? Mano pavardė – Lavas. Aš – Aurelijus Alfonsas Lavas. Meldžiu, vadinkite mane tiesiog Aurelijumi. – Jis su lūkesčiu įsistebeilijo į mane.

– Margareta Lea.

– Margareta! – Jis taip ir sutvisko. – Nuostabu. Iš tikrųjų nuostabu. O dabar užkąskite.

Jis patiesė tarp juodosios katės ausų servetėlę, išskleidė, kruopščiai atlenkdamas vieną kampą po kito. Viduje buvo tamsaus, lipnaus pyrago luistas; regis, Aurelijus atriekė nešykštaudamas. Nedelsdama ir suleidau dantis. Pyragas buvo pats tas žvarbiai dienai: pagardintas imbieru, saldus, bet ir aštrus. Mano naujasis pažįstamas supilstė arbatą į dailius porcelianinius puodelius. Atkišo man dubenėlį su gabaliniu cukrumi, tada iš krūtinės kišenėlės išsitraukė mėlyną aksominį maišelį. Kai atskleidė, išvydau aksomo patale gulintį sidabrinį šaukštelį su ištįsusia stilizuota angelo formos A raide, puošiančia kotą. Paėmiau jį, pamaišiau arbatą ir grąžinau savininkui.

Kol aš užkandžiavau, mano svetingasis šeimininkas sėdėjo ant antrosios katės, kuri po įspūdingu jo kūnu virto vos prakutusiu kačiuku. Aurelijus valgė tylėdamas, uoliai, susitelkęs. Ir dar dirsčiojo į mane, akivaizdžiai nuogąstaudamas, kaip įvertinsiu jo vaišes.

– Labai gardu, – pagyriau. – Pyragas naminis, ar ne?

Vieną akmeninę katę nuo kitos skyrė kokių dešimties pėdų atstumas, taigi kalbėtis mums teko šiek tiek pakeltais balsais, dėl ko pašnekesys tapo mažumą teatrališkas, lyg atliekant vaidmenis kažkokiame spektaklyje. Iš tiesų buvo ir žiūrovų. Išniręs į pamiškę, lietaus nuskalautoje šviesoje stovėjo elnias, sustingęs, net nekrustelėdamas, jis smalsiai nužiūrinėjo mus. Nemirkčiodamas, budrus, vos vos virpčiojančiomis šnervėmis. Žvėris užjuto, kad jį pastebėjau, bet net nebandė bėgti, priešingai, nutarė pasirodyti, koks esąs drąsus.

Mano naujasis draugas nusišluostė į servetėlę pirštus, tada ją išpurtė ir sulankstė keturlinką.

– Vadinasi, patiko? Receptą man davė ponia Lav. Tokį pyragą moku kepti nuo pat vaikystės. Ponia Lav buvo neprilygstama virėja. Ir išvis nuostabi moteris. Dabar, žinoma, jos jau nebėra. Garbaus amžiaus sulaukė. Aišku, visada žmogus tikiesi... bet kas nelemta, tas nelemta.

– Suprantu, – murmtelėjau, nors iš tikrųjų ne kažin ką supratau. Kas buvo ponia Lav? Jo žmona? Bet juk pats sakė išmokęs kepti jos pyragą dar vaikystėje. Nejaugi jis turėjo omeny savo motiną? Negali būti. Argi jam šautų į galvą motiną vadinti ponia Lav? Vis dėlto bent du dalykai nekėlė abejonių: jis ją mylėjo ir ji jau mirusi.

– Užjaučiu, – ištariau.

Užuojautą jis priėmė nutaisęs liūdną išraišką, bet tuoj pat vėl nušvito.

– Juk tai tinkamas būdas sergėti jos atminimą, kaip jūs manote? Norėjau pasakyti – vis kepti jos pyragą?

– Žinoma. Ar tai nutiko seniai? Tai yra, ar seniai ją praradote?

Jis susimąstė.

– Bus bene dvidešimt metų. Nors atrodo daugiau. Arba mažiau. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

Linktelėjau. Nė kiek ne aiškiau.

Valandėlę sėdėjome tylėdami. Žvalgiausi į elnių parką. Iš miško guoto išniro dar keletas elnių. Aplenkdami slystantį šešėlį, jie drauge su saulėkaitos juosta slinko per žole užžėlusį parką. Koją man beveik liovėsi perštėję. Jaučiausi jau daug geriau.

– Sakykite... – prabilo keistasis mano naujas pažįstamas; man pasirodė, kad ištarti rūpimą klausimą jam nelengva, teko sutelkti drąsą. – Ar jūs turite motiną?

Nustebau. Žmonės retai kada parodo man tiek dėmesio, kad imtų uždavinėti asmeniškus klausimus.

– Tikiuosi, neužsigausite? Atleiskite, kad paklausiau, bet... na, kaip pasakius... Šeima – toks dalykas, kuris, na... Bet jei nenorite apie tai kalbėti... aš atsiprašau.

– Nieko tokio, kad paklausėte, – lėtai atsiliepiau aš. – Kodėl turėčiau užsigauti?

Iš tikrųjų nė nemaniau užsigauti. Galbūt tai lėmė čia patirti sukrėtimai, o gal mane paveikė visa ši keista aplinka, bet man kažin kodėl atrodė, kad viskas, nesvarbu, ką pasakyčiau apie save čia, šitam žmogui, per amžius ir liks čia, su šituo žmogumi, niekur plačiau nepasklis. Kad ir ką jam prasitarčiau, nesusilauksiu jokių pasekmių. Tad atsakiau į jo klausimą:

– Taip, aš turiu mamą.

– Mama! Taip… juk tai taip… – Jo akyse sublizgo kažkokia netikėta įtampa, nesuprasi, liūdesys ar ilgesys. – Argi kas gali būti nuostabiau nei turėti mamą! – galiausiai sušuko jis. Labai jau aiškus akstinas man pasakyti dar ką nors.

– Vadinasi, jūs pats mamos neturite? – paklausiau.

Aurelijaus veidas akimirką persikreipė.

– Liūdna... visada taip norėjau... Kai pagalvoji, gerai būtų ir tėvas. Ar net koks brolis arba sesuo. Kas nors, ką turėčiau, kas būtų iš tikrųjų mano. Kai buvau vaikas, visko prisigalvodavau. Susikurdavau šeimą, visą giminę. Kartų kartas! Tai pasijuoktumėte sužinojusi! – Vis dėlto, kai tarė šiuos žodžius, jo veidas buvo toks, kad juoktis nėmaž nesinorėjo. – Vis dėlto mano tikroji motina... Ta, kuri mane pagimdė, manoji motina... Na, motiną juk turi kiekvienas, argi ne taip? Aišku, kad taip. Tik štai kas... norėčiau žinoti, kas yra ta mano mama. Vis tikiuosi, kad kada nors, vieną dieną... Kad ateis tokia diena... juk tai nėra visiškai neįmanoma, ar ne? Iki šiol neprarandu vilties.

– Ak.

– Iš tikrųjų tai labai liūdna. – Jis gūžtelėjo pečiais, neva atsainiai, tik iš to atsainumo nieko neišėjo. – Man patiktų turėti mamą.

– Pone Lavai...

– Vadinkite mane tiesiog Aurelijumi.

– Aurelijau. Žinok štai ką: su tomis mamomis kitąsyk viskas ne taip gražu, kaip tikriausiai manai.

– Šit kaip? – Atrodė, kad tai, ką pasakiau, jam – milžiniškas atradimas. Jis įdėmiai pažvelgė į mane. – Kivirčai?

– Ne visai.

Jis suraukė antakius.

– Nesutarimai? Rietenos?

Papurčiau galvą.

– Kas nors dar blogiau?

Jis stačiai nustėro. Kokios bėdos gali tykoti žmogaus dėl to, kad jis turi motiną? Atsakymo jis paieškojo danguje, paskui – miške ir galiausiai – mano akyse.

– Paslaptys, – pasakiau jam.

– Paslaptys! – Jo akys išsiplėtė, virsdamos idealios formos rutuliukais. Priblokštas Aurelijus tik palingavo galvą, mėgindamas susidoroti su neįveikiama užduotimi: suprasti, ką aš norėjau pasakyti.

– Atleisk, – pagaliau pratarė. – Nežinau, kuo galėčiau padėti. Aš taip menkai nutuokiu apie šeimą. Mano tamsumas šioj srity – gilesnis ir už vandenyną. Apgailestauju dėl tų paslapčių. Esu tikras: tu turi teisę jaustis taip, kaip jautiesi.

Užuojauta sušildė jo akis, jis padavė man kruopščiai sulankstytą baltą nosinaitę.

– Atleisk, – sumurmėjau. – Tikriausiai tai tik šokas garuoja.

– Taip aš ir pamaniau.

Kol aš šluosčiausi akis, jis žiūrėjo ne į mane, o tolyn, į elnių parką. Dangus palengvėle temo. Galiausiai aš pasekiau jo žvilgsnį ir spėjau įžiūrėti sumirgančią balzganą dėmę: šviesiakailis elnias grakščiai liuoktelėjo į medžių prieglobstį.

– Aš pamaniau, kad tu – šmėkla, – tariau. – Kai pajutau, kaip ėmė suktis durų rankena. Arba skeletas.