Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Visus mus, kad ir skirtingai, kamavo baimė. Visus, išskyrus, aišku, Čarlį. Kai atėjo toji diena, jis kaip buvo, taip ir liko senasis Čarlis. Tūnojo užsisklendęs, atokiau nuo visų akių, o apie jo buvimą namuose pranešdavo tik protarpiais visą pa­statą supurtantis dundesys ir grumėjimas – prie šito triukšmo visi įnamiai buvo taip pripratę, kad beveik nė nepastebėdavo. Gedėdamas pražuvusios Izabelės, Čarlis net nebeskyrė dienos nuo nakties, tad kažkokios guvernantės pasirodymas jam išvis nieko nereiškė.

Mes tą rytą stūmėme nieko neveikdamos viename iš antrojo aukšto kambarių. Jį tikriausiai reikėtų vadinti miegamuoju, jei tik lova išvis būtų matyti per kaugę visokiausio šlamšto, susikaupusio čia ir nekuopiamo ištisais dešimtmečiais. Emelina nagais ardė sidabrinius siūlelius, vingiuojančius per siuvinėtus užuolaidų raštus. Kai pavykdavo vieną išpešti, vogčia grūsdavo jį į kišenę, kad paskui galėtų nusinešti į šarkos lobyną, kruopščiai slepiamą po lova. Tačiau sutelktas dėmesys vis išsiblaškydavo. Kažkas artėjo, ir nesvarbu, ar ji suvokė, ką tai reiškia, ar ne, vis dėlto nejučia užsikrėtė lūkesčiu, tvyrančiu visuose namuose.

Emelina pirmoji ir išgirdo atidardančią karietą. Mudvi pro langą stebėjome, kaip atvykėlė išlipa, dviem energingais delnų brūkštelėjimais išlygina apsiglamžiusį sijoną ir apsidairo. Ji pažvelgė į laukujes duris, paskui į kairę, paskui į dešinę ir galiausiai – aš tučtuojau atšokau – aukštyn. Jai turėjo pasirodyti, kad tai – tik sumirgėjo šviesos bei šešėlių žaismas, o gal – pro išdaužtą langą įsisukęs vėjo gūsis suplazdino užuolaidos kraštą. Šiaip ar taip, tai, ką ji pamatė, niekaip negalėjome būti mes.

Užtat mes ją matėme. Neatitraukdamos akių stebėjome pro Emelinos šviežiai išraktą skylutę užuolaidoje. Tik dar nesusigaudėme, ką manyti. Hestera buvo vidutinio ūgio. Vidutinio kūno sudėjimo. Plaukų nepavadinsi nei visai geltonais, nei rusvais. Tokio pat atspalvio ir oda. Apsiaustas, bateliai, suknelė, skrybėlaitė – viskas tokios pat nenusakomos murzinos spalvos. Netgi veidas, ir tas stokojo nors kokio išskirtinio bruožo. Ir vis tiek mudvi taip ir įsisiurbėme į ją akimis. Stebeilijome, kol ėmė perštėti akys. Kažkas švietė pro kiekvieną jos plyno veidelio porą. Žaižaravo drabužiuose ir plaukuose. Kibirkščiavo net krepšiuose. Galaižin kas skleidė švytėjimą, supantį ją visą, lyg joje būtų degusi elektros lemputė. Nežinia kodėl, bet ji atrodė kažkokia ypatinga.

Kodėl – šito net nenutuokėme. Tokios kaip ji mes iki tol negalėjome net įsivaizduoti.

Vis dėlto vėliau tai paaiškėjo, dar ir kaip.

Hestera buvo švari. Visa visutėlė išskalbta ir ištrinkta, išmuilinta ir išskalauta, nugremžta ir nusvidinta. Be dėmelės.

Galite įsivaizduoti, kokį įspūdį ji susidarė apie Angelfildą.

Kai ji įžengė į namus, po kokio ketvirčio valandos paliepė Misus pašaukti mus. Mes, aišku, nekreipėme dėmesio į kvietimą ir laukėme, kas bus toliau. Laukėme, laukėme ir nieko nesulaukėme – ničnieko neatsitiko. Štai čia ji pirmąsyk užklupo mus iš netyčių, tik mes to dar nesupratome. Visa milžiniška mūsų išsiugdyta meistrystė slapstytis lieka visiškai bevertė, jeigu ji nesivargina mūsų ieškoti. O ji ir nesivargino. Mudvi trainiojomės po kambarį, vis labiau kamuojamos nuobodulio, o netrukus – ir graužiamos apmaudingo smalsumo, prasikalusio, nepaisant visų mūsų bandymų priešintis. Nejučia ėmėme klausytis kiekvieno garselio, atsklindančio iš apačios: girdėjome Džono Daigo balsą, stumdomų baldų brazdėjimą, kažkokį bildesį, kažkokį žvangesį. Paskui viskas nutilo. Atėjo pietų metas: mus pašaukė prie stalo, mes nesijudinome iš vietos. Šeštą valandą Misus pašaukė dar kartą: „Lipkite žemyn vakarieniauti su savo naująja guvernante, mergaitės.“ Mes atkakliai tūnojome kambaryje. Niekas pas mus neatėjo. Štai tada po truputį ir pradėjo smelktis nuojauta, kad atvykėlė yra tokia jėga, prieš kurią taip lengvai nepapūsi.

Kiek vėliau vėl išgirdome, kad šeimynykščiai ruošiasi gulti. Žingsniai laiptuose, Misus balsas: „Viliuosi, jums čia bus patogu, panele.“ Tada – guvernantės balsas, aksomu aptrauktas plienas: „Neabejoju, kad taip ir bus, ponia Diun. Dėkoju už rūpestį.“

– Beje, panele Barou, apie mergaites reikėtų pasakyti…

– Dėl jų tikrai neverta nuogąstauti, ponia Diun. Užtikrinu, viskas bus gerai. Labos nakties.

Paskui laiptuose sušliumpsėjo atsargūs žemyn lipančios Misus žingsniai ir stojo tyla.

Užslinko naktis, namas sumigo. Visi, išskyrus mus. Misus pastangos mus įtikinti, kad naktis yra skirta miegui, nuėjo vėjais, kaip ir visos kitos jos pastangos ko nors mus išmokyti; tamsos mes nebijojome. Pasiklausėme už guvernantės durų, bet nieko neišgirdome, tik tylutėlį krebždenimą – po grindlentėmis darbavosi pelės. Tad mudvi patraukėme žemyn – tiesiai į maisto podėlį.

Durys neatsidarė. Per visą mūsų gyvenimą čia niekada nebuvo jokios spynos, o štai šiąnakt atsirado – ją išdavė šviežutėlės alyvos blizgėjimas tamsoje.

Emelina kantriai, nieko negalvodama laukė, kol durys atsidarys, kaip iki šiol visada laukdavo. Nėmaž neabejodama, kad jau po akimirkos galės kiek širdis geidžia imti duonos, sviesto, uogienės.

Vis dėlto pulti į paniką nevertėjo. Misus prijuostės kišenė. Raktai, savaime aišku, bus ten. Ten jie būdavo visada: visas žiedas surūdijusių, niekada nenaudojamų raktų – viso namo durų, indaujų, spintelių spynoms, reikėjo tik nepatingėti pasikrapštyti, kad pritaikytum kiekvienai spynai tinkamą raktą.

Kišenė buvo tuščia.

Emelina krustelėjo, jos galvoje sušmėžavo miglota nuostaba dėl tokios gaišaties.

Guvernantė po truputį įgijo tikro iššūkio pavidalą. Bet tegul nesitiki galėsianti taip paprastai mus pričiupti. Mudvi kur nors nueisime. Visuomet galima įsmukti į vieną ar kitą kaimo namelį ir ten pasičiupti kokios užkandos.

Virtuvės durų rankena pasisuko ir įstrigo. Ir joks tampymas, joks klebenimas nepadėjo jos išlaisvinti. Ant durų kabojo spyna.

Išdaužtas svetainės langas dabar buvo užkaltas lentomis, valgomojo langus sergėjo aklinai užvertos langinės. Liko vienintelė, paskutinė galimybė. Mes patraukėme į koridorių, prie didžiųjų lauko durų. Emelina, visai suglumusi, šliumpino iš paskos. Ją kamavo alkis. Ką reiškia visas tas sambrūzdis dėl durų ir langų? Kiek dar turės praeiti laiko, kol ji galės prisikimšti pilvuką? Pro vitražinį koridoriaus langą srovenanti mėnesienos juosta, tamsinto stiklo nudažyta mėlynai, apšvietė pakankamai: aukštai, pačiame dvivėrių durų viršuje pritvirtinti masyvūs, nepasiekiami, dosniai alyva sutepti skląsčiai – užšauti.

Mes atsidūrėme nelaisvėje.

Emelina prašneko.

– Niam niam, – ištarė.

Ji buvo alkana. O išalkusiai Emelinai reikėjo pavalgyti. Štai taip, visai paprasta. Pakliuvome į padėtį be išeities. Procesas užtruko gana ilgai, bet vargšės susitraukusios, mažytės Emelinos smegenys galiausiai suvokė, kad maisto, kurio ji šitaip geidė, gauti neįmanoma. Ji visai sutriko, akis aptraukė ūkana, tada ji prasižiojo ir pratrūko aimana.

Jos sielvartingas riksmas užsirito akmeniniais laiptais aukštyn, pasuko koridoriumi į kairę, pakilo dar vienu laiptų maršu ir pro durų apačią įsmuko į naujosios guvernantės kambarį.

Netrukus Emelinos kūkčiojimui ėmė antrinti kitas garsas. Ne duslus, atsargus apyaklės Misus šlumšnojimas, o gyvybingi, metronomo tikslumu kaukšintys, ritmingi Hesteros Barou žingsniai. Skardus, neskubrus kaukšėjimas: tarkšt tarkšt tarkšt. Laiptais žemyn, paskui – koridoriumi, galiausiai – antrojo aukšto galerija.